Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Etaplius.ltŠaltinis: PAGD inf.
Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus viršininkė Regina Bartkutė, Lietuvos stipriausių ugniagesių gelbėtojų komandos narė, sugrįžusi iš Europos stipriausiųjų ugniagesių gelbėtojų čempionato „FireFit“, vykusio birželio 20-24 d. Hanoveryje, Vokietijoje, dar gyvena laimėjimų džiaugsmu. Lietuvos komanda, įveikusi visus atrankos etapus, pateko į finalą. Moterų, vyresnių nei 40 metų kategorijoje finaliniame individualaus starto bėgime, ji užėmė 2-ąją vietą, be to, puikiai pasirodė ir Mix komandinėje estafetėje kartu su vyrais (4 vyrai ir viena moteris) – komanda užkovojo 3-ąją vietą.
„Taip, iš tikrųjų džiaugiuosi, nes tai labai geras rezultatas“, – prisipažįsta ji. Regina neslepia, kad jai tokia patirtis – pirmoji. Keturios dienos pareikalavo daug pastangų – reikėjo įveikti atrankas, patekti į finalą, turėti jėgų jame kovoti.
Kaip valstybinės priešgaisrinės priežiūros specialistė atsidūrė ugniagesių gelbėtojų sporte? „Prieš penkerius metus kolegos prikalbino ateiti į treniruotę. Tad mes, dvi merginos iš priežiūros, ir atėjome pabandyti. Tokia ir buvo pradžia“, – pasakoja ji.
Penkerius metus sportuojanti Regina prisipažįsta, kad jai sunku pasakyti, kas ją „užkabino“, iš pradžių – gal užsispyrimas, kaip nors įveikti trasą. „O gal tai buvo iššūkis? Pati sau norėjau įrodyti, kad galiu tai padaryti, nes ten sunku“, – svarsto ji. Iš tiesų, labai padėjo stiprus ir bendruomeniškas jau sportuojančių kolegų palaikymas, draugiškas kolektyvas.
Kaip Regina jaučiasi tokiuose čempionatuose, kur dominuoja vyrai? „Iš esmės – gerai. Nes kuo daugiau moterų, tuo didesnė konkurencija“, – tvirtina ji. Beje, anksčiau Regina lankė šokius. Rezultato, kokio tikėjosi, nebuvo, o pastabų gaudavo. „Pamaniau, kad gal ir ne man tie šokiai. O čia – bendruomeniškumas, palaikymas. Šiame sporte mažiau moterų, tai ir mažesnė konkurencija – gauni ir prizinę vietą, o tai skatina dar daugiau siekti, toliau sportuoti“, – pasakoja R.Bartkutė.
Beje, į pirmąsias varžybas važiavo vos po kelių mėnesių treniruočių. Pasak jos, ne vienerius metus į daugelį varžybų ji vyko ne pergalių siekti, o kaupti patirties. Vis dėlto Regina neslepia, kad prieš kiekvieną startą iki šiol jaudinasi kaip studijų laikais prieš egzaminą.
Ji jau žino, kad trasa yra sunki, bet ją reikia įveikti. Prisipažįsta, kad susidoroti su psichologine įtampa jai iki šiol yra sunkiausia. Beje, sportuojant keičiasi ir siekiai. Jei anksčiau Reginai buvo svarbu tik dalyvauti varžybose, ir ji buvo laiminga įveikusi trasą, tai dabar sportininkė siekia gerinti savo laiką, nori laimėti.
Jos laisvalaikis dabar daugiausia skirtas sportui, nes sportinę formą reikia nuolat palaikyti. Rungtys – sunkios, joms įveikti reikia nemažai jėgų, valios, ištvermės ir ryžto. Ir vyrai, ir moterys jas atlieka su tokiais pat ugniagesio gelbėtojo apsauginiais drabužiais, o kur dar kvėpavimo organų apsaugos aparatai! Vien tik apranga sveria mažiausiai 20 kg.
Ir vyrams, ir moterims skiriami tokie pat krūviai. Reikia ir manekeną, sveriantį apie 80 kg pernešti, ir lipti į bokštą su 20 kg žarna (ir nulipti su ja iš bokšto), ir smūgiuojant kūju perstumti svorį iki pažymėtos linijos, o kur dar slalomo su vandens „padavimu“ rungtis... Skiriasi tik laikas, per kurį šias užduotis turi atlikti vyrai ir moterys.
„Nėra taip, kad patiktų, ar nepatiktų, tiesiog eini ir darai. Pasidžiaugiu, kai įveikiu trasą. Tada nusiimu ugniagesio kvėpavimo aparatą (kaukę) ir apgaubia momentinė euforija – viskas, įveikiau, o jeigu dar ir laikas geras – tai visai gerai. Tai ir yra šių varžybų visas smagumas, kad atlikai iki galo visas užduotis“, – sako Regina.
Vienas iš artimiausių jos sportinių planų – dalyvauti varžybose Amerikoje, kurios turėtų vykti šį rudenį.
Ar palaiko šį sportinį moters pomėgį jos šeima? „Iš pradžių buvo skepsio: kam, ar tikrai to reikia? Bet kai pamatė, kad man gerai sekasi, atsirado ir palaikymas. Ypač dukra didžiuojasi manimi, ji atvažiuoja į varžybas, filmuoja, fotografuoja, negaili tam savo laiko“, – džiaugiasi moteris.
R. Bartkutei neteko gesinti gaisrų, nes 2001 m. baigusi Vilniaus Gedimino technikos universitete gaisrinę saugą, pradėjo dirbti valstybinėje priešgaisrinėje priežiūroje. „Po studijų įstojau į magistrantūrą, bet tuo pačiu pateikiau prašymą, kad jeigu bus darbo vieta pagal mano specialybę, kad praneštų. Gavau pasiūlymą į Šiaulių rajoną. Nors esu kilusi iš Telšių rajono Pašatrijos kaimo, tačiau gavusi darbo pasiūlymą, palikau magistrantūros studijas ir išvykau dirbti“, – pasakoja ji apie savo darbo pradžią.
Ilgametę darbo patirtį turinčiai priešgaisrinės saugos specialistei rūpi, kad nekiltų gaisrai, jai norėtųsi, kad nebūtų įstatyminių nesuderinamumų ir neaiškumų. „Bet jų buvo visada, kiek dirbau. Vienus išsprendžia, atsiranda kiti...“ – atsidūsta ji. Bene labiausiai ją džiugina į gerąją pusę pasikeitęs požiūris į gaisrų prevenciją, į saugą. „Jau kelerius metus mes jaučiame, kad esame reikalingi“, – sako ji.
Iššūkiai? Metų iššūkiu ji vadina vadovavimą devynių žmonių kolektyvui.
Apie ką svajoja ši stipri moteris? „Net ir nežinau, gal ir banaliai skambės, bet kad viskas būtų gerai, kad dukrai sektųsi... Norisi, kad gyvenimas būtų ramus, stabilus, ypač dabartinėje situacijoje. Per COVID-19 pamatėme, kad gyvenimas staiga gali sustoti vietoj, ir tu nieko negali padaryti. Todėl labai norėtųsi, kad visi galėtume ramiai dirbti ir gyventi“, – teigia R. Bartkutė, mokanti nugalėti save ir gebanti siekti tikslo.