PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2023 m. Spalio 10 d. 15:07

Paveldosaugininkai Čekiškės gyventojus kviečia pasikonsultuoti

Kaunas

Etaplius.LTŠaltinis: Kultūros paveldo departamentas


280266

KPD Kauno teritorinis skyrius spalio 18 d. 13 val. Čekiškės miestelio gyventojus, suinteresuotus istorinės miestelio dalies paveldo išsaugojimu, gyvenančius čia, turinčius nuosavybės šioje teritorijoje, kviečia į susitikimą Čekiškės seniūnijos salėje (Amatininkų g. 3). Paveldosaugos specialistai atliks tikslinį vietos gyventojų metodinį konsultavimą kultūros paveldo vietovėje – Čekiškės miestelio (Kauno rajone) istorinėje dalyje.

Konsultacijos tikslas – kultūros paveldo objektų valdytojams suteikti metodinę pagalbą dėl objektų tvarkybos ir priežiūros, supažindinti su paveldosaugos reikalavimais, atlikti pažeidimų prevenciją. Specialistai atsakys į visus rūpimus klausimus.

Čekiškės miestelio istorinė dalis (unikalus kodas Kultūros vertybių registre k. 17075) yra regioninio reikšmingumo Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamoji kultūros vertybė, kuriai nustatytas architektūrinis, istorinis, urbanistinis vertingųjų savybių pobūdis. Ši kultūros paveldo vietovė formavosi XVII a. – XX a. I p., su XX a. vid. – XX a. II p. naujais intarpais.

Nors rašytiniuose istorijos šaltiniuose Čekiškės vardas pirmą kartą paminėtas 1600 m. dokumente, gyvenvietė siejama su 1542 m. paminėtu Piktakiemio kaimu. Kad gyvenvietė įsikūrė Piktakiemio kaimo vietoje patvirtina ir 1687 m. Vilkijos seniūnijos inventoriaus įrašas. Čekiškės vardas kaimui atiteko greičiausiai XVII a. pr., kai Čekiškės dvaro savininko Jurgio Gedgaudo Mackevičiaus iniciatyva sukeitus žemes kaimas atsidūrė dvaro teritorijoje. 1617–1627 m. pagal J. Mickevičiaus fundaciją pastatyta bažnyčia, čia įkurta parapija. XVII a. 3-ojo dešimtmečio II p. įkurta parapinė mokykla.

1738 m. Čekiškė pirmą kartą įvardijama miesteliu, 1762 m. jai suteiktos turgaus ir prekymečio privilegijos, įteisinusios anksčiau vykusią prekybą. 1763, 1783 m. miestelis nukentėjo nuo gaisrų. 1765 m. Čekiškėje jau buvo sinagoga. 1799 m. sudegusi bažnyčia atstatyta iki 1821 m. XVIII a. II p. pagausėjo žydų, bet miestelis vis dar liko mažas vietos prekybos centras.

Per 1830–31 m. sukilimą Čekiškė buvo aktyvių veiksmų zonoje: bažnyčioje paskelbti valdžios įsakai, caro manifestas, „atsišaukimas į lenkų tautą“, apylinkėje veikė S. Stanevičiaus, A. Daujoto, ir S. Bilevičiaus sukilėlių daliniai. Nepaisant 1836, 1841 m. įvykių, iki XIX a. vid. Čekiškė padidėjo, miestelyje išsiplėtė prekyba ir amatai. 1863 m. Čekiškės apylinkėse telkėsi sukilėlių būriai, su carinės Rusijos kariuomene kovėsi Boleslovo Kolyškos (1838–1863) vadovaujami sukilėliai. Tarp jų buvo ir Čekiškės bažnyčios vikaras Aleksandas Vytartas (18370–1863), raginęs valstiečius stoti į sukilėlių gretas, lietuviškai sakydavęs pamokslus, smerkiančius caro valdžią, pats dalyvavęs kautynėse Kolyškos Dubysos pulko gretose.

XIX a. II p. išaugo čia gyvenančių žydų skaičius. 1874 m. Čekiškės žydų kahalui priklausė 274 miestelio ir aplinkinių kaimų žydų šeimos. Per didelį gaisrą 1887 m. sudegė didžioji dalis miestelio namų, pašto stotis, kahalo statiniai su sinagoga. Tačiau iki 1890 m. buvo beveik atkurta išdegusioji miestelio dalis ant senųjų pamatų, tad gaisras neturėjo didesnės reikšmės miestelio planui ir užstatymo pobūdžiui. XIX a. pab. pastatyta sinagoga.

XIX a. pab. draudžiamą lietuvišką spaudą Čekiškėje ir apylinkėse platino žinomas knygnešys Mykolas Račkus (1866–1937). Pastarojo sūnus – Čekiškėje gimęs gydytojas, numizmatas, kultūros ir visuomenės veikėjas Aleksandras Račkus (1893–1965).

Pirmojo pasaulinio karo metu nukentėjo tik keli pastatai. 1919–1950 m. Čekiškė buvo valsčiaus centras. 1924 m. nusavintas S. Jankauskui priklausęs dvaras. Nuo 1925 m. suaktyvėjo ūkinis ir kultūrinis gyvenimas, rinkosi turgus ir didelis prekymetis. Tarpukariu daugiau nei pusę miestelio gyventojų sudarė žydai: veikė pradinė žydų mokykla jidiš kalba, biblioteka, žydų bankas, Leizerio Bekerio fotoateljė, apie 20 parduotuvių, 4 smuklės. Daug lietuvių amatininkų gyveno Amatininkų g.

1936 m. akmenimis išgrįsta miestelio aikštė. Centre naujų pastatų nebuvo statoma, o senieji tik paremontuojami. Prienų kaime prie Čekiškės 1935–1941 m. gyveno Nepriklausomybės Akto signataras, Ministras Pirmininkas, teisininkas ir filosofas Pranas Dovydaitis (1886–1942). Jo vardu pavadinta Čekiškės gimnazija, bažnyčios šventoriuje pastatytas koplytstulpis. 1940 birželio 15–17 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą per Čekiškę pražygiavo Raudonosios Armijos dalys. Okupacijos metu nacionalizuotos didesnės krautuvės, sukurtos naujos valdymo institucijos, uždraustos tautinės ir religinės organizacijos, bet miestelio gyvenimas iš esmės beveik nepasikeitė. Prieš nacių okupaciją Čekiškėje gyveno apie 60 žydų šeimų. 1941 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo visuotinis masinis žydų persekiojimas, dalis Čekiškės žydų buvo išgabenta į Vilkiją, vėliau į Kauną. Rugpjūčio 28 d. 146 Čekiškės žydai nužudyti Jaučakių miške šalia Vilkijos.

1944 m. rudenį paskelbus mobilizaciją į Raudonąją armiją, Čekiškės apylinkėje ėmė kurtis pirmieji partizanų būriai. Čekiškė buvo Vakarų Lietuvos srities Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės teritorijoje. Ginkluotos rezistencinės kovos dešimtmečiu nemažai gyventojų žuvo, dalis buvo ištremti. Sovietmečiu Čekiškė buvo centrinė kolūkio gyvenvietė. 1949 m. klebonas Juozas Jasukaitis klebonijoje įkūrė ligoninę. 1949–1981 m. Čekiškės apylinkės ligoninei vadovavo Leonas Markelis (1912–1981), kurio vardu pavadinta Ariogalos krypties Čekiškės gatvė. (Kultūros vertybių registro informacija).