Padovanotas archajiškas būgnas į Kurtuvėnų bažnyčią kvietė švęsti Velykų

Šiauliai

Ritos Žadeikytės nuotr.

Etaplius.ltŠaltinis: Šiaulių rajono savivaldybė

2025-ųjų metų šv. Velykos Kurtuvėnų šv. apaštalo Jokūbo parapijoje šiemet atšvęstos įspūdingai. Šv. Velykų rytą į šv. Mišias kvietė archajiškas Velykų būgnas, kurio pagaminimą inicijavo šiaulietis inžinierius Benjaminas Bendikas. Velykų būgnu visą valandą Kurtuvėnų šventoriuje būgnijo kviesdami į šv. Velykų Mišias miestelio gyventojai ir svečiai. Žinoma, kad ir kitose mūsų krašto bažnyčiose yra buvę Velykų būgnų – timpanų, kai kurie jų yra įtraukti net ir į kultūros vertybių registrą, bet jų garsų nė vienoje kitoje mūsų krašte esančioje bažnyčioje pastaruoju metu netekę girdėti.

Prieš šv. Velykas klebonui įteikė netikėtą dovaną

Kurtuvėnų šv. Jokūbo parapijos klebonas Marius Dyglys pasakojo, kad Didžiąją savaitę sulaukęs netikėto svečio – šiauliečio inžinieriaus, Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ valdybos nario, kultūros ir paveldo puoselėtojo Benjamino Bendiko, kuris atvežė ir įteikė netikėtą dovaną – Velykų būgną.

Būgną iš keturių pusių puošia žalvarinė heraldika – naujasis, baigiamas įteisinti Kurtuvėnų herbas, šv. Jokūbo simbolis – kriauklė bei Kurtuvėnų regioninio parko logotipas. O ant ketvirtos plokštelės įrašyta, kad tai apeiginis būgnas bei įamžinti būgno autoriai: būgno korpusą pagamino kalvis Antanas Baniulis, žalvarinę heraldiką išgraviravo Vidas Anučiauskis, odą būgnui išdirbo ir aptraukė kalvis Albertas Martinaitis, o pašventino klebonas Marius Dyglys.

Tačiau ant būgno nėra nei sumanytojų nei fundatorių pavardžių. Būgną sumanė ir inicijavo jo pagaminimą šiaulietis inžinierius, kultūros ir paveldo puoselėtojas Benjaminas Bendikas. Pavyko sužinoti, kad tokio būgno pagaminimas kainuoja apie 1000 eurų. 50 procentų lėšų skyrė Benjaminas Bendikas, o kitą pusę – draugija „Saulaukis“.

Benjaminas Bendikas inicijavo jau dviejų tokių Velykų būgnų pagaminimą: pirmasis buvo skirtas jo gimtajam Tūbinės kaimui Šilalės rajone, o antrasis Kurtuvėnams, į kuriuos pirmą kartą atvyko apie 1970-uosius metus.

Beje, Benjaminas Bendikas pirmasis paragino, kad istorinis Kurtuvėnų miestelis turėtų savo herbą, dėl kurio šiuo metu Šiaulių rajono savivaldybėje ir Prezidentūroje vyksta baigiamosios įteisinimo procedūros.

Šimtmečius menanti Velykų būgnų istorija tęsiama Kurtuvėnuose

Vyresni Kurtuvėnų gyventojai svarstė, kad Kurtuvėnų šv. Jokūbo bažnyčioje Velykų būgnas yra buvęs, tačiau jo jau senokai niekas nebematė, tikriausiai suplyšo odos membrana ir jis prarado skambėjimo galią bei savo tikrąją paskirtį.

Lietuvos etnografijos muziejaus pateiktoje viešoje informacijoje rašoma, kad „bažnytiniai būgnai pagal senovinę tradiciją būdavo mušami šv. Velykų rytą – kviečiant žmones į bažnyčią bei procesijos metu. Šie būgnai savo forma – didžiuliai katilai, išlieti ar iškalstinėti iš metalo (vario, žalvario) ir aptraukti oda (ožio, šuns), mušami tam tikru ritmu dviem medinėmis lazdomis.

Lietuvių kompozitorius ir pedagogas Remigijus Šileikà įvardija juos kaip kãtilbūgnius (didelio katilo pavidalo būgnus), mušamuosius membranofonus, kurių garsus sukelia virpanti įtempta membrana – virpanti membranofonų dalis, sukelianti garsus. Garsas reguliuojamas įtempiant ar atleidžiant membraną, o išgaunamas mušant medinėmis kuokelėmis.

Lietuvos etnografijos muziejaus teigimu, manoma, kad nuo senų laikų visuose Lietuvos regionuose Velykų rytą šventoriuose mušami ir bažnytiniuose inventoriuose jau XVIII a. dažnai minimi katilbūgniai – karinių būgnų palikuonys. Iš katilbūgnių kilo timpanai, nuo XVII a. vidurio naudojami simfoniniuose orkestruose.

Seniausiais ir įspūdingiausiais katilbūgniais Lietuvoje laikomi būgnai, stovintys Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Tradiciškai manoma, kad tai Lietuvos didžiojo etmono, Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco (1624–1682) trofėjiniai turkų kariuomenės būgnai, M. K. Paco pargabenti į Lietuvą po pergalės prieš turkus Chotino mūšyje 1673 m. O kaip didžiausi Lietuvos timpanai – 1,35 m skersmens, 92 cm aukščio, šie du žalvariniai, oda aptraukti kariuomenės mušamieji instrumentai, įtraukti į Lietuvos rekordų knygą.

Lietuvos etnografijos muziejaus pateikiamoje medžiagoje rašoma, kad dailės istorikė dr. Asta Giniūnienė pažymi, kad XVIII–XIX a. bažnytiniai būgnai buvo paplitę visoje Lietuvoje, ypač Žemaitijoje (Salantuose, Kartenoje, Pievėnuose, Pikeliuose, Tūbinėse) ir Užnemunėje (Griškabūdžio, Ilguvos, Lekėčių, Višakio Rūdos bažnyčiose). Tačiau aukštaičiai buvo aktyvesni už žemaičius ir suvalkiečius – 2020-iais Panevėžio rajono Vadoklių kultūros centro bei Panevėžio kraštotyros muziejaus teikimu, Velykų būgnų mušimo tradicija Aukštaitijoje buvo įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt