Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt
Trečiadienį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) buvo pristatyta Vilniaus festivalio premjera - Vinčenco Belinio (Vincenzo Bellini) opera „Kapulečiai ir Montekiai“, kuriama tarptautinės statytojų grupės.
Operos premjera LNOBT įvyks birželio 9 ir 11 dienomis.
Kūrybinė grupė prieš kelerius metus šią operą jau yra pastačiusi Barselonos „Gran Teatre del Liceu“, Miuncheno „Bayerische Staatsoper“ ir San Francisko operos teatruose.
Režisierius Vinsenas Busaras (Vincent Boussard) ir scenografas Vinsenas Lemeras (Vincent Lemaire) Lietuvos publikai žinomi iš elegantiško, įspūdingo Žiulio Masnė (Jules Massenet) „Manon“ pastatymo.
Šį kartą spektaklį jie kuria su jaunu, talentingu italų maestro Sestu Kvatriniu (Sesto Quatrini) ir LNOBT muzikos vadovu, dirigentu Robertu Šerveniku. Kostiumus operai sukūrė garsus prancūzų dizaineris, neretai tituluojamas mados pasaulio menininku, Kristianas Lakrua (Christian Lacroix), taip pat režisierius V. Busaras.
Pagrindinius vaidmenis rengia „Auksinių scenos kryžių“ laureatės Eglė Šidlauskaitė (Romeo) ir Viktorija Miškūnaitė (Džuljeta). Taip pat Džuljetos vaidmenį rengia jauna solistė Aistė Pilibavičiūtė.
„V. Belinis akyse nematė Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) teksto, jo niekada neskaitė. Jo neskaitė ir libreto autorius. Lyginti šiuos du kūrinius - V. Šekspyro tragediją „Romeo ir Džuljeta“ ir V. Belinio operą „Kapulečiai ir Montekiai“ - neverta, net kvaila. Tai - du skirtingi kūriniai“, - pristatydamas savo spektaklį, sakė jo režisierius V. Busaras.
V. Belinio „Kapulečiai ir Montekiai“ - bene trumpiausias ir įspūdingiausias pasakojimo apie Veronos įsimylėjėlius variantas. Operos libretą įkvėpė ne V. Šekspyro tekstas, o pirminis šaltinis, kuriuo naudojosi dramaturgas. Kūrinio šerdis labiau sietina su jauno XIX a. italų kompozitoriaus obsesijomis nei su Elžbietos laikų šmėklomis, - gerai žinoma, kad V. Belinis sukūrė operą per labai trumpą laiką ir kad ji buvo skirta Venecijos karnavalui.
„Tebaldui tėtė pažadėjo Džuljetą, bet įsikiša Romeo ir viską nori sugadinti, ragina ją pabėgti. Tačiau Džuljeta nenori pabėgti“, - sakė Romeo vaidmens atlikėja E. Šidlauskaitė.
„Džuljeta - blogietė. Ji pažadėta Tebaldui ir negali niekur bėgti. Ji įsipareigojusi tėčiui“, - kolegę papildė Džuljetą dainuosianti V. Miškūnaitė.
Solistei labai patinka šios operos traktuotė, kokią sugalvojo režisierius. „Jis neakcentuoja amžiaus. Tai - pirmoji meilė, pirmas kartas, ir tu nežinai, ką daryti, kaip elgtis. Klausytojams kils klausimas - kaip čia dabar, dvi merginos ir vaidina Romeo ir Džuljetą? Tai - mums pirmas kartas“, - šypsojosi V. Miškūnaitė.
Kodėl Romeo vaidmenį operoje dainuoja ne vyras, o moteris, paaiškino spektaklio režisierius V. Busaras. Ši tradicija atkeliavusi iš XVIII a. Kita vertus, tada ji jau buvo pradėjusi po truputį nykti. Tada kompozitoriai operų partijas rašė konkretiems dainininkams. Anot V. Busaro, moteriškas mecosoprano balsas Romeo vaidmeniui suteikia daugiau spalvų. Vyras taip jo gal neatskleistų.
„Venecijoje, kai kūrė V. Belinis, gyveno puikus mecosopranas, tai nekilo klausimo, kam Romeo partija turėtų būti parašyta. Tačiau Venecijoje tada buvo labai prastas bosas, todėl V. Belinis toje operoje neparašė partijos bosui. Tą operą jis turėjo parašyti per dvi savaites“, - pasakojo režisierius.
Ar spektaklio dirigentas S. Kvatrinis drąsiai vežtų šį pastatymą į savo tėvynę Italiją?
Anot jo, italai, vos tik kalba pasisuka apie operą, tuo klausimu yra išpuikę ir išdidūs. Opera - jų kraujyje. Net maestro močiutė gali sudainuoti visų itališkų operų arijas. „Galbūt mes esame šiek tiek operos fanatikai, - esą galime tai padaryti už kitus geriau. Bet tai gal ir nėra tiesa“, - suabejojo maestro.
Žinoma, kad jis vežtų tą spektaklį į Italiją. „Išdidžiai vežčiau, nes jame - teisingas požiūris. Man nelabai svarbu, ką italai pasakytų. Svarbu, kad spektaklis - Vilniuje ir atrodo pavykęs, ir Vilnius tegul būna palaimintas už tai.
Svarbiausia, aš nepaprastai didžiuojuosi tuo pastatymu. Ne savo, o visos komandos darbu, rezultatu, kurį mums pavyko pasiekti. Su tuo spektakliu aš pradėjau tikėti savimi, pasitikėti. Tikrai jį norėčiau nuvežti į Italiją - tokį, koks yra čia“, - temperamentingai dėstė maestro S. Kvatrinis.
1984 m. Romoje gimęs S. Kvatrinis jau turi įspūdingos patirties, ko paprastai stinga jauniems kompozitoriams ir dirigentams. Menininkas kuria originalias kompozicijas, populiarina klasikinę ir šiuolaikinę muziką.
S. Kvatrinis yra Abrucų simfoninio orkestro pagrindinis kviestinis ir orkestro „Bare Opera“ pagrindinis dirigentas, taip pat „Les Voix Concertantes de Paris“ muzikos vadovas. S. Kvatrinio kūryba taip pat pelnė klasikinės muzikos mėgėjų pripažinimą.
ELTA