Pasinėrė ne tik į bitininkavimą, bet ir į avilių meistrystę

Panevėžys

Vilma ir Tadas Jasiukėnai su sūnumi Dovydu įsikūrė Saločiuose. „Apie tai svajojo mano tėtis. Labai gaila, kad jis nesulaukė ir nepamatė, kaip įrengėme jo pastatytus namus“, – prisipažįsta Tadas. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt

91343

Saločiuose gyvenantys broliai Tadas ir Tomas Jasiukėnai bitininkauja ir savo medžio dirbtuvėse gamina avilius bei visą jų įrangą – meduves, rėmelius, spietines, net specialias pagalvėles siuva.

Beje, Tomas meistrauja ir tėčio, šviesaus atminimo buvusio staliaus Kazimiero Jasiukėno, dirbtuvėse jo senosiomis medžio apdirbimo staklėmis.

Tadas prižiūri daugiau nei šimtą šeimų bičių, Tomas – keturiasdešimt. Ir dar į bitininkavimą įtraukė brolį Algį, taip pat įsikūrusį Saločiuose ir laikantį dvidešimt penkis avilius bičių. Tik vyriausias jų brolis Remigijus gyvena Švedijoje.

– Labai gaila, kad amžiną atilsį tėvukas nesulaukė ir nepamatė, kaip mes čia, miestelio pakraštyje, įsitaisėme jo pradėtuose statyti, tačiau nebaigtuose įrengti namuose, – Tadas prisimena, jog tėtis svajojo apie šalia gyvenančius ir dirbančius sūnus.

Vis dėlto jis matė iš Tado pirmosios bičių šeimos išsuktą pirmąjį kibirą medaus:

– Pradėjau bitininkauti nuo vieno avilio 2006-aisiais, o jau kitų metų rugsėjį tėtis mirė… Sodybose, soduose į akis krisdavo aviliukai. Taigi ir mes turėjome kur pastatyti – jeigu yra sodyba, reikia ir bičių.

Be to, Tadas prisipažino labai mėgęs smaližiauti šviežiu medumi dar su visu koriu.

Pirmąją bičių šeimą už aštuoniasdešimt litų prieš trylika metų nusipirko iš žmonos Vilmos tėviškės – Peleniškių kaimo Biržų rajone.

– Paprašėm parduoti mūsų kaimyno Iljos. Jis, beje, totorių kilmės, – Vilma prisiminė, kaip senas avilys iš Peleniškių atkeliavo į Saločius.

O Tadui bitininkauti patiko. Tad nusipirko dar du avilius bičių. Po to jam nebrangiai vėl pasiūlė penkias bičių šeimas, bet aviliai buvo prasti.

– Tuomet ir pagalvojau, o kodėl nepasigaminus patiems. Juk yra tėvuko dirbtuvės, įranga. Taip per žiemą, kiek turėdamas laiko, pats pasidariau keturiolika avilių, – Tadas pasakoja, kaip prieš gerą dešimtmetį ėmėsi staliaus amato.

Bitininkavimo pradžioje Tadas nusipirko tris knygas, iš kurių mokėsi prižiūrėti bites, atidžiai stebėjo jų gyvenimą, klausė kaimynystėje bitininkavusio Kazio Poleko patarimų…

img-0303.jpg

Be aprangos nerizikuodavo prie bičių eiti. Nors Vilma sako, kad nuo bičių įgėlimo netindavo, tačiau kai laukėsi Dovydo, reakcija pasikeitė:

– Į koją įgėlė bitė, ji visa ištino, o kitą dieną gimdžiau. Sūnus gimęs birželį, per patį medkopį.

Dabar ir ketverių metų Dovydas jau moka medų fasuoti: kai rodo 1.00, reikia užsukti.

– Nesuspėjam sutilpti į darbo valandas, – šypteli Tadas. – Vien prižiūrint 28 arų sodybą yra ką veikti.

Per medkopį triūsia visa brolių šeima:

– Kol buvo studentė, vieną sezoną pas mus dirbo brolio Algio dukra Eglė. O šiaip pasisamdyti nėra ko. Žinoma, ir mums padeda brolis Tomas. Jis ir rėmelių gamyba susidomėjo. Iki tol pirkdavau, kol sykį Tomas paklausė, kiek mokėjau. Paėmė mano nupirktus rėmelius ir pardavė. Taip įsitikino, kad yra paklausa.

Šiandien medžiu kvepiančiose Tomo dirbtuvėse sukrauti ne tik dailūs rėmeliai, bet čia nagingas meistras gamina ir meduves, maitintuves, spietines, žodžiu, viską, ko reikia prie bičių.

Dar daugiau galima sužinoti interneto svetainėje tomoaviliai.lt:

– Mūsų devizas – gaminti kokybiškus, ilgaamžius ir bendruosius standartus atitinkančius avilius bitėms. Naudojamos tik kokybiškos medžiagos, kur ypatingas dėmesys skiriamas tinkamos medienos parinkimui.

Pagrindinė avilio konstrukcinė medžiaga yra dailylentės. Pagal užsakovo pageidavimą dažniausiai naudojamas pušies arba eglės medis. Visi užsakymai derinami asmeniškai, nes kiekvienas bitininkas turi savo bitininkavimo stilių.

– Kadangi mes irgi prižiūrime nemažai bičių šeimų, todėl mūsų gaminami aviliai yra laiko ir bičių patikrinti. Tačiau visada malonu, kai gauname patarimų ir iš kitų bitininkų. Į juos visada atsižvelgiame, – teigia salotiečiai broliai Tomas ir Tadas.

Tomą sutikome tėvų sodyboje iš patrūnijusio kelmo ruošiantį dūlį. Pavakary važiuos į Kyburius pas savo bites sudėti meduvių.

Iš tiesų Tomo šeima gyvena Panevėžyje, žmona Justina dirba „Sekundės“ laikraščio administratore ir prie bičių neina.

O Tomas atvažiuoja į Saločius bitininkauti ir meistrauti – nuo 2012 metų gamina rėmus, avilius…

img-0347.jpg

– Galima pagaminti, tačiau parduoti – dar didesnis menas, – įsitikinęs Tomas, kuris Panevėžio kolegijoje įgijo verslo organizavimo specialybę ir tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute baigė technologijų, darbų mokytojo, specialybę. – Bet mokykloje taip ir neteko dirbti.

Anuomet visi keturi broliai ėmėsi plastikinių langų verslo ir įkūrė uždarąją akcinę bendrovę „Finetra“ (prancūziškai langas – fenêtre).

– Saločiuose ir dar aplinkiniuose kaimuose su didele širdgėla teko keisti plastikiniais ir mūsų tėčio kadaise pagamintus medinius langus, – prisipažįsta Tadas.

Nors jų verslas buvo Panevėžyje, tačiau nuo gimtojo miestelio niekada nenutolo.

Beje, Tadas baigė devynias klases ir tvirtai nusprendė prekiauti turguje. Ir svarbiausia, kad sekėsi.

Iš kur toks verslumas? Gal iš senelių, kurie užaugintas žąsis (ir ne tik) veždavo parduoti į Rygą. Apie tai išsitarė Tomas…

– Dabar rėmus ir avilius lengviau parduoti, o medų – sunkiau. Labai daugėja jaunų bitininkų, tiesiog patogu prisidurti prie atlyginimo, – pastebi Tomas. – Čia greitai rinka persipildys ir užsibaigs prekyba. Todėl reikia išsiveržti į užsienį. Kol kas medų realizuoju tiesiai pirkėjams pagal skelbimus, o turguje prekiauti nelieka laiko.

Broliui pritaria ir Tadas:

– Kuo toliau, tuo sunkiau medų parduoti. Urminėje prekyboje superka, tarkim, po du eurus, o iš Ukrainos atveža po pusantro euro. Kitos šalys savo rinką labai saugo. Pavyzdžiui, Švedijoje, kur dirba mūsų brolis, nelinkę pirkti iš kitur, taigi patekti į jų rinką sudėtinga.

Vis dėlto Tadas atskleidžia ketinantis savo bityną išplėsti iki dviejų šimtų šeimų. Aviliai sustatyti žmonos Vilmos tėviškėje ir aplinkiniuose kaimuose. Pastaraisiais metais iš Saločių tiesiai į Biržų rajoną asfaltuotu keliu nuvažiuoti tuos penkiolika kilometrų – jokio vargo.

Tadas nepeikia savo darbščiųjų bitučių:

– Pernai buvo geras derlius. Viena šeima prineša ir daugiau nei po šimtą kilogramų, bet buvo ir tokių, iš kurių prikopėm po šešiasdešimt. Tai priklauso ir nuo šeimos stiprumo, oro sąlygų, ar turi iš kur nešti. Tarkim, kai be galo kaitina saulė, bitės sunkiau skrenda į darbus. Jos plevendamos sparneliais vėdina savo avilius. Šiemet geras medunešio startas. Šviežio medaus pas mus iš namų galima nusipirkti už pusketvirto, keturis eurus.

Aktyvus bitininkavimas tęsiasi nuo balandžio iki rugsėjo vidurio.

– Paskui jautiesi atleistas iš darbo, – pašmaikštauja Tadas.

Tačiau broliams Tomui ir Tadui tokio tuščio laiko kaip ir nebūna – žiemą jie dažniau neria į avilių meistrystę.

O kiek kainuoja brolių dirbtuvėse pagamintas aviliukas?

– Su visa įranga – 110 eurų, tuščias – 80, – atskleidžia Tadas.

O Vilma pripažįsta, kad pavasarį, vasarą kaime, miestelyje gyventi labai gera, bet žiemą nykiau. Mieste ir su vaiku galima nueiti į teatrą, į kiną.

Vilma ir Tadas pasakoja Bauskėje turintys pamėgtą jaukią kavinę, kurioje gana dažnai apsilanko, ir gimtadienius joje yra šventę…

Tomas su žmona, kartais ir draugais, mėgsta keliauti dviračiais, mielai leidžiasi ir į ilgesnius žygius.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt