Aktualu![]() | Gyvenimas![]() | Pramogos![]() | + Projektai![]() | Specialiosios rubrikos![]() |
|
|
Vilnius![]() | Kaunas![]() | Klaipėda![]() | Šiauliai![]() | Panevėžys![]() | Marijampolė![]() | Telšiai![]() | Alytus![]() | Tauragė![]() | Utena![]() |
R.Keliuotytės nuotr.
EtapliusŠaltinis: Rokiškio r. savivaldybė
Visa kita, kas išlikę autentiška, atkuria profesionalai. Ir už šį atkuriamą vertingą paveldą reikia dėkoti kaimynystėje esančio Ilzenbergo dvaro savininkui, verslininkui Vaidui Barakauskui, kuriam už šią iniciatyvą Vyriausybė ką tik suteikė nacionalinio mecenato vardą.
Kaip tik tądien Rokiškio rajono vadovai buvo pakviesti apžiūrėti, kaip dabar atrodo šis baroko medinės architektūros perlas – viena seniausių medinės architektūros bažnyčių Lietuvoje ir seniausia Rokiškio rajone.
Keičiasi tiesiog akyse
Lyginant su 2023-aisiais, kai buvo pradėti darbai, bažnyčia gerokai pasikeitusi: atnaujintas visas fasadas, durys, langai, grindys, ledainė, Didysis altorius ir šoniniai. Dar išvežta restauruoti sakykla, o suolai bei vitražai – nauji.
Kaip rajono vadovams pasakojo šios bažnyčios kunigas, Juodupės parapijos klebonas Aivaras Kecorius bei Ilzenbergo dvaro atstovas Donatas Minkus, langus papuošė šiuolaikiniai vitražai, pratęsiantys bažnyčios ikinografinę temą. Tiesa, vienoje bažnyčios pusėje jų dar trūksta. Juos kuria vitražistas Nerijus Baublys.
Atskiro pasakojimo sulaukė altoriai. Pagal pirminį variantą šoniniai altoriai buvo tapyti ant lentų skydų, tačiau 1892 m. juos pakeitė nauji mediniai, tūriniai, neobaroko stiliaus, kurie išlikę iki šių dienų.
Didysis altorius ypatingas „Nukryžiuotojo“ skulptūra, kuri sukurta 1774-1776 m. pagal Vilniaus Viešpaties Jėzaus trinitorių bažnyčios altoriuje buvusią ir malonėmis garsėjusią „Nukryžiuotojo“ skulptūrą, kuri, uždarius šią bažnyčią, nuo 1864 m. saugoma Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Onuškio „Nukryžiuotasis“ taip pat teikė malones tikintiesiems, ką rodo XIX a. prie jo kabėję votai.
Pasakojimo vertos ir bažnyčios dolomito akmens grindys, perkeltos dar iš pirmosios Onuškio bažnyčios. Šonuose – raudonos senovinės plytos, kiek jų neužteko, buvo specialiai užsakytos naujos, bet pagal senųjų pavyzdį.
Piešiniai – neįkainojamas turtas
Onuškio Šv. Mykolo arkangelo bažnyčia – viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje, tačiau didžiausia vertybė – joje rasti piešiniai. Jie išskirtiniai Lietuvos medinių bažnyčių kontekste, nes nebuvo pertapyti ir uždažyti.
Jie buvo atrasti 2014 m. šalinant avarinę sienojų būklę. Paaiškėjo, kad 1774-1776 m. nežinomas dailininkas visą bažnyčios vidų išpuošė vėlyvojo baroko stiliaus tapyba, kurią nuo 1888 m. slėpė nendrių ir tinko sluoksnis. Jį pašalinus, atsidengė ornamentai, šaltiniuose vadinami „marcipaniniais“, o išilgai bažnyčios vidurio ašies nuo įėjimo link Didžiojo altoriaus lubose nutapytos penkios Kristaus kančios scenos, atitinkančios Rožinio maldos Kančios slėpinius.
Jau atnaujintas didžiausias iš jų – Jėzaus prikalimas prie kryžiaus – esantis presbiterijoje. Atkurtos autentiškos spalvos ir visas grožis nepalieka nė vieno abejingo. Pasidomėjus, kokie dažai buvo naudojami, norint atkurti autentiką, sieninės tapybos restauratorė Aušra Gervienė sakė, kad yra atlikti sienų tapybos cheminiai tyrimai ir nustatyta, kokios medžiagos, kokie klijai naudoti. Tokie naudojami ir dabar: kreidiniai kalkiniai dažai, surišamojoje medžiagoje – kazeinas ir triušio odos klijai.
Kaip sakė restauratorė, per dvidešimt savo darbo metų jai pirmą kartą teko susidurti su senaisiais piešiniais ant medžio, nes visi kiti Lietuvoje – ant tinko.
Dabar sieninės tapybos restauratoriai darbuojasi prie antrojo piešinio. Įsikūrę aukštai prie lubų, kaip ir senieji renesanso meistrai, jie potėpis po potėpio nedideliu apvaliu teptuku atkuria senuosius piešinius. Darbas be galo kruopštus ir ilgas. Prie pirmojo piešinio trys restauratoriai darbavosi visus metus. Vis tik – tai buvo didžiausias piešinys. Kiek užtruks kitų lubų piešinių atkūrimas – tiksliai niekas negalėjo įvardyti.
„Kai atkūrėme pirmąjį piešinį ir visi pamatė kaip gražu, mus spaudžia kuo greičiau atkurti ir kitus. Tačiau viskas priklausys nuo žmonių skaičiaus – kiek jų dirbs“, – sako A. Gervienė, atstovaujanti Audronės Kaušinienės IĮ „Archeodomus“.
Apie Onuškio Šv. Mykolo arkangelo bažnyčią ir jos lobius galima būtų rašyti studijas, nes jau yra atlikti įvairūs tyrimai, čia paminėta vos viena kita detalė. Tačiau šį medinio baroko architektūros perlą reikia pamatyti savo akimis. Deja, kada ji galutinai bus restauruota ir atvers duris tikintiesiems, tiksliai niekas nedrįso spėlioti. O kunigas A. Kecorius neslėpė nuostabos, kad vienas žmogus ryžosi finansuoti tokį didelį darbą ir sukurti tikrą stebuklą.