Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
A. Rutkausko nuotr.
Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Etaplius.LT
Išmainė namus į visą pasaulį
„Žilė galvon – velnias uodegon“ – sakoma apie nuotykių ieškotojus vidutiniame amžiuje. Tokia liaudiška patarlė tiktų ir panevėžiečiui A. Sutkui. Tik visiškai kitaip, nei daugelis galėtų pagalvoti. Jis nustebino visus savo drąsia gyvenimo avantiūra – pardavė namus ir už gautus pinigus kartu su žmona Alma automobiliu leidosi į keliones po pasaulį, idant pamatytų ir kitiems parodytų tūkstantį pasaulio stebuklų.
„Sprendimas parduoti namus ir keliauti skamba garsiai. Taip ir buvo“, – gausiai susirinkusiems Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams pripažįsta vyras, kad, išgirdę šį sprendimą, dalis draugų net pirštu palei smilkinį pasukiojo.
Kai šeima ryžosi šiai daugelį šokiravusiai gyvenimo avantiūrai, visa buitis pasidarė daug paprastesnė.
„Labai dažnai neturėti yra paprasčiau negu turėti ir mažiau yra daugiau, nes ir daiktų mažiau reikia, ir turtui mažiau dėmesio. O kai pripranti gyventi trijų kvadratinių metrų kemperyje, tai 100 kvadratų namas atrodo nesuvokiama tvirtovė, nebeįsivaizduoju, ką ten veikti, kiek reikia žmogui sugaišti laiko viskam pastatyti, įrengti sutvarkyti ir prižiūrėti. Kažkada buvo tokia svajonė –
ir turėjome. O dabar yra svajonė keliauti ir krauti į galvą įdomius dalykus“, –
apie sprendimą iškeisti patogius šeimos namus į bastymąsi po pasaulį sako Audrius.
Kelionėje supranti, kiek mažai visko žmogui reikia. „Daiktų stengiesi kuo daugiau pasiimti, nes gi labai „reikia“: plaukų feno, lygintuvo ir daug dalykų, kurie praranda prasmę keliaujant. Ir antrą–trečią mėnesį pamatai, kad vežiojiesi daugybę nereikalingų daiktų. O tereikia dvejų apatinių, trijų porų kojinių, dvejų kelnių, keleto marškinėlių ir striukės“, – pradedančių keliautojų bagažą pašiepia Audrius.
Automobilių virsmas namais ant ratų irgi savotiška „romantika“. „Parduodi savo mašiną, kuria važinėji, nuperki visureigius. Dar pasiskolini iš mamos 5 tūkstančius ir sumoki užstatą už mašiną, kuri kada nors išvažiuos aplink pasaulį. O pats važinėji kažkokia nuomota mašina, – pats iš savęs juokiasi vyras. – Bet tu supranti tikslą.“
„Didžiausi pasaulio stebuklai yra ne piramidės, ne rūmai ir ne piliakalniai, o žmonės“, – neįtikėtinais, lyg kieno surežisuotais susikirtimais stebisi keliautojai. (Audriaus Sutkaus asmeninio archyvo nuotr.)
Audriaus Sutkaus asmeninio archyvo nuotr.
Nuotykis–iššūkis–laida
2018–2019 m. prasidėjusias keliones po Pietų ir Šiaurės Ameriką sustabdė koronaviruso pandemija. Pusantrų metų sėdint namuose, gimė laidos idėja.
„Protingos galvos tada sakė, kad kovidas – galimybių metas, o mūsų „galimybės“ buvo negaliojantis pasas ir uždraustos kelionės. Tada ir gimė televizijos laida, nes buvo daug laisvo laiko apgalvoti, pasiruošti, susirasti komandą, kuri padeda kurti tokias laidas, ir t. t.“ – keliautojas pasakoja, kaip asmeniniai kelionių nuotykiai ėmė virsti į televizijos projektą.
2022 m. kelionės maršrutai driekėsi per Kubą, Dominiką, Puerto Riką, Jamaiką, Aliaską, Šiaurės Kanadą. Antrąjį sezoną 2023 m. keliautojų pora intrigavo žiūrovus istorijomis ir vaizdais iš Maroko, Turkijos, Armėnijos ir Sakartvelo.
Kai šeima ryžosi gyvenimo avantiūrai, visa buitis pasidarė daug paprastesnė. „Labai dažnai neturėti yra paprasčiau negu turėti ir mažiau yra daugiau“, – apie sprendimą iškeisti patogius šeimos namus į bastymąsi po pasaulį sako Audrius. (Audriaus Sutkaus a
Stebuklai – žmonės
„Tose kelionėse aplankėme tiek įspūdingų vietų, kad galėčiau parą pasakoti. Bet iš tiesų kelionėse supranti, kad pasaulio stebuklai yra žmonės. Žmonės, kurie tau padeda keliauti, kuriems padedi tu, kurie per keliolika minučių kelyje tampa broliais ir seserimis, nors visiškai kitos tautybės ar religijos, mentaliteto ar amžiaus“, – apie tikrąjį žmogiškumo stebuklą sako keliautojas.
Sutkams keliaujant teko patekti į tokias situacijas, iš kurių, rodos, nėra išeities ir nutinka stebuklas – atsiranda žmonių.
Vieną tokių istorijų patyręs keliautojas mena nutikus Čilėje – leidžiantis nuo ugnikalnio, nulėkė visureigio ratas ir teko ieškoti pagalbos.
„Mes tik 15 minučių atsiplėšėme nuo automobilio ir net sumokėjome 2 dolerius, kad juos pasaugotų, bet grįžę radome vieną automobilį išdaužtu stiklu ir apiplėštą. Iškviesta policija atliko savo darbą: surašė raštą, kokie daiktai dingo, kokios buvo jų kainos“, – pasakoja vyras.
Vėliau paaiškėjo, kad policininkai buvo vagišių bendrininkai ir tas nuostolių kainininkas protokole – tik tam, kad žinotų, už kiek parduoti fotoaparatus, objektyvus, rūbus. Jau nebesitikėdami nieko dora, Sutkai pataikė apsistoti kempinge, kurio savininkas Palma Espinoza ne tik padėjo viską operatyviai įsigyti ir sumontuoti, bet ir svetingai priėmė.
„Mes kepėme tame kempinge visokias mėsas, ispaniškai ir lietuviškai kalbėjome apie šeimas ir gyvenimus. Iš tikrųjų nereikia mokėti jokios kalbos, kad suprastum: akys kalba, pagaliukas ant smėlio piešia figūras, pasakoja pirštai“, – A. Sutkus sako, jog nereikia bijoti keliauti, jei nemoki kalbų.
Maža to, rūpestingasis čilietis dėl patirtos rankos traumos nuvežė net į ligoninę: „Palma nuvežė į ligoninę, parodė daugybę dalykų – padėjo man lyg koks brolis. Kažin ar brolis pultų taip per 15 minučių padėti, gal tik po dviejų–trijų dienų, nes pirma reiktų susitvarkyti savo darbus ir reikalus. Tai išeina, kad žmonės ateina į gyvenimą iš niekur. Palma – iki šiol mano bičiulis.“
Sutkai patyrė, kad kelionėje supranti, kiek mažai visko žmogui reikia. Daiktų stengiesi kuo daugiau pasiimti, nes gi labai „reikia“: plaukų feno, lygintuvo ir daug dalykų, kurie keliaujant praranda prasmę. (Audriaus Sutkaus asmeninio archyvo nuotr.)
Kanadietiška šeima
Patyręs ir kelyje gana atsakingas keliautojas A. Sutkus niekam nelinkėtų būti sustabdytam Kanados policijos, nes net mažiausi techniniai nusižengimai kainuoja ne šimtais, o tūkstančiais.
Patekus į tokią keblią situaciją dėl viršijamo priekabos svorio, ne tokio tarptautinio pažymėjimo
ir pan., Sutkų ekipažą išgelbėjo Kanados fermerių Melindos ir Skoto šeima, įsileidusi į savo kiemą.
„Jie mus įsileido į savo namus tiesiog nuo gatvės, be jokio paaiškinimo ir pakvietė vakarienės kartu su trimis padykusiais vaikais“, – ištiesta pagalbos ranka reikiamą akimirką negalėjo atsistebėti lietuviai.
Po kelių dienų, kol kanadiečiai padėjo spręsti technines problemas, lietuviai, pakviesti kartu dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose, labai nustebo, išgirdę kunigą sakant pamokslą apie juos.
„Žmonių gyvenimuose būna aplinkkelių ir kai į jį pasuki, nežinai, kiek ten bus žvyro, kiek brastų, bet vieną dieną išvažiuosi į gerą kelią. Tos trys savaitės dėl trūkstamų detalių, kaistančių radiatorių ir buvo mūsų sunkusis aplinkkelis“, – pasirodo, visa parapija žinojo apie keliautojų bėdą.
Tuo sunkiu laikotarpiu padėjusi kanadiečių šeima Sutkams tapo lyg giminės, su kuriais iki šiol keičiasi proginiais sveikinimais ir dovanomis.
Transformacija Kuboje
Audriaus žmona Alma Kuboje susidūrė su viena didžiausių savo baimių ir ją įveikė. Tai pavyko dėka savo profesijai atsidavusio ir dėmesingo nardymo instruktoriaus Ronelio, kuris plaukti nemokančiai moteriai parodė povandeninį pasaulį.
„Jis Almai įrodė, kad nardymas nieko bendra neturi su plaukiojimu. Reikia sklęsti vandeniu, naudojant mažiau deguonies. Ir Alma, kurios pradžioje net neįmanoma į nardymo kostiumą įkišti, Ronelio dėka išdrįso tai padaryti. Tai Ronelis tikras stebukladarys“, – susižavėjęs tiek kubiečio profesionalumu, tiek žmonos drąsa, pasakoja A. Sutkus.
Sudėtingiausia buvo Roneliui, kurio namuose gyveno ir su kuriuo nardė, sumokėti, nes jis atsisakė paimti pinigus: „Mes tapome broliai ir pinigų iš tavęs neimsiu.“ Tad šeimai teko paslapčia chalato kišenėje palikti šimtą dolerių. Tai nuo politinės ir ekonominės diktatūros vargstančioje Kuboje yra dideli pinigai.
Mažojo gido batai
Keliaujant Turkijos gilumoje, Sutkams teko apsistoti Midyat miesto senamiestyje. Klaidžiose gatvelėse paslaugiai kelią rodęs berniukas Šemus tapo nuoširdžiausiu lietuvių gidu.
„Iš pradžių net nežinai, ar jis pinigų nori, ar veda kur. Visi rūbai gerokai per dideli (matyt, kokio brolio išaugti), špagatu surištos kelnės. Bet šiltos akys, vaikas neįkyrus, išdykėliškai nuostabus“, – mažasis turkų gidas papirko nuoširdumu.
Atsisveikindami Audrius su Alma paprašė nuvesti į batų parduotuvę, pamatę, kaip po lietaus Šemus gręžėsi pro kiaurus batus permirkusias kojines.
„Iš pradžių jis nesuprato, o paskui kaip jis išgyveno dėl tos dovanos – aiškiai pirmą kartą gyvenime turėjo naujus batus. Grįžome kartu prie automobilio ir taip gaila tą vaiką palikti, toks mielas ir šiltas berniukas. Rodos, sodinkis ir vežkis, supažindink su pasauliu. Pripirkome saldainių, dovanojau savo diržą ir dar laidos „1000 pasaulio stebuklų“ lipduką. Tai laukiu – stebuklas bus, jei Šemus mums kada nors parašys“, – su viltimi kalba A. Sutkus.
Sutkams keliaujant teko patekti į tokias situacijas, iš kurių, rodos, nėra išeities ir nutinka stebuklas – atsiranda žmonių. (Audriaus Sutkaus asmeninio archyvo nuotr.)
Audriaus Sutkaus asmeninio archyvo nuotr.
Kūčių ir Naujųjų stebuklai
Keliaujant Peru, netoli paslaptingai išmirusio inkų civilizacijos miesto Maču Pikču pasitaikė proga su įvairiataučiais keliautojais dengti tarptautinį bendrą Kūčių vakarienės stalą.
„Alma gamino 12 patiekalų, kurie visi pavyko. Aš gaminau silkę iš kažkokios turguje rastos žuvies. Jei niekada nebūtumėte ragavę silkės, gal ir galėčiau apgauti, kad tai silkė“, – pastangas atkurti tradicijas pamena Audrius.
Ten sutiktas olandų mokslininkas Hansas dosniai dalijosi keliautojams bastūnams naudingais patarimais. Šį asmenį Sutkai atsitiktinai sutiko tūkstantiniame kelyje skirtingose šalyse dar du kartus. Lygiai taip, kaip ir ispaną Carlosą su Magy, su kuriuo susipažino per Naujuosius, bei jaunavedžių porą iš Brazilijos, kuriuos paskui aplankė ir jų namuose.
„Taip, važiuojant tūkstančius kilometrų, susitikti po penkių mėnesių degalinėje ar skalbykloje – tai stebuklas, nes viršija bet kokį loginį suvokimą. Juk vieni nuvažiavo į pietus, kiti į šiaurę. Didžiausi pasaulio stebuklai yra ne piramidės, ne rūmai ir ne piliakalniai, o žmonės“, – neįtikėtinais, lyg kieno surežisuotais susikirtimais stebisi keliautojas.