Petras Linas iš Taivano

Šiauliai

Prie lapės. Šiaulius aplankiusiam taivaniečiui patiko ramus gyvenimo tempas ir Geležinė lapė, kurios nasruose jis įsiamžino. Szu Yu Lin as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

17646

Taivanietis Szu Yu Lin turi keturis vardus. Pirmuoju, ką tik paminėtuoju, į jį kreipiasi šeima ir artimiausi bičiuliai. Antruoju – Steve Lin – dažniausiai šaukia kolegos darbe ir užsieniečiai draugai. Trečiąjį vardą – Pišta Linovecky – jis gavo, atvykęs gyventi į Slovakiją, o ketvirtąjį jam sugalvojo šiauliečiai, su kuriais Szu Yu Lin susipažino, žygiuodamas per Aukštuosius Tatrus, ir kurie netikėtai pakvietė jį į svečius... Lietuvoje.

Pažinti svarbiau, nei pamatyti

– Ir dažnai tau taip: tik susipažįsti su žmonėmis ir jau vyksti aplankyti jų į svečią šalį?

– Ne, tai pirmas kartas. Bet gal ateityje tokių kartų bus daugiau (šypsosi)? Su šiauliečiais Evandželina ir Arimantu susipažinau, kai žygiavau per Aukštuosius Tatrus Slovakijoje. Jie irgi ten buvo, sėdėjo prie labai gražaus ežero, kurio pavadinimą tąkart užmiršau. Todėl priėjau, atsiprašiau ir paklausiau, gal jie jį žino. Įsikalbėjome ir paaiškėjo, kad Evandželina ir Arimantas yra iš Lietuvos.

Niekada nepažinojau jokių lietuvių, o pati Lietuva man pasirodė labai egzotiška. Tuomet Evandželina pasiūlė atvykti į svečius ir viską pamatyti savo akimis. Apsikeitėme kontaktais ir išsiskyrėme. Tatruose buvau dar dvi dienas, o kai grįžau namo, parašiau jai ir paklausiau, ar ji kalbėjo rimtai, ar nejuokauja ir aš tikrai galiu atvykti. Nejuokavo. Greitai radau pigų bilietą į Varšuvą ir iš jos autobusu atvažiavau į Vilnių. Taip atsidūriau Lietuvoje.

– Ir kokia tau pasirodė toji Lietuva?

– Man čia patiko, nors buvau labai neilgai – tik 5 dienas. Iš pradžių apsistojau Vilniuje, aplankiau Trakus ir Kernavę. Keliavau vienas – taip esu įpratęs. Manau, kad toks keliavimo būdas suteikia šansą sutikti naujų žmonių. Man ypač svarbu pabendrauti su vietiniais, suprasti, ką jie galvoja – taip daugiau sužinau apie šalį, kurioje esu. Lietuvoje gyvena labai draugiški žmonės. Susipažindavau su jais traukiniuose, kitose vietose. Pavyzdžiui, viešbučio, kuriame buvau apsistojęs, darbuotojai tapo mano draugais. Pažinti juos man atrodė svarbiau, negu pamatyti kokią nors turistų traukos vietą.

Į svečius pas Evandželiną ir Arimantą atvažiavau, kelionei besibaigiant. Šiauliuose tempas ne toks greitas kaip Vilniuje. Čia mažiau žmonių, mašinų, užtat ramu, erdvu, atpalaiduojanti atmosfera. Evandželinos sūnus Arminas buvo mano gidas. Aprodė miestą, nuvežė prie Geležinės lapės, į Chaimo Frenkelio vilą. Buvome ir Kryžių kalne.

steve-lin-kryziu-kalnas.jpg

Lietuvių kalba atrodo švelni

– Svečiuodamasis Šiauliuose, gavai lietuvišką vardą. Koks jis?

– Norėjau turėti lietuvišką vardą. Klausiau Armino, ar yra koks nors atitikmuo Steve Lin. Nebuvo, todėl gavau vardą Petras Linas. Bet skamba šiek tiek panašiai, tiesa?

– Kai tarėmės dėl interviu, sveikinaisi su manimi lietuviškai. Kiek kalbų moki?

– Gerai moku tik gimtąją kinų ir anglų kalbas. Dabar intensyviai mokausi kalbėti slovakiškai. Taivane trejus metus dirbau gidu. Jeigu turėdavau grupę, pavyzdžiui, iš Suomijos, visuomet stengdavausi pasisveikinti ir pasakyti kelis sakinius suomiškai.

Galbūt nuskambės keistai, bet jaučiu, kad, kalbant tam tikra kalba, keičiasi mano asmenybė. Kai kalbu kiniškai, jaučiuosi agresyvesnis. Tuos pačius žodžius pasakydamas slovakiškai, jaučiuosi švelnesnis. Lietuvių kalba man taip pat atrodo švelni, nors temoku kelis žodžius ir sakinius.

– Kaip atsiradai Lietuvoje, jau išsiaiškinome. O kaip patekai į Slovakiją – gyveni čia daugiau nei metus?

– Girdėjau, kad Slovakijoje labai pigus alus – tai mane ir suviliojo. Juokauju. Tikroji priežastis ta, kad man nusibodo gido darbas Taivane, norėjau keliauti ir būtinai į Europą, tik nežinojau, kurią šalį pasirinkti. Pirmasis mano draugas europietis buvo slovakas. Susipažinome Taivane, jis buvo mainų programos studentas. Draugai esame iki šiol, praėjusiais metais jo vestuvėse buvau vyriausiasis pabrolys. Todėl nemažai žinojau apie Slovakiją, jaučiau ypatingą ryšį su šia šalimi ir nusprendžiau vykti būtent ten. Slovakijoje gyvenu metus ir vieną mėnesį. Norėčiau tapti gidu, bet tam reikia licencijos. Kad ją gaučiau, turiu lankyti trijų mėnesių intensyvius kursus. Kursai vyksta slovakų kalba, todėl dabar ją iš peties tobulinu.

steve-lin-slovakijos-veliav.jpg

Kol kas dirbu vienoje įmonėje, aptarnauju klientus telefonu anglų ir kinų kalbomis. Beje, prieš keletą dienų nutiko įdomus dalykus. Įmonė, kurioje dirbu, turi skirtingus padalinius visoje Europoje. Lietuvoje taip pat. Matau, kad man skambina kolegė iš Lietuvos. Pakėliau, pašnekėjau su ja 20 minučių apie darbą ir pokalbio pabaigoje pasakiau: „Labai ačiū.“ Ji taip juokėsi... Nesitikėjo (šypsosi).

– Gimtojo krašto nepasiilgsti?

– Ne. Ten gyvenau 29 metus, trečdalį savo gyvenimo, todėl manau, kad nėra jokios priežasties sugrįžti. Bet pasiilgstu savo šeimos, draugų.

Draugai skatina dalyvauti talentų šou

– Taivane dirbai gidu, tad negaliu nepaklausti: ką išmėginti, pamatyti patartum turistams, neieškantiems populiarių maršrutų?

– Patarčiau būtinai nuvažiuoti į Taroko Gorge nacionalinį parką. Reikia įdėti nemažai pastangų, kad jį pasiektumėte, bet verta – gamta ten pritrenkianti. Kalbant apie maistą, siūlau išbandyti specifinio kvapo tofu. Jis dar vadinamas smirdančiu tofu. Jeigu nuvažiuosite į Taivaną, žmonės būtinai paklaus: „Ė, ar mėginai smirdantį tofu?“.

Jiems įdomu, nes ragautojai paprastai būna pasiskirstę į dvi stovyklas: vieni šį sūrį dievina, kiti nekenčia. Užsieniečiai juo dažniausiai bjaurisi, o man jis visai patinka. Trečias dalykas, kurį būtina padaryti: netoli Taivano sostinės Taipėjaus yra mažas miestelis. Į jį žmonės važiuoja dėl popierinių žibintų. Žibintai dideli, gal pusantro metro aukščio. Ant keturių popierinių žibinto sienų galima užrašyti savo norus, o tuomet žibintas paleidžiamas į dangų. Sakoma, kad norai būtinai išsipildo.

– Jeigu dabar turėtumei galimybę, kokį norą užrašytumei?

– Rasti merginą (juokiasi). O jeigu rimtai, tai norėčiau išmokti gerai kalbėti slovakiškai ir tapti gidu. Toks buvo mano tikslas, atvykus čia gyventi. Tiesa, dabar kryptis truputėlį keičiasi. Tik atvykęs, pradėjau dainuoti slovakiškai, nes tai – geras būdas išmokti kalbą. Tuomet nufilmavau vaizdo įrašą, kuriame keliauju po Slovakiją ir skirtingose vietose dainuoju tą pačią dainą. Įkėliau jį į „YouTube“ svetainę ir sulaukiau didžiulio susidomėjimo. Mano vaizdo įrašą peržiūrėjo apie 70 000 žmonių, iš manęs imti interviu nori vietinė žiniasklaida. Draugai skatina dalyvauti talentų šou. Ką gali žinoti, galbūt pasuksiu atlikėjo keliu?

– Slovakija, kurioje gyveni, Lietuva, kuri tau patinka, nėra pačios turtingiausios šalys Europoje. Nevilioja Šveicarija, Norvegija, Liuksemburgas ir t. t.?

– Mano specialybė – elektros inžinierius. Juo dirbau Taivane ir atlyginimas buvo tikrai geras, bet man nepatiko. Darbą mečiau ir tapau gidu, o tai nėra labai pelninga profesija – mano tėvai tada ėjo iš proto (šypsosi). Nesu tas, kuriam reikia pinigų. Gyvendamas Slovakijoje, uždirbu mažiau nei Taivane, bet užtat turiu galimybę susipažinti su kita šalimi, jos kultūra, surasti naujų draugų. Man atrodo, kad tai būdas praturtinti savo gyvenimą, savo sielą. Nuo pinigų turtingesnė ji netaps.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt