PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Karas Ukrainoje2023 m. Gegužės 14 d. 19:01

Pergalė, paradas ir tradicinės vertybės

Šiauliai

Vyginto Skaraičio nuotr.

Ry­tas Sta­se­lisŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


266988

Gegužės 9-ąją, kurią Rusija švenčia kaip pergalės prieš nacių Vokietiją dieną, tos šalies prezidentas Vladimiras Putinas kuklaus karinio parado metu rėžė kalbą, kurioje nebuvo beveik nieko apie 1945 m. pasiektą Sovietų Sąjungos triumfą.

Pagrindinis „spyčiaus” leitmotyvas – „speciali karinė operacija” (taip Kremlius ligi šiol vadina pernai vasarį pradėtą agresyvų karą Ukrainoje). Nieko apie žmones, nieko apie karo aukas. Labiau apie rusų karius, kurie esą Ukrainoje gina „tradicines vertybes”, kurias slavų tautoms iš po kojų mėgina išspirti Vakarų šalys ir sėkmingai besipriešinanti Ukraina.

Tokia potekstė, švelniai tariant, įdomi. Vis daugiau analitinių pranešimų apie tai, kad Maskva į karą nebe pirmą kartą nesugeba surinkti karių – nei mobilizuotų, nei savanorių. Nors oficialiai Rusijos gynybos ministerija kare žuvusių kariškių skaičių skelbė gal prieš pusmetį, internete informaciją gaudantys rusai gali nesunkiai sužinoti, kad tie kuklūs oficialūs skaičiai yra melas: įvairių analitinių šaltinių duomenys rodo, kad šiame kare Rusijai prarastus karius tenka skaičiuoti bent jau dešimtimis tūkstančių.

Kalbėdamas apie Ukrainoje ginamas vertybes, p. Putinas paprasčiausiai meluoja. Vienintelis akstinas šalies žmonėms stoti kariuomenėn yra palyginti nemaži pinigai, žadami skurdžiai besiverčiantiems gyventojams, – 2,5–4 tūkst. Eur per mėnesį. Mačiau pranešimų, esą imta mėginti į rekrūtus verbuoti į Rusiją iš buvusių Sovietų Sąjungos valstybių (daugiausia Vidurio Azijos šalių) uždarbiauti atvykusius žmones. Už 7 tūkst. Eur. Tokie tatai principai beigi vertybės.

Sąmoningai rašau „žadami”. Pažadėta – patiešyta, netesėta – negriešyta. Šimtai žuvusių rusų karių kūnų nuo pirmųjų karo dienų vis dar saugomi specialiuose geležinkelio vagonuose-šaldytuvuose. Maskva nerodo noro jų atsiimti. Žuvusiojo kūnas – pagrindinis įrodymas, kuriuo remiantis galima tikėtis mirties liudijimo ir kuklios 35–50 tūkst. Eur kompensacijos (už žmogaus gyvybę!). Kol kūnas refrižeratoriuje Ukrainoje, tol statusas – „dingęs be žinios”. Ir niekam nieko mokėti nereikia. Beje, refrižeratorius – ne pati beviltiškiausia vieta: yra vilties, kad kada nors ateityje ši problema taps aktuali. Prasčiau tiems, kurių artimųjų palaikų niekas nerinko, o tiesiog pakasė tręšti Ukrainos juodžemių.

Šiuo požiūriu, dėl vertybių – prastas reikalas. Tačiau p. Putinui į tai nusispjauti. Kaip ir kitiems tos šalies elito žmonėms. Iki šiol neteko nieko girdėti, kad kurie nors Rusijos nevyriausybininkai mėgintų užmegzti kontaktus Ukrainoje ir kartu ieškoti kare dingusių, žuvusių žmonių, rinktų informaciją ateičiai. Suprantama, kad tam reikia milžiniškų pastangų: diduma ukrainiečių nenori ne tik bendradarbiauti – nesiruošia turėti nieko bendra su šalies agresorės atstovais. Tačiau tai – nebe politikos, ideologijos, o žmogiškųjų vertybių reikalas. Tiesa, nepatenkantis tarp tradicinėmis p. Putino vadinamų vertybių. Senokai į Vakarus emigravęs rusų teisininkas ir politologas Borisas Pastuchovas sakytų: „Rusijoje visada rasis reikalas bei tikslas, dėl kurio galima ir nugaišti.“ Tiksliau – reikalauti, kad šalies žmonės mirtų, gaištų, žūtų. Kad būtų iš ko ideologines nuostatas lipdyti. Pavyzdžiui, dėl p. Putino sakralumo. Nors labiau – asmeninių įgeidžių.

Dabar verda nemaža diskusijų apie tai, ar dėl karo nukentės požiūris į ilgaamžę rusų kultūrą, kuri esą yra didinga, „pasaulinė” ir neturi sąsajų su aktualiųjų laikų politika. Tačiau jeigu „nėra Putino, nėra Rusijos”, kaip sako Rusijos parlamento žemutinių rūmų pirmininkas Viačeslavas Volodinas, gal jau galima imti svarstyti, ko iš tikrųjų verta toji ilgaamžė kultūra: mužiką iš Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) patvorių – į carus! Prieš jį beveik visi šalyje klūpo ir jam meldžiasi. Vaizdinga, tačiau vargu ar įkvepia taip, kaip gali didinga kultūra įkvėpti. Kaip ir tradicinės vertybės, kurios vis dar įkvepia tokius mūsų personažus kaip Petras Gražulis, Ramūnas Karbauskis ir Remigijus Žemaitaitis.

O rusų gegužės 9-osios proga surengtas karinis paradas Maskvoje buvo tikrai silpnas. Aš iš sovietinių laikų Vilniaus prisimenu efektingesnių...