„Padovanok man gyvybę“

Marijampolė

Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Marija BurbienėŠaltinis: Etaplius.lt

160041

Tokio tiesioginio prašymo mūsų pašnekovas Povilas Kaminskas sako niekada negirdėjęs, bet vyras tiki, kad per 42 metus, kai jis buvo kraujo donoras, ne vienam žmogui išgelbėjo gyvybę ir šie bent mintyse nuoširdžiai padėkoja nepažįstamam gelbėtojui.

„Pradedant bite ir baigiant žmogumi“

Patašinės kaime gyvenantis P. Kaminskas noriai pasakojo apie savo, veterinarijos gydytojo, darbą, šeimą ir, žinoma, apie donorystę.

– Esu dzūkelis nuo Stakliškių, gyvenime patyręs daug keistų dalykų, – prisipažįsta Povilas. – Kai gimiau, vieną savaitę dar gyvenau prie Smetonos (suprask, Nepriklausomoje Lietuvoje – aut. past.), paskui jau kita santvarka užklupo. Mokyklą baigiau irgi dukart: 1957 m., baigiant dešimtmetę, kuri visada lig tol buvo baigiamoji klasė, pasakė, jog Lietuvoje brandos atestatai bus įteikiami tik baigus vienuolika klasių. Taip, jau baigus mokyklą, teko dar metus mokytis. Ir Veterinarijos akademijos pavadinimas keitėsi būtent tada, kai aš joje mokiausi. Dabar dar kitaip – Lietuvos sveikatos mokslų universitetu vadinasi, – pasakoja P. Kaminskas, 1963 m. įgijęs gydytojo – „pradedant bite ir baigiant žmogumi“ – specialybę.

Paskirtas veterinarijos gydytoju į Trakų rajoną Povilas susipažino su Liongina, mergina iš Aukštadvario, dirbusia zootechnike. Gyvenę šen ir ten, po kiek laiko pakviestas kurso draugo, dirbusio valstybinio žirgyno direktoriumi, P. Kaminskas su šeima atsikraustė į Patašinę, kur ir dabar gyvena. Abu su žmona džiaugiasi gražiomis sūnaus Kastyčio ir dukros Jūratės šeimomis – anūku, trimis anūkėmis ir proanūke, kuri auga Australijoje. Džiaugiasi Povilas ir savu tapusiu kaimu, prie kurio klestėjimo nemažai pats prisidėjo – ir kai aštuonerius metus vadovavo Patašinės kaimo bendruomenei, buvo vienas iš Marijampolės kaimo bendruomenių sąjungos steigėjų, ir vėliau, kai rašė ir įgyvendino projektus.

Donoru tapo tarnaudamas armijoje

Tikriausiai Patašinėje nebuvo paslaptis, kad P. Kaminskas – vienas iš dosniausių šalies donorų. Jeigu suskaičiuotum visus „kraujo brolius“, Povilo giminė būtų be galo, be krašto. Už savanorišką kraujo donorystę, kai kraujo davė 70-tą kartą, Povilas Kaminskas apdovanotas Garbės donoro medaliu.

Per 42-ejus metus vyras kraujo davė 128 kartus! Visi jie surašyti donoro pažymėjime. Norėjo Povilas pasiekti 130 kartų, bet negalėjo, nes kraujo donoru gali būti nuo 18 iki 65-erių metų. Taigi 2005 m. gegužę P. Kaminskas paskutinį kartą atliko savo savanorišką misiją.

– Donoru tapau 1963 metais, kai pašaukė į sovietų armiją ir atsidūriau Moldovoje, Kišiniove. Visi kareiviai tada davėme kraujo. Pagrindinė paskata – dvi laisvos dienos, – pasakoja Povilas.

Dirbantiems taip pat buvo skiriamos dvi papildomos atostogų dienos arba laisvadieniai. Norinčiųjų tuo pasinaudoti netrūko, prie laboratorijos susidarydavo žmonių eilės. Vis dėlto Povilas sako, jog ne dėl laisvadienių jis duodavo kraujo, o dėl to, kad žmogui padarytų kažką gera. Juk bet kada gali prireikti kraujo ligoniams po sunkių traumų, nudegimų, chirurginių operacijų, gimdyvėms ar įvairiomis ligomis sergantiems žmonėms. Nežinai, ar kraujo neprireiks ir tau ar tavo artimiesiems. Taigi P. Kaminskas po 450 g kraujo duodavo kas du mėnesius ir nei jokio blogumo ar silpnumo po procedūros niekada nejausdavo.

Sutaupytas atostogų dienas – kasmet po 12 darbo dienų, vyras išnaudodavo savo sveikatai stiprinti. Dažniausiai važiuodavo į Sočį, geriausią tuometės sąjungos kurortą. „Buvau jame gal dešimt kartų. Esu įsitikinęs, kad tik ten sieros vandenilio vonios man padėjo radikulitą išgydyti, nors po jų dar mėnesį supuvusiu kiaušiniu dvokdavau“, – šypsodamasis pasakoja P. Kaminskas.

Išskirtinis kraujas

– Mano kraujo grupė II Rh+, tačiau jis kažkuo tai išskirtinis, – sako donoras. – Kodėl, nežinau, tik iškart pasakė, jog mano kraujas bus naudojamas serumo ir vakcinos gamybai. Tarybiniais laikais visada turėdavau įspėti medikus, prieš jo duodamas. Vėliau to priminti jau nereikėjo. Kam būdavo skiriamas mano kraujas, nebūdavo įdomu – kam reikėjo, tam ir panaudojo. Svarbiausia – išgelbėjo žmogų, – sako P. Kaminskas.

Vis dėlto būta atvejų, kai donoro kraujo reikėjo „čia ir dabar“. Povilas prisimena, kai kartą telefono skambučio sulaukė apie vienuoliktą valandą vakaro. Kraujo perpylimo skubiai reikėjo gimdyvei. Greitosios pagalbos automobilis su sirenomis donorą nuvežė į ligoninę.

– Smulkmenų neklausinėjau, tik po to sužinojau, kad ir mamai, ir vaikeliui viskas gerai, ir kaip akmenį nuo širdies nurideno, – pasakoja donoras.

P. Kaminskas pasidžiaugė, kad jam pačiam kraujo perpylimo lig šiol nereikėjo, o jeigu ir prireiks, be abejo, atsiras tinkamas donoras – juk ir kiti žmonės, kaip ir jis, neliks neabejingi kito nelaimei. Garbaus amžiaus vyras sako, jog nepastebėta, kad donorystė darytų kokią įtaką donoro sveikatai. Jo paties kraujo parametrai lig šiol yra puikūs. Puiki yra ir šventinė nuotaika – juk šitiek dovanų išdalinta!

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt