Pamirštos „kalbančių“ juostų reikšmės

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

17065

„Nebenoriu austi bet ko, audžiu tai, kas man įdomu, kas turi vertę žmogui“, – sako žinoma ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos audėja Edita Dapšienė. Prieš 7-erius metus ji kartu su savo tėveliu Antanu Dunduliu už beveik 70 nuaustų XVIII–XX a. juostų pelnė „Aukso vainiką“. Tik apdovanojimo audėja jau nesureikšmina, puikybės seniai nebeturi, be to, šiuo metu domisi kur kas prasmingesniais dalykais – jos akiratyje – baltų ženklai ir jų reikšmės.

img-20171009-115104.jpg

Talentas gimtuose namuose

E. Dapšienė audžia jau 17 metų. Pirmąją juostą išraitė dar mokykloje, ant knygos užsidėjusi siūlus. Edita pamena, kaip su tėveliais važiuodavo į šventes, rodydavo savo darbus, bet tuomet audimu labiau domėjosi jos sesuo Violeta Dundulytė-Vollmer, megzti pradėjusi nuo 4-erių metukų. Būtent ji nuėjo į lemtingą audimo būrelį. Tik mergaitei toks darbas dar buvo per sunkus, o norėdamas padėti dukrai amato išmoko ir tėtis Antanas. Galiausiai audimas nebepaleido visos Dundulių šeimos.

„Per tuos metus tėveliai įsigijo keturias stakles, penktas – keturnytes – stakles nusipirkau aš pati, išmokau austi. Važiavau į Panevėžį pas amžinąjį atilsį Kulšinską. Labai geras mokytojas buvo. Bet jis sakė: tau ir mokytis nereikia. Kai žmogus supranta audimą, labai greitai ant visų staklių gali išmokti austi“, – šypsosi audėja.

img-20171009-114305.jpg

Dabar E. Dapšienė audžia labai plonais siūlais. Pasak jos, audėjai, kurie audžia rankomis, juostą padaro per dvi dienas, nes siūlai yra stambesni, o E. Dapšienė užtrunka dvigubai ilgiau. Jos audinys būna tankus, nesukiužęs, kur kas tvirtesnis, bet ir darbo daug daugiau.

Kiek juostų nuaudė, Edita nebeskaičiuoja. Prieš keliolika metų ji su šeima įsikūrė tėvelio namuose, kartu įsirengė dirbtuves ir atėjo laikas prasmingiems darbams.

Gyvenime audėja yra principinga. Pasak jos, pirmiausia padėti reikia žmogui, vėliau gyvuliui, augalui ir tik tada rūpintis buitimi, namais. Šiais prioritetais ji vadovaujasi iki šiol.

Kova su stilizacija

E. Dapšienė įsitikinusi, kad tobulėti būtina, o gręžiotis į tuos laikus, kai kaimuose buvo bet kaip audžiama, nereikia. Pasak jos, juostas ypač sugadino sovietmečiu paplitusi stilizacija. Žmonės net dabar ateina ir klausia, kodėl tokios ryškios spalvos, mano, kad tai nelietuviška. Bet E. Dapšienė turi priešingą nuomonę – iš tikrųjų anksčiau visos spalvos buvusios ryškios.

img-20171009-115228.jpg

„Raudona spalva apskritai yra intelekto, proto spalva, kuo daugiau jos, tuo geriau. Žemaitiški rūbai yra raudoni, dzūkiškose juostose taip pat dominuoja raudona spalva. Valstybinės vėliavos spalvos irgi iš audinių paimtos – geltona, žalia, raudona. Manęs klausia, kodėl tas spalvas dedu į juostas? Todėl kad juostose pirmiausia jos buvo, o ne atvirkščiai“, – šypsosi audėja.

Reikia eiti į priekį

„Visada į parodas, į muges ateina tie patys žmonės, o jaunimas mėgsta naujoves, pavyzdžiui, telefono dėkliukus. Kiti sako man, kaip čia liaudies menas ir telefono dėkliukas dera? O kodėl gi ne? Juk mes vystomės į priekį, reikia prisitaikyti“, – įsitikinusi audėja.

edita2.jpg

Besikalbant audėja pakyla atnešti kelių pluoštų subadytų kortelių ir išmargintų rašto lapų. „Tiek reikia, kad nuausčiau dėkliuką telefonui. Kad visas raštas tilptų, būtina austi labai plonais siūlais, kitu atveju turėsite ne išmargintą dėkliuką, o didelę juostą. Be to, įtempimas nežmoniškas, audinėlis būna labai plonas, iš keturių dalių, susilanksto ir susisiuva“, – apie dėkliuko gamybą pasakoja E. Dapšienė.

E. Dapšienės specialybė – technologinių procesų automatizuotas projektavimas. Ji mokėsi, kaip su programine įranga padaryti gaminius, parinkti tinkamas stakles. Tai jai labai pravertė pradėjus austi.

img-20171009-120258.jpg

Latviai baltiškesni

Juostos, austos „Aukso vainikui“, tradicinės, kurtos krikščionybės laikais, o Latvijoje ypač mėgiama Lielvardės juosta – baltų laikų. Būtent baltų ženklai kaimyninėje šalyje turi kur kas ypatingesnę reikšmę nei pas mus.

„Latvijoje dvasinis kelias eina lygiagrečiai su simbolių keliu. Simboliai, Lielvardės juostos ženklai teikia gyvybės, o pas mus sako, kad šito negalima įrodyti, yra toks ženklas, ir tiek. Su tuo aš nesutinku, – įsitikinusi moteris. – Daug žmonių, ypač Latvijoje, tiki baltų dievais, juos propaguoja, ant rūbų išsiuvinėja gyvybės ženklus, vaikams – arkliukus. Tai teikia stiprybės, jei žmogus tuo tiki.“

img-20171009-115149.jpg

Pasak jos, Lietuvoje krikščionybė labiau įsigalėjo nei Latvijoje ir pakeitė baltų raštus. Seniau bažnyčiai renkant duoklę, dešimtinę, žmonės atiduodavo ir baltiškas juostas, bet puoštos baltų ženklais „nepraeidavo“. Taip pradėta keisti raštus, juos modifikuoti, o iki tol buvę magiški ženklai, turėję reikšmę, ją prarado. Pavyzdžiui, baltų labai mėgtas žalčiukas suteikia apsaugą, bet tik tuo atveju, jei yra įaustas vertikaliai.

„Pati seniausia Lietuvoje rasta juosta – XVIII a. pab. su baltų ženklais. Joje vienintelis gyvybės ženklas yra užtušuotas, o man tereikia tik kelis siūlelius kortelėje pakeisti, kad vėl būtų baltų ženklas. Galima manyti, kad specialiai buvo keičiama, pavyzdžiui, į baltišką kryžių įdėtas kvadratėlis. Tada jis nebėra baltų ženklas“, – teigia audėja.

img-20171009-115917.jpg

Dabar E. Dapšienė audžia tik pagal baltų raštus, stengiasi atkartoti ženklus, įdėti į juostas gyvybės ir prasmės. „Tai žmogui artimiau“, – sako audėja ir priduria, kad Lietuvoje tiksliai baltiškus raštus atkuriančių audėjų beveik nėra.

Beprasmiai darbai

E. Dapšienei dabar kur kas maloniau padaryti prasmingą daiktą, kuriame išausti ženklai ką nors reiškia. Ji stengiasi nebedaryti to, kas kertasi su jos pasaulėžiūra, kas jai atrodo visiškai betikslis darbas, pavyzdžiui, nuausti jubiliejinę juostą.

img-20171009-120232.jpg

„Nereikia tokio daikto. Ji visiškai stilizuota. Aišku, galima įausti, kam ta juosta skirta, bet tai – stilizacija, aš tokių dalykų nebedarau. Aš galiu leisti sau to nedaryti, o daryti tai, kas turi išliekamąją vertę. Tai gali būti tradicinė juosta, baltiška juosta, išausta skirtingomis spalvomis“, – įsitikinusi audėja.

Pasak jos, žmogus visada pasiima tai, ko jam trūksta arba kas jo gyvenime dominuoja. Net norimos spalvos daug ką pasako apie žmogaus būdą, savijautą.

„Vienas renkasi raudoną – proto, kitas – mėlyną – valios ar baltą – ryšio spalvą, dar kitas būtinai nori juodos spalvos pagrinde, reiškiančios turtą. Žalia spalva – augimo spalva, ypač tinka mažiems vaikams, o jei dar gyvybės simbolis, žalčiukas – išminties simbolis (horizontaliai – išminties, vertikaliai – apsaugos), išaustas – išvis puiku“, – pasakoja audėja.

img-20171009-120151.jpg

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt