Pasaulio krašte manikiūras nereikalingas

Šiauliai

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

52273

„Noriu į negyvenamą salą“, – sakydavo iš Joniškio krašto kilusi medikė Jurgita Rimdžiuvienė, kai iki gyvo kaulo įgrisdavo darbai ir buitis. Noras išsipildė su kaupu: Jurgita beveik dvejus metus praleido burlaivyje, retkarčiais išsilaipindama Pietų Amerikos krantuose. Per tą laiką keliautoja pasiekė pasaulio kraštą, pamilo atšiaurų ir kartu svetingą Čilės Patagonijos regioną bei ilgėjosi civilizacijos, įstrigusi negyvenamoje saloje.

Palaikė tik sūnus

Prieš daugiau nei ketverius metus J. Rimdžiuvienė nė nesvajojo apie tokius nuotykius. Dirbo bendrovėje ir dargi turėjo verslą, viena augino sūnų, o laisvalaikį, jeigu jo likdavo, leisdavo su draugais arba važinėdama motociklu.

Jurgita sako nesijautusi laiminga: nuolatinį skubėjimą troško pakeisti ramybe, rutiną – pokyčiais. Ir štai tada jos gyvenimo kelyje „pasimaišė“ šiaulietis keliautojas Audrius Daunys, tuo metu plaukiojęs Čilės Patagonijos regione. „Jeigu ne Audrius, niekada nebūčiau drįsusi pagalvoti, kad galiu pasiekti pasaulio kraštą. Jo kvietimas buvo paprastas: „Pavargai? Nori pravėdinti galvą? Atvažiuok“, – prisimena J. Rimdžiuvienė.

Joniškietę toks pasiūlymas iš pradžių prajuokino. „O paskui, po mane užklupusių bėdų ir problemų, paskambinau jam ir pasakiau: „Žinai, atvažiuoju.“ Kai surengiau draugams vakarėlį ir pranešiau, kur ir ko iškeliauju, stojo penkių minučių tyla. Po to visi choru paklausė: „Tu visai išprotėjai?“ – pasakoja Jurgita.

Jos sprendimas šokiravo ir tėvus. Vienintelis sūnus suprato ir palaikė. Pasakė: „Greičiau važiuok, viskas bus gerai.“ Taip 2014-ųjų sausį J. Rimdžiuvienė išskrido į Argentiną, į Ušuają, pas A. Daunį. Jį pažinojo dėka bendrų draugų ir nė neįtarė, kad iš gyvenimą pakeitusios kelionės juodu grįš kaip pora.

41585433-260055617975055-58.jpg

Pirma mintis – pabėgti

„Kai atskridau į Ušuają, Audrius mane pasitiko, nuvedė ant molo ir pasakė: „Tuoj atplukdysiu valtį – ten, jūroje, mūsų laivelis.“ O tas laivelis – 9 metrų ilgio, 3 metro pločio. Aš neįsivaizdavau, ką reškia plaukti, buriuoti. Ką ten buriuoti – net valties nemokėjau irkluoti. Todėl mano pirma mintis buvo: „Kur aš patekau ir ką man dabar daryti?“ Pabėgti neišėjo, nes bilieto atgal neturėjau ir net nelabai žinojau, kaip jį nusipirkti“, – prisimena pašnekovė.

Dabar ji dėkinga Audriui už kantrybę. „Tris dienas iš eilės mes plaukiojome po įlanką ir jis mane kantriai mokė vairuoti laivą, o aš vis pasukdavau vairą ne į tą pusę... Kai reikėdavo kelti bures, Audrius man šaukdavo tempti tokį lyną, anokį lyną. Kartą net apsiverkiau – iš viso nesupratau, ką reikia tempti“, – sako ji.

Ašaros užgrūdino. „Gyvenimo perversmai būna sunkūs, išėjimas iš komforto zonos nemalonus. Bet jis reikalingas. Tik taip gali pamatyti save kitomis akimis, sužinoti apie savybes, kurių net nežinojai, kad turi. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad aš, mėgstanti aukštakulnius, pedikiūrą ir manikiūrą, be pirštinių trauksiu iš jūros inkaro grandinę“, – šypsosi J. Rimdžiuvienė, pamažu tapusi įgudusia buriuotoja.

41656769-1086917654817036-2.jpg

Audrą pažabojo... liemenėle

Iš Ušuajos Audrius ir Jurgita keliavo į Puerto Viljamsą – miestelį, kuris yra laikomas piečiausiu pasaulio miestu. Tuomet išsiruošė į nuotykį Patagonijos regiono kanalais. Patagoniją lietuviai planavo apiplaukti per pusmetį, bet prireikė pusantrų metų. Dėl pavojingų oro sąlygų kartais tekdavo porą mėnesių glaustis saugioje įlankoje, kol vėl galėdavo leistis į kelionę. „Patagonijos vasara – tai lietus, šaltis, vėjas, vietomis net sniegas. Jeigu savaitę išgyvendavome be uraganinių vėjų, vadinasi, būdavo geras oras“, – pasakoja Jurgita.

Vėjuotos pauzės sekindavo psichologiškai, bandydavo valią. Žinant, kad iki artimiausios parduotuvės – keli šimtai ar net tūkstančiai kilometrų, tekdavo taupyti maistą ir valgyti tai, ką pavykdavo patiems sugauti jūroje. „Buvo momentas, kai pusryčiams, pietums ir vakarienei valgėme vien krabus. Dėjome jų į sriubas, į mišraines, kepėme iš jų blynelius, darėme padažus. Krabų atsivalgiau visam gyvenimui, bet tuo metu neturėjome kitos išeities“, – prisimena J. Rimdžiuvienė, tačiau prisipažįsta: gėlavandenių Lietuvos žuvų nebevalgo, mat jaučiasi išlepinta sodraus šviežių vandenyno gėrybių skonio. Beje, norėdama paįvairinti racioną, Jurgita netgi išmoko laive kepti duoną.

Kartais saugiu prieglobsčiu nuo audrų tapdavo nedideli Patagonijos miesteliai, o kartais – visiškai negyvenamos salos. „Ilgiausiai negyvenamoje saloje išbuvau penkias savaites. Patikėkite, kokia miela po to atrodė civilizacija“, – šypteli moteris.

Norėdami prisišaukti kelionėms palankesnių orų, lietuviai ėmėsi savotiškų burtų. „Audrius papasakojo, kad yra prietarų, kaip nuraminti vėją. Pavyzdžiui, jūreiviai daro tokias lenteles, kuriose užrašo laivo pavadinimą, datą, šalį, iš kurios atvyko, ir pan. Įlankose yra tam tikrų vietų, kuriose tos lentelės kabinamos – taip prišaukiamas geras oras, gera kelionė. Kai buvome įstrigę, vienas žvejys pasakė, kad galime pakabinti savo nešiojamą rūbą – tai irgi padės nuraminti vėją“, – prisimena Jurgita.

Patarimu lietuviai pasinaudojo ir pakabino Jurgitos... liemenėlę. Šioji buvo labai nepatogi ir vis tiek būtų atsidūrusi šiukšlių dėžėje. „Juokas juokais, bet kitą dieną vėjas nurimo ir mes nuplaukėme vos ne dviejų dienų kelią. Vėl sulaukėme blogo oro – kabinome toliau. Šįkart – mano megztinį. Nuplaukėme vienos dienos kelią. Tada nusprendėme išbandyti Audriaus rūbus, pakabinome jo kelnes. Įveikėme pusės dienos kelią. Kiek bandėme, mano apatinis trikotažas veikdavo geriausiai“, – juokiasi Jurgita.

Milijonieriai, kuriems reikia darbo

Nepaisant oro sąlygų, J. Rimdžiuvienė sako pamilusi Patagoniiją. Atšiaurų jos klimatą atpirko žmonių svetingumas ir jų vidinė šiluma.

„Mes, lietuviai, mėgstame dejuoti, kad blogai gyvename, kad nieko neturime, kad esame pikti, nes Lietuvoje mažai saulės. Žinote, mes su Audriumi skaičiavome, kiek Patagonijoje būna saulėtų dienų. Audrius vienais metais suskaičiavo septynias, kitais – jau abu suskaičiavome gal 15. Kai vieną dieną pranešė, kad bus plius 20, aš vaikščiojau su striuke ir kelnėmis, čiliečiai – su šortais ir marškinėliais. Jie važinėjosi dviračiais, riedlentėmis, kiekviename kieme kvepėjo barbekiu. Buvo visuotinė šventė, nes galbūt tai – vienintelė diena, kai galima paošti, šviečiant saulutei. Kitą dieną saulės iš tiesų nebeliko, bet žmonės vis tiek buvo daugybę kartų linksmesni, laimingesni nei mūsiškiai. Jie tiesiog džiaugiasi tuo, ką turi. Jeigu šiandien yra sveiki, gyvi, jų namo nenupūtė uraganas, turi žuvies, krabų, alaus ir vyno – ko dar reikia? Ši kelionė man leido suprasti, kad viskas nėra taip blogai, kad mes gyvename gerai, tik nebemokame džiaugtis“, – sako Jurgita.

Tiesa, pakili čiliečių nuotaika tarytum nesiderino su juos supančiu skurdu. Daugelis žmonių gyvena namuose, kurie lietuviams atrodytų tikros lūšnos, o vietiniams yra didžiausias ir toli gražu ne visuomet įperkamas turtas.

„Niekur nematėme knygų. Pasirodo, jos yra labai brangios, todėl ir knygynų vos keletas ir jie labai maži. Patagonijoje apskritai yra labai normalu sutikti 50 metų žmones, kurie nemoka nei skaityti, nei rašyti. Na, arba išmoko to tik dabar ir tuo labai didžiuojasi. Pabandykite Lietuvoje pasididžiuoti, kad mokate skaityti“, – juokais siūlo Jurgita.

Kai ji vietiniams parodydavo nuotraukų iš mūsų šalies turgaus arba paprastą plytinį savo tėvų namą, čiliečiai stebėdavosi, koks turtingas kraštas toji Lietuva. „Jie net klausytis nenorėdavo, kad mums su Audriumi reikia darbo. Jiems atrodėme milijonieriai“, – šypsosi J. Rimdžiuvienė.

Kokteilis su 14 tūkst. metų senumo ledukais

Pinigai, pasak medikės, apskritai yra atskira tema. Daugelį tautiečių labiau domino ne jos patiriami įspūdžiai, o piniginės storis. „Klausimą, iš kur mes gavome pinigų kelionei, girdėdavau dažniausiai. Atsakysiu: mes keliavome be rėmėjų – jų net neieškojome. Tai buvo asmeninės lėšos, o nuplaukę į kurį nors miestelį, visuomet stengdavomės padirbėti“, – sako Jurgita.

Susitepti rankų joniškietė nebijojo – išbandė įvairiausių darbų. Rinko kriaukleles, žvejojo, darė masažą, prižiūrėjo viešbutį ir t. t. O štai Audriui viename iš Čilės miestų netgi teko remontuoti viešnamį.

„Dabar sakau, kad reikia į šalį atvykti beveik neturint pinigų – tuomet ją galima pamatyti tikrą, nesumeluotą. Norėčiau, kad kuo daugiau lietuvių pamatytų Patagoniją tokią, kokią mačiau aš. Jos dar neužplūdo turistai, ji yra natūrali, laukinė. O didžiausias Patagonijos grožis yra ryškiai žydros spalvos ledynai. Kaip pasakojo vietiniai, prieš 14 ar 16 tūkst. metų Čilėje septynerius metus snigo. Sniegas sluoksniavosi ir jame susikaupęs deguonis suteikė tą žydrą spalvą. Beje, kartą turėjome galimybę paplaukioti kitu laiveliu. Jo kapitonas prigaudė ledų ir mes su Audriumi gėrėme kokteilius su ledukais, kuriems – 14 tūkst. metų. Buvo skanu“, – sako pašnekovė.

Pusantrų metų praleidę Patagonijoje, perplaukę dalį Ramiojo vandenyno, Audrius ir Jurgita atvyko į Prancūzijos Polineziją, aplankė Markizo, Tuamotu salas. Tuomet metus gyveno Papeetėje – didžiausios Tahičio salos sostinėje. „Bet tai – jau kita istorija“, – šypteli Jurgita.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt