Per tikėjimą vedė į laisvę

Šiauliai

Tėvai jėzuitai. Nuotraukoje (1975 m.) – kun. P. Masilionis SJ ir P. Lygnugaris, patyrę KGB persekiojimus. Iš P. Masilionio SJ sovietai netgi atėmė kunigo pažymėjimą. „LKB kronika“ nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

95840

Žvelgi į kunigo jėzuito Pranciškaus Masilionio SJ nuotrauką ir nematai nieko nepaprasto. O vis tik į jo vedamas rekolekcijas kunigai ir vienuolės rinkdavosi būriais – traukė P. Masilionio SJ vidinė ramybė, paprastumas, nenuilstama tarnystė ir tik poetams būdingas iškalbingumas. „Rankos nuolat prie darbo, širdis nuolat pas Dievą“, – yra sakęs P. Masilionis SJ, kunigų Eucharistinio sąjūdžio pradininkas.

Lemtinga pažintis su vienuole

P. Masilionis SJ gimė praėjusiame šimtmetyje – 1902 m. vasario 26 d. Pažosų kaimelyje (Pakruojo r.) Jono ir Viktorijos Masilionių devynių vaikų šeimoje. Nors šeimos būta didelės, skursti būsimajam kunigui neteko – jo tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, galėjo vaikus išleisti į mokslus.

1911–1914 m. P. Masilionis SJ mokėsi Pušaloto ir Joniškėlio pradžios mokyklose, vėliau – Panevėžio realinėje gimnazijoje. 1922 m. jis įstojo į Kauno universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą studijuoti filosofijos, tačiau mokėsi tik vienus metus.

J. ir V. Masilioniai stengėsi, kad jų vaikai nuo mažens pajustų tikėjimo stebuklą, pamažėl sukuriantį vidinę stiprybę ir tvirtą pagrindą po kojomis. Tad, metęs filosofijos studijas, P. Masilionis SJ pradėjo mokytis Kauno kunigų seminarijoje.

Ją baigęs, 1927–1929 m. jis buvo Panevėžio katedros vikaru, Panevėžio kurijos kancleriu, Panevėžio amatų ir ruošos mergaičių mokyklos kapelionu. Dirbo daug ir atsidavęs, tačiau tuo pačiu svarstė ir apie vienuolio kelią. Galutinai apsispręsti padėjo pažintis su Panevėžyje dirbusia vienuole ir jos džiugia kasdienybe.

1929 m. rugsėjį P. Masilionis SJ įstojo į Jėzaus draugiją Kaune ir buvo išsiųstas į Pagryžuvio dvarą, kuriame prieš nacionalizaciją veikė jėzuitų vienuolynas.

„Apie 1930–1933 metus čia pasirodė kun. P. Masilionis SJ. Tuometinis Kelmės klebonas, artimai bendravęs su jėzuitais, pradėjo jį kviesti sakyti pamokslų. Kun. Masilionio SJ pamokslai patiko liaudžiai. Jis kalbėjo giedančiu tonu. Jo asketiška išvaizda darė didelį įspūdį klausytojams. Man asmeniškai kun. Masilionis SJ paliko neišdildomą įspūdį, kai netyčia pamačiau, kaip jis klebonijos kambarėlyje klūpodamas ruošėsi pamokslui. Jis tada buvo tarsi ekstazėje!“ – prisiminimais apie P. Masilionį SJ ankstyvaisiais jėzuitiškos tarnystės metais dalijasi vienas kunigas.

pmasilionis-i.jpg

Mišias laikė lauke per lietų ir sniegą

Jaunąjį jėzuitą pastebėjo vyresnybė – P. Masilionis SJ buvo išsiųstas mokytis į jėzuitų kolegiją Insbruke, Austrijoje. Ten su pertraukomis 1930–1931 m. ir 1937–1938 m. studijavo teologiją ir filosofiją.

1933–1937 m. P. Masilionis SJ buvo Kauno arkivyskupijos Maldos ir vyrų apaštalavimo sąjungos direktoriumi, nuo 1939 m. – Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios kunigu.

Būtent Šiauliuose jis nuveikė itin reikšmingų darbų: 1945–1949 m., kai buvo uždraustas tikybos mokymas mokyklose ir visos katalikiškos organizacijos, P. Masilionis SJ kūrė slaptus moksleivių Eucharistijos mylėtojų būrelius; 1947-aisiais, kai buvo uždaromi ir išvaikomi vienuolynai, įsteigė naują pogrindinę Eucharistinio Jėzaus seserų vienuoliją.

1949 m. Šv. Ignaco bažnyčia Šiauliuose buvo uždaryta. P. Masilionis SJ, kaip ir daugelis kitų sovietų valdžiai „nepatogių“ kunigų, buvo perkeliamas iš vienos parapijos į kitą.

Iki 1952 m. jis dirbo Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios administratoriumi, 1960–1967 m. buvo Saločių Šv. Juozapo bažnyčios kunigu, 1967–1969 m. – Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčios kunigu, 1969–1977 m. – Kriklinių bažnyčios kunigu, vietiniai P. Masilionį SJ vadino „Kriklinių tėveliu“. Nuo 1977 m. jis dirbo Sidabrave ir Dapšioniuose (Radviliškio r.).

