Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
Etaplius.ltŠaltinis: Pranešimas žiniasklaidai
Užsiėmimą „Vilnius patiria save“ Lietuvos nacionalinio muziejaus prašymu kūrė Pojūčių teatro komanda: Saulė Norkutė, Šarūnė Pečiukonytė, Karolina Žernytė, Dominykas Žernys, o įgyvendins Vilniaus gynybinės sienos bastėjos edukatorių komanda. Užsiėmimas ypatingas ir tuo, kad jame gali dalyvauti ir neregiai bei silpnaregiai. Įvairių socialiai jautrių grupių įtraukimas į muziejaus veiklas – ilgalaikė Lietuvos nacionalinio muziejaus strategijos dalis.
Įkvepiantis kūrybinis procesas
Lietuvos nacionalinio muziejaus bendruomenių projektų koordinatorė Agnė Putelytė kreipėsi į Pojūčių teatro įkūrėją Karoliną Žernytę su prašymu sukurti edukacinį užsiėmimą, kuris įtrauktų lankytojus į sapnišką patirtį ir pasakotų Vilniaus miesto istoriją.
„Agnė pasiūlė šią temą perteikti per pojūčius ir jausmus. Su komanda – Saule Norkute ir Šarūne Pečiukonyte – apmąstėme savo pačių, kaip užaugusių Vilniuje, patirtį. Ką jaučiame šiam miestui, kaip jį apibūdiname, kaip kiti žmonės jį jaučia“, – apie kūrybinį procesą pasakoja K. Žernytė.
Dalyviai turi būti užrištomis akimis – taip ne tik suaktyvinami kiti pojūčiai, bet ir suteikiama galimybė dalyvauti neregiams, silpnaregiams. Anot Pojūčių teatro įkūrėjos, neregių įtraukimas buvo viena iš pirminių sąlygų kuriant užsiėmimą.
„Klausinėjome ir neregių, kaip jie jaučia patį miestą. Pavyzdžiui, klausėme, kokius nepatogumus jiems sukelia šis miestas, kokius jausmus išprovokuoja“, – dalijasi K. Žernytė.
A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
Anot kūrėjos, dažnai darbas prie spektaklių ar edukacinių užsiėmimų gali būti skirstomas į dvi dalis: darbą su tekstu, scenarijumi, dramaturgija ir darbą su konkrečiais pojūčiais.
„Klausėme savęs, kas gi tas žmogus, kuris patiria? Kas tas žmogus užrištomis akimis? Ar jis turėtų vaikščioti Vilniaus gatvėmis, kad jį patirtų? Ar gal turėtų klausyti iš šono? Galiausiai priėjome prie minties, kad jis ir turi tapti pačiu Vilniumi. Mes kreipiamės į tą žmogų kaip į Vilnių, kaip į miestą. Sukūrėme ir kostiumą: kai jį apsirengi, tarsi pats esi Vilnius. Ši mintis buvo kryptis kuriant toliau. Juk jeigu esi Vilnius, tuomet galima galvoti apie miestą kaip apie žmogų – jo gyvenimo etapus. Kada jis galėjo gimti? Koks jis buvo, kai buvo vaikas? Kuris istorinis laikotarpis gali būti laikomas jo vaikyste, paauglyste, branda? Kokio visuomenės sluoksnio atstovas jis galėtų būti“, – pasakoja viena iš kūrėjų.
Šis edukacinis užsiėmimas buvo kuriamas taip, kad jį galėtų vesti ir muziejaus edukatoriai, tad kūrėjams teko parengti ne tik aiškias instrukcijas vedėjams, bet ir konstruoti pasakojimą, kad jis funkcionuotų laisvai.
„Pasakojimą papildo ir garsas. Mano brolis kompozitorius Dominykas Žernys sudėliojo takelį. Jis pats labai mėgsta kolekcionuoti visokiausius garsus, yra sukaupęs daug įrašų iš Vilniaus aplinkos ir galėjo juos panaudoti“, – pasakoja K. Žernytė.
Kūrėja pabrėžia, kad šiame užsiėmime nėra daug vaidybos, o atmosfera perteikiama per dainas, garsus, kvapus ir kitus pojūčius. „Kaip ir daugelyje Pojūčių teatro veiklų, dalyviams tenka užsimerkti, o tai reiškia, kad reikia pasitikėti žmonėmis aplink tave, kad jie pasirūpins ir kad nieko blogo nenutiks. Jau vien tai sukelia daug emocijų. Užsiėmime yra šešios patirtinės vietos, bet paliekame galimybę jį stebėti ir iš šalies, tai sukuria empatijos jausmą“, – kalba K. Žernytė.
A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
Socialiai jautrių grupių įtraukimas
Anot muziejaus bendruomenių projektų koordinatorės A. Putelytės, edukacinis užsiėmimas tinka ir vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams, ir senjorams. Svarbu, kad įtraukiami neregiai. „Muziejuose vis dar trūksta veiklų neregiams, pritaikytų eksponatų ir ekspozicijų. Džiaugiamės, kad Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje tokių veiklų galima rasti. Yra eksponatų, kuriuos galima liesti, klausyti istorijų, yra informacijos Brailio raštu. O bendradarbiavimas su Pojūčių teatru suteikia dar daugiau galimybių įtraukti šią grupę. Žmonės iš neregių bendruomenės ne tik išbandė šį užsiėmimą, bet ir prisidėjo jį kuriant dalydamiesi savo patirtimi Vilniaus mieste“, – teigia A. Putelytė.
Pasak A. Putelytės, Vilniaus gynybinės sienos bastėja yra išskirtinis padalinys ir tarp Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinių. Jame stengiamasi orientuotis į socialiai jautrias grupes. Pavyzdžiui, ekskursijos gali būti pritaikytos neregiams, muziejuje yra liečiamas bastėjos maketas, šarvų ir ginklų rekonstrukcijos, o bazilisko skulptūra ją palietus papasakoja net kelias legendas apie Vilniuje kadaise gyvenusią pabaisą. Siūloma ekspoziciją apžiūrėti ir klausos negalią turintiems žmonėms – tam sukurtas videogidas gestų kalba.
A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
Lankytojai akcentuoja išskirtinę patirtį
Edukacinis užsiėmimas „Vilnius patiria save“ tinkamas ir regos negalią turintiems žmonėms, ir tiems, kurie trokšta išskirtinės patirties.
„Labai patiko. Kai nematai, lytėjimas paaštrėja. Nuolatinė dinamika. Labai stipri dalis – kvapai. Dar galima būtų įtraukti traukinio kvapą – tokį anglies“, – šypsosi Audrius.
„Nuostabi patirtis! Lyg ramus pokalbis su Vilniumi. Nuolat skubu, o čia turėjau progą pabūti su savimi ir istorija, kuria dalijosi Vilnius“, – džiaugiasi Daina.
Muziejaus lankytojai akcentuoja, kad dalyvaujant užsiėmime užrištomis akimis paaštrėja kiti pojūčiai, o tai – jiems nauja patirtis.
„Kai uždėjo gaubtą ant galvos, jaučiausi tarsi įsprausta. Paliko įspūdį kvapai. Kai negali matyti, kvapai nuneša. Kvapų ir garsų visuma suteikia unikalią keliavimo erdvėje ir laike patirtį. Kai nematai, įsijungia kiti pojūčiai. Esame įpratę regėti viską akimis, o kai jų „netenki“, viskas ima atrodyti kitaip. Atsiranda (ne)saugumo jausmas – juk užmerkęs akis ir pasinėręs į tokią patirtį esi priklausomas nuo kažko kito, turi juo ar ja pasitikėti“, – pasakoja Eugenija.
Galėtų pristatyti Vilnių ir užsienio auditorijai
Anot Pojūčių teatro įkūrėjos K. Žernytės, toks užsiėmimas galėtų būti išverstas ir į užsienio kalbas.
„Norėtųsi, kad ši patirtis gyvuotų. Ji galėtų minimaliomis ir žaismingomis priemonėmis reprezentuoti sostinę ir užsienyje ar užsieniečiams, besilankantiems Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje“, – pasakoja K. Žernytė.
Kūrėjai įdomu, kaip šį kūrinį įvertintų užsieniečiai. „Juk miestų istorijos turi tam tikrų panašumų – išgyvena karus, epidemijas, pakilimo ir nuoslūgio laikotarpius, pramonės revoliucijas. Linkėčiau šiam edukaciniam užsiėmimui pasiekti kuo platesnes auditorijas“, – šypsosi K. Žernytė.
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
