Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Redos Brazytės nuotrauka
Marija BurbienėŠaltinis: Etaplius.lt
Kai Okra su vienu iš šeimininkų išeina pasivaikščioti, praeiviai iš karto net ir nesupranta, kas toje poroje ne taip. Ir tik geriau įsižiūrėjus pamatai, kad greta smulkutės moters ar vyro žygiuoja trikojis šuo...
Belgų aviganė Okra nuo mažens gyvena kartu su Živilės ir Haroldo Lašų šeima. Linksmą, energingą kalytę vyras prieš dešimtmetį parsivežė iš Vilkaviškio. Prieraišus šuo iš karto pradėjo demonstruoti savo sugebėjimus – paklusnumą ir šoklumą, ypač mėgo šokinėti į medžius. Kalytė besąlygiškai ir labai staigiai reaguodavo į šeimininko komandas, paklusniai atnešdavo numestą pagalį ar kamuoliuką.
Kai atsitiko pirmoji nelaimė, Okrai buvo ketveri. Begaudydama kamuoliuką ji atsimušė į pravažiuojantį automobilį ir susilaužė koją.
– Kaulas lūžo virš sąnario. Ačiū „Aisnetos“ veterinarijos klinikos gydytojoms, kurios suteikė pirmąją pagalbą, sudėjo koją į gipsą, stebėjo gijimą. Iš pradžių šuo vaikščiojo sulenkęs koją, o paskui viskas atsistatė, kaulas sugijo ir Okra vėl sau smagiai bėgiojo, – pasakoja šeimininkas.
Sutvirtėjusi kalė susilaukė šuniukų – pirmoje vadoje gimė septyni mažyliai.
Antra nelaimė atsitiko, kai Okra augino devynis antros vados šuniukus. Su mažyliais ji mėgdavo būti balkone, todėl šeimininkai, išvažiuodami iš namų, juos ten ir paliko. Deja, tik vėliau suvokė padarę klaidą – palikę praviras balkono duris. Po kiek laiko namo sugrįžusi šeima pamatė šiurpų vaizdą – Okros kairė koja buvo įstrigusi durų plyšyje.
– Vyras nubėgęs iš lauko įlipo į balkoną ir pakėlė šunį aukštyn, o aš iš kambario per plyšį iškėliau koją, – šiurpų momentą prisimena Živilė.
Atsitokėję po nelaimės ir apmąstę, kodėl taip atsitiko, šeimininkai suprato, kad tikriausiai kažkas paskambino prie buto durų ir šuo, norėdamas nubėgti pasitikti, šoko aukštyn ant balkono durų ir įstrigo. Prieš tai buvusi traumuota ir sugijusi koja šįkart buvo nulūžusi visiškai ir ją teko amputuoti.
Po operacijos sutvarstyta, subintuota Okra neapleido savo mažylių, maitino juos. Pamaitintus šuniukas šeimininkai atskirdavo nuo motinos, kad nelaipiotų, nesitrintų į sutvarstytą bigę. Žaizda užgijo per mėnesį.
Tvirto sudėjimo šuo iš karto po operacijos stojosi ant kojų.
– Priekinės kojos – atraminės, todėl jos netekęs šuo daug sunkiau išlaiko lygsvarą, negu netekęs užpakalinės, – pastebi Haroldas. – Okrai stabilią padėtį išlaikyti, manau, padėjo išugdyta laikysena. O tai labiausiai padeda pakeltas nuo žemės maisto dubuo. Jis turi būti tokiame aukštyje, kad vos palenkęs galvą šuo galėtų ėsti. Pripratęs prie tokios padėties šuo visada vaikščios iškelta galva, netgi vedžiojamas į žolę snukio nekaišios. Manau, kad tas įprotis laikytis tiesiai ypač padėjo Okrai atsistoti ant trijų kojų.
Tris sūnus – Haroldą, Keviną ir Žaną – auginanti šeima globoja savo augintinę: visi kartu ir žaidžia, ir palepina. Tik lauke vaikams vieniems vedžioti jos tėvai neleidžia – jie per maži, o šuo, nors ir trimis kojomis, ir bėga, ir tempia, ir į viršų šokinėja. Tiesa, ne taip, kaip anksčiau, kai nepaisant nieko ir nuo skardžio į upę nušokdavo, ir į medį, kaip katinas įsikardavo.
Parvesta iš lauko Okra neraginama tipena į vonią ir laukia, kol jai nušluostys kojas. O atsigulusi po virtuvės stalu laukia paskatinimo – žalių jaučio arba virtų vištos kaulų.
Vyrui, gaminančiam tvirtus metalinius gėlių stovus-triračius, buvo kilusi mintis sukonstruoti vežimėlį ir savo nelaimėliui draugui arba pritaikyti protezą, tačiau to neprireikė – šuo oriai žygiuoja pats.