Daug apie P. Masilionio SJ būdą pasako tarnystė Palėvenėje 1953–1960 m. 1955 m. buvo padegtas šiame miestelyje stovinčios Šv. Domininko bažnyčios stogas. Sovietai ta proga nutarė bažnyčią uždaryti, iš P. Masilionio SJ pareikalavo atiduoti jos raktus.

Užuot paklusęs atėjūnams, kunigas raktų nedavė, o mišias laikė lauke per lietų ir sniegą. Maža to, tris mėnesius kiekvieną savaitę važinėjo į Vilnių su prašymais atnaujinti bažnyčios stogą. Leidimą pagaliau gavo ir bažnyčią suremontavo. Sovietai neliko skolingi – atėmė P. Masilionio SJ kunigo registracijos pažymėjimą. Jei ne vyskupo J. Steponavičiaus protestas, galbūt būtų jo ir neatgavęs. Tiesa, darbo pažymėjimas P. Masilioniui SJ buvo grąžintas su sąlyga, kad jis būtų iškeltas kaip altaristas į dar atokesnę Saločių parapiją.

Šuolis į dabartį: Palėvenės parapijiečiai, prisimindami P. Masilionį SJ, atvežė ir įteikė Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui per 200 parašų, prašydami pradėti beatifikacijos bylą.

Įkurtą sąjūdį aprašė KGB

Nepaisydamas sovietų persekiojimo ir prastėjančios sveikatos (sirgo tuberkulioze), P. Masilionis SJ nepasidavė. Rašė ir pats leido religinio turinio knygas, kūrė poeziją. Reguliariai vykdavo į seminariją, kalbėdavosi su klierikais, pranešdavo jiems, kur tėvai jėzuitai rengia rekolekcijas, išrūpindavo leidimų dalyvauti jose.

Savo globojamus jaunus kunigus tėvas P. Masilionis SJ nuolat lankydavo – atvykdavo kad ir į atokiausius kampelius. Garsus Lietuvos katalikų pogrindinės veiklos organizatorius kunigas Juozas Zdebskis yra pasakojęs, kaip vėlų žiemos vakarą sulaukė P. Masilionio SJ vizito. Tam, kad aplankytų J. Zdebskį, jis 13 km ėjo pėsčiomis per snieguotus miškus. Užtat atėjo laiku – J. Zdebskiui, persekiojamam sovietinės valdžios, reikėjo bičiuliško pastiprinimo.

P. Masilionio SJ darbai davė vaisių – jis į Eucharistinį sąjūdį subūrė kunigus, vėliau tapusius katalikiškojo pasipriešinimo branduoliu.

Štai kas apie Eucharistinį sąjūdį rašyta KGB dokumente, kurį paviešino istorikas Ramūnas Labanauskas: „1954 02 27 į Vilnių, į vyskupijos kuriją, atvyko Palėvenės bažnyčios klebonas kunigas Masilionis Pranas. Užsimezgusio pokalbio metu akis į akį, kadangi daugiau nieko nebuvo, Masilionis pradėjo kalbėti labai šventai ir fanatiškai, kad kunigai labai smukę moraliai, reiškiasi negeri įpročiai, nesimeldžia ir neveda rekolekcijų, taip pat nešventinami. Tokie kunigai, savaime suprantama, negali padaryti teigiamos įtakos tikinčiųjų masėms, pakelti jų iš amoralaus purvo. Toliau Masilionis išreiškė tokią savo nuomonę, kad ta kryptimi reikia veikti, kad reikia susitarti keliems kunigams, kurie tartųsi, kartu dirbtų, vestų rekolekcijas, dalintųsi savo sumanymais. Toliau mases būtų galima veikti per vadovus, juos iš anksto parinkus ir parengus. Jie turėtų būti įvairių specialybių žmonės. Šiame pokalbyje kunigas Masilionis šaltiniui pareiškė: ir mes negalime tik laukti mūsų brolių sugrįžimo iš Vakarų. Tiesa, jie atvažiuos išsilavinę, bet mes turime čia praktiškai suplanuoti ir pasiruošti, kad, atėjus laikui, galėtume tuoj pat „pradėti darbą“. Tęsdamas Masilionis sakė, kad tuo klausimu jis kalbėjosi su vyskupu Paltaroku. Vyskupas sakė jam: „Duokite man kunigą, „kuris išlaikytų paslaptį“.“ Iš to Masilionis suprato, kad vyskupas Paltarokas palaiko jo nuomonę, bet negali atvirai aprobuoti jo planų. Tačiau, atsisveikindamas su Masilioniu, vyskupas Paltarokas pareiškė jam: „Laiminu jūsų mintis.“

Žodį „Pavargau!“ P. Masilionis SJ pirmą kartą ištarė 1980 m. spalio 12 d. vakarą. Tuo metu jam buvo 78 metai. P. Masilionis SJ mirė spalio 14 d. Šiauliuose, buvo palaidotas Sidabravo Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje, kurį dabar lanko tikintieji iš visos Lietuvos.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt