Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt
2019 m. kovo 29 d. bendradarbiaujant su Dainiumi Babilu bei Kauno žydų bendruomenės pirmininku Gercu Žaku ir administratore Ieva Černevičiūte, sutelkus Dieveniškių TVM švietėjų komandą, paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ atidaryta Kauno įvairių tautų kultūrų centre ir svečiuosis čia iki balandžio 28d.
Parodos mecenatas, dailininko sūnus Natanas Karczmar sako: „Parodą skiriu tėvo kūrybos ir motinos organizacinių įgūdžių atminimui. Taip pat - Dieveniškių štetlui ir jo gyventojams, padovanojusiems tėvui neprilygstamą vaikystę, kupiną meilės ir žavesio, lydėjusių jį visą likusį gyvenimą“.
Ilona Šedienė,
Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė
*** |
Simonas Karczmaras (1903-1982) gimė Varšuvoje, bet vaikystės atostogas leido Dieveniškių štetle (dabar Šalčininkų r.), pas senelius iš tėvo pusės. Mokėsi Varšuvos vaizduojamojo meno mokykloje, vėliau tapybos įgūdžius tobulino meno mokykloje Paryžiuje. Ten 1931 m. vedė iš Krasniko miesto (Lenkija) kilusią Nechamą (Nadią) Slobodzianską ir susilaukė sūnaus Natano (1933 m.). Kad išlaikytų šeimą, Simonas dirbo kailių pramonėje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Nicą, bet ir ten nelaimės šeimos neaplenkė – žmona buvo deportuota į Aušvicą (sugrįžo 1945 m.), pats Simonas prisijungė prie Prancūzijos partizaninio pasipriešinimo judėjimo, o vienturtį sūnų išslapstė kalnų kaimelyje. Po karo su šeima emigravo į Izraelį, vėliau persikėlė į Monrealį (Kanada), kur vėl ėmėsi darbo kailių pramonėje.
Prie tikrojo pašaukimo – kūrybos – Simonas grįžo antroje savo gyvenimo pusėje paskatintas žmonos, nes dėl išsivysčiusios akių alergijos nebegalėjo dirbti kailių pramonės srityje. Paėmęs į rankas žmonos nupirktą teptuką jis visiškai atsidėjo kūrybai, sugrįždamas į savo vaikystės pasaulį Dieveniškių štetle, kur, globojamas senelių leisdavo vasaros atostogas, kur virė nedidukų medinių namelių gyventojų kasdienybė, kur jam taip patikdavo jodinėti arkliais be balno, kur jis ir pradėjo piešti. Prarasto štetlo figūrines kompozicijas, kaimo gyvenimo scenas, žyminčias kasdienius (tokius kaip vandens vežiotojo darbas ar turgaus diena) ar kertinius įvykius (vestuvių, laidotuvių ceremonijas, religines šventes) Simonas vaizdavo taip, lyg būtų sugrįžęs į vaikystę. Paveiksluose Simonas nepailsdamas pasakoja apie štetlo kasdienybę, kupiną įsimylėjėlių, vestuvių, naujagimių, švenčių, muzikantų, šokėjų, turgų, palaiminimų naujam mėnuliui, įvairių figūrų ir visut visutėlės jaudinančios visatos. Dailininko pavaizduotas štetlo gyvenimas gali tapti puikiu žydų papročių istorijos studijų šaltiniu, prieš mūsų akis atveriančiu prieš daugiau nei šimtą metų Dieveniškėse vykusį gyvenimą.
S. Karczmaro žmona Nadia per 10 metų (1960-1970) suorganizavo apie šimtą Simono darbų parodų Kanadoje, JAV, Izraelyje. Pirmą kartą po Simono mirties rengiama jo darbų paroda Lietuvoje, Dieveniškėse – tai simbolinis sugrįžimas prie šio menininko įkvėpimo šaltinio. O jo kūrybos pristatymas valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje – tai pelnytas įšventinimas ir indėlis į žydų istorijos Lietuvoje įamžinimą.