„Pandemija šiuolaikiniam žmogui ne bausmė, o galimybė…“

Kaunas

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

153253

Kunigas Vaidotas Labašauskas Prienų Kristaus Apsireiškimo parapijos klebono, Prienų dekanato dekano pareigas perėmė prieš tris mėnesius, atvykęs iš Kybartų, kur dešimt metų tarnavo Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijoje. Prieš tai kunigas ketverius metus rūpinosi Keturvalakių parapijos žmonių sielovados reikalais. Kun. V. Labašauskas kilęs iš Vilkaviškio, jis baigė studijas Kauno kunigų seminarijoje, įgijo bažnytinės teisės magistro laipsnį, studijavo Amerikos katalikų universitete, kur jam įteiktas moralinės teologijos licenciato diplomas.

– Kybartų tikintieji Jus į Prienus išlydėjo apgailestaudami, dėkodami už atnaujintą bažnyčią, suteiktą dvasinę stiprybę, žmogišką paprastumą ir nuoširdų bendravimą. O kaip naują dvasios ganytoją priėmė prieniečiai? Ar jau spėjote užmegzti bendrystę su tikinčiaisiais ir prisijaukinti senosios Prienų bažnyčios erdves? – teiraujuosi dekano, kun. teol. lic. Vaidoto Labašausko.
– Galima sakyti, kad apsipratau su nauja aplinka, nors ji labai skiriasi pirmiausia dėl pačių šventovių stiliaus. Kybartų bažnyčia – mūrinė, neoromantinio stiliaus, pastatyta praėjusio amžiaus pirmoje pusėje pagal garsaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą, o Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčia – medinės baroko architektūros pavyzdys ir yra viena iš seniausių tokio tipo bažnyčių Lietuvoje. Čia kiekviena lenta alsuoja istorija.
Atėjęs į Prienus pajutau nuoširdų svetingumą. Bandau žmones burti prie bažnyčios šiuolaikiškesnėmis priemonėmis, sekmadienio vakarinėse pamaldose giedu pritardamas gitara, stengiuosi pamokslauti gyvai ir linksmai, sudabartindamas Dievo žodį. Žinoma, reikia laiko susigyventi, užsitarnauti autoritetą, sukurti abipusiu pasitikėjimu pagrįstus santykius.
– Daugeliui prieniečių labai imponavo tai, kad pirmiausia nusprendėte sutvarkyti Dievo namus, visus norinčius ir galinčius pakvietėte švarinti bažnyčios sienas, grindis, klauptus ir altorius.
– Tas tiesa, savo namus nuolat puoselėjame, tad ir bažnyčia negali būti apleista. Žmonės geranoriškai priėmė šią iniciatyvą ir dalyvavo talkose. Tačiau dar ne visas sienas nušveitėme, nes tai lėtas ir kantrybės reikalaujantis darbas. Tikrai dar reikės ne vieną savaitgalį paaukoti, kad mūsų bažnyčia suspindėtų švara. Be to, numatyta atnaujinti bažnyčios vidų. Šiuo metu maldos namuose kiek niūroka, trūksta jaukumo, todėl perdažius sienas šviesia spalva dar labiau atsiskleistų grožis, nušvistų juose esančios meno vertybės. Buvusio klebono dekano J.Baliūno rūpesčiu atlikta bažnyčios išorės renovacija, parengtas projektas vidaus patalpų tvarkybai (remontui, restauravimui, avarijos grėsmės pašalinimo darbams). Pagal projektą šiemet gavome 65 tūkst. eurų. Šiuo metu vyksta vidaus patalpų elektros instaliacijos atnaujinimo darbai, labai svarbu, kad kultūros paveldo pastatas atitiktų šiandienos priešgaisrinės saugos reikalavimus.
– Bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir bendruomenė, juos pripildanti veiklomis… Ką, gerbiamas klebone, atvykęs radote parapijos namuose? Galbūt parapijiečiams pasiūlysite ir naujų iniciatyvų?
– Radau man priimtinas veiklas. Vyksta „Alfa“ kursai, kurie buria žmones, siekiančius labiau įsigilinti į save ir tikėjimo tiesas. Aš pats į šią programą įsitraukęs jau ketverius metus ir kaskart randu ką nors naujo, manau, kad ji tinka visiems. Moderuoju diskusijas vienoje iš jos grupių, jos dalyviai, išklausę tos dienos mokymus, aptaria temą ir pasidalija savo įžvalgomis.
Parapijoje veikia Šventojo Rašto studijų grupelė, vyksta katechezės užsiėmimai vaikams ir jaunuoliams, šeimos gyvenimui rengiami sužadėtiniai, buriasi Pilnos Evangelijos veiklių žmonių bendrija. Susibūrė vyrų maldos grupė, kartu jie meldžiasi ir bendrauja, sprendžia aktualias problemas. Aktyviai veikia „Caritas“ organizacija bei renkasi jaunimo grupelė, kuri gieda Šv. Mišiose, po jų renkasi pabendrauti parapijos namuose.
– Jūs ne tik rūpinatės Prienų dekanato reikalais, Prienų ir N.Ūtos parapijomis, bet ir esate Marijampolės pataisos namų kapelionas. Kaip dažnai nuteistiesiems prireikia dvasinės pagalbos?
– Pataisos namuose savanoriauju, tenkinu tikinčiųjų religinius poreikius, klausau išpažinčių. Visgi su nuteistaisiais reikia dirbti nuolat ir nuosekliai. Tai – nėra „servisas“, į kurį atvaręs automobilį, atgausi suremontuotą. Pataisos namai – visuomenės problemų veidrodis, todėl pokyčiai pirmiausia turėtų įvykti joje. Šiuolaikinis žmogus įsitikinęs, kad jis yra absoliučiai laisvas pasirinkti gėrį arba blogį, tačiau tai nelygiavertis pasirinkimas. Daryti gera reikia pastangų – pažaboti savo instinktus, pristabdyti save, paisyti ir kitų žmonių interesų. O kad galėtum keistis, turi pripažinti savo kaltę – tai yra pats sunkiausias dalykas žmogaus gyvenime.
– Panašu, kad ir karantino apribojimai suprantami, kaip kėsinimasis į asmeninę laisvę, ir tai tik paaštrina įtampą bei prieštaravimus visuomenėje, žmonės išsilieja įvairiausiais būdais, taip pat ir rašydami įžeidžius komentarus internete. Kaip tai paaiškintumėte?
– Visuomenė tapo labai vartotojiška, visi mums pataikauja, nes žiūri į mus kaip į potencialius klientus, todėl jaučiamės kaip ponai, kuriems neegzistuoja jokie autoritetai. Nei valdžia, nei suvaržymai, darau taip, kaip man patogiau… Be abejo, dėl tokio mąstymo nukenčia ir ryšiai su artimaisiais. Žmonės daug dirba, daug laiko skiria asmeninės gerovės kūrimui, dėl didelio užimtumo ir atstumų vaikai neturi kada aplankyti tėvų. Trūkinėja kartų ryšiai, byra šeimos… Čia kyla dilema: jei žmonės nemoka naudotis asmenine laisve, kaip išauginti sąmoningumą ir atsakomybę ne tik už save, bet ir kitus žmones? Juk ir kelyje egzistuoja tam tikros taisyklės, kurių privalu laikytis ir pėstiesiems, ir vairuotojams. Tik paisydami apribojimų galime išvengti avarijų ne tik keliuose, bet ir savo gyvenime.
– Tad koronaviruso pandemija šiuolaikiniam žmogui bausmė ar galimybė?
– Greičiau galimybė pamąstyti apie savo gyvenimo prasmę. Kai žmogus pasijunta visagalis ir visažinis, pamiršta, kad viskas gyvenime yra laikina. Esame pripratę, kad kaip radome, taip ir paliksime. Laidojame savo artimuosius, o mums atrodo, kad niekada nemirsime. Nepastebime, kaip kiekvienas išėjusysis priartina mūsų eilę. Mąstantis žmogus tai priims ir įvertins, ką dar gali padaryti dėl savęs ir kitų. Nešvaistys laiko vėjais, nes, nors kiti žmogaus resursai ir atsinaujina, laikas nėra atkuriamas. Kiekviena praėjusi jo sekundė – jau istorija, kartu ir priminimas mums, kad reikia branginti artimus žmones, kad dar ne vėlu ištaisyti kažkada priimtus neteisingus sprendimus…
Kita vertus, koronavirusas žmoniją perspėja apie tai, kad pernelyg kišamės į gamtą, jos dėsnius, taip pat signalizuoja apie pažeistą vidinę žmogaus pusiausvyrą.
– Kodėl, Jūsų manymu, žmonės nenori karantino?
– Karantinas sustabdo bėgimą nuo savęs ir nuo savo vidinių problemų. Užsidarius tarp keturių sienų, pamatai save tokį, koks esi iš tikrųjų, o kadangi keistis nenori, pradedi pavargti nuo savęs ir kaltini valdžią, kuri įvedė karantiną.
– Ko gero, labiausiai dėl per greitai prabėgusio gyvenimo apgailestaujama senatvėje. Galbūt todėl kai kurie senyvi žmonės tampa tokie pikti – jie jaučiasi vieniši ir apleisti, reikalauja iš vaikų ir anūkų sau dėmesio?
– Žmonėms neretai patariu: jeigu norite geros emocinės sveikatos, išjunkite savo televizorius. Žiūrėdami pačias blogiausias laidas, kuriose bent 90 proc. informacijos yra neigiama – apie tai, kas, ką ir kur pridirbo – žmonės pasiduoda tai įtakai, juos persmelkia žiniasklaidos formuojama „tikrovė“. Iškeisdami bendravimą į TV, žmonės atitrūksta nuo realybės. Tiems senjorams, kurie skundžiasi vienatve, sakau – pasistenkit būti reikalingi, susiraskit veiklos, galiausiai, užsukit į bažnyčią – čia visuomet surasim ką veikti, yra prasmingų užsiėmimų, vyksta įvairūs renginiai, susitikimai. Ateikit – ir suteiksim viltį.
– Taigi žmogus visuomet turi pasirinkimą?
– Galima ir toliau keikti pasaulį, kuris liks toks pats, koks ir buvo, arba keisti save ir savo požiūrį… Dirbti su savimi, savo vidumi yra nelengva, tai daryti reikia visą savo gyvenimą. Tačiau su Dievo pagalba įmanoma daug pasiekti. Tiesa tokia, kad žmogus šalia kito žmogaus nori pasijusti geriau. Yra šviesulių, su kuriais nori visi bendrauti, ir bambeklių, kurių šalinamasi. Kita vertus, seniems žmonėms sunku priimti besikeičiantį pasaulį, kuriame jaunimas užsiėmęs, negali skirti laiko senjorams. Anksčiau, kai pramogų ir laisvalaikio galimybės buvo ribotos, visi keliai vesdavo pas tėvus. Man iš vaikystės likęs šviesus prisiminimas. Būdamas vaiku labai laukdavau savo senelės – ji mums sekdavo įvairiausias pasakas, tačiau dabartinių vaikų tikriausiai jomis nelabai sudominsi.
– Su Vėlinėmis prasidėjo tamsusis metų laikas, kai turime daugiau laiko pabūti su savo mintimis. Kas šiuo neramiu laikmečiu padėtų nusiraminti, į savo gyvenimus įsileisti daugiau šviesos?
– Nors ir labai visi skubame, laidotuvės ir mirusiųjų paminėjimai yra stabtelėjimas, kuris primena mūsų pačių mirtingumą. Gyvenimas žemėje laikinas, todėl svarbu vertinti tai, kas yra šalia. Kol turime tėvus, kitus artimuosius, dažniau su jais bendraukime visais įmanomais būdais. Nieko vertingesnio už santykius sukurti negalime. Kai laimingi mūsų mylimi žmonės, šviesa aplanko ir mus pačius. O ramybę suteikia suvokimas, kad mirtis – tai vartai į tikrą gyvenimą, kurio labiausiai ilgimasi: amžinos laimės su savo artimaisiais.
– Šią savaitę Vyriausybė apsisprendė dėl visuotinio karantino paskelbimo Lietuvoje ir socialinių kontaktų apribojimo. Bažnyčiai taip pat rekomenduojama nevykdyti kontaktinių pamaldų. Kaip ketinate palaikyti ryšį su parapijiečiais?
– Šv. Mišios bažnyčioje bus aukojamos ribotam skaičiui žmonių (kad būtų išlaikytas 2 metrų saugus atstumas), taip pat pamaldas transliuosime internetu. Kitus būtinus patarnavimus teiksime, laikydamiesi visų saugumo reikalavimų.
– Dėkoju už prasmingas mintis.
Dalė Lazauskienė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt