Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Leono Nekrašo asmeninio archyvo nuotr.
Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT
Dovanos
„Šv. Tėvas Pranciškus nuoširdžiai perduoda prašomą apaštališkąjį palaiminimą L. Nekrašui 70-ojo gimtadienio proga, prašant Palaimintosios Mergelės Marijos dieviškųjų malonių gausos“, – tokio turinio dokumentas iškilmingai bus įteiktas Leonui gruodžio pabaigoje. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje aukos šv. Mišias ir Leonui įteiks šį apaštalinį palaiminimą.
O visai neseniai Šv. Kazimiero ordino Didžiajam Magistrui buvo įteiktas raštas, rekomenduojantis L. Nekrašą priimti į ordino narius.
Rita Žadeikytė, Šv. Kazimiero ordino narė ir Šiaulių komtūrijos kanclerė, rekomendacijoje dėsto, kad Leonas savo gyvenimu ir veikla įrodo, kad, nuoširdžiai darydamas gerus ir prasmingus darbus, yra vertas būti Šv. Kazimiero ordino nariu: „Jis yra nuolatinis piligriminės kelionės Paryžius–Šartras dalyvis. Įvairiose piligriminėse ir turistinėse kelionėse yra ištikimas Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio bendražygis ir pagalbininkas. Kūryba, dvasinės kelionės Leonui teikia atradimo ir pažinimo džiaugsmą, gilina tikėjimą, suteikia ramybę, nes jis – nuoširdus praktikuojantis katalikas. Jis akcentuoja, kad jo dvasinės, turistinės, piligriminės kelionės, jų įamžinimas ir pasidalijimas su kitais geros valios žmonėmis jį dvasiškai praturtina, stiprina jo tikėjimą ir tarnystę bei norą daryti gera.“
L. Nekrašas: „Reikia tarnauti, reikia aukotis vardan gerovės, vienybės, taikos, meilės.Tada tave užpildo džiaugsmas. Išsiunčiu žmonėms nuotraukas ir jei jie džiaugiasi, man pakanka.“
Leono Nekrašo asmeninio archyvo nuotr.
„Man to reikėjo“
„LNM – taip mane vadina draugai. Laisvas nepriklausomas menininkas“, – juokiasi Leonas ir kukliai dalijasi savo gyvenimo ir tikėjimo kelionių fotoalbumais ir istorijomis. Gimė Šiauliuose penkių vaikų šeimoje 1953-iaisiais, baigė 9-ąją (dabar Ragainės progimnazija) vidurinę mokyklą, lankė sportinės gimnastikos treniruotes.
O 1976-aisiais, bedirbant Inžinerinių tyrinėjimų institute, sulaukė kvietimo plaukti Minija nuo Dyburių kilpos iki pat Nemuno, tada – Nemunu prieš srovę, o vėliau – Šyša iki Šilutės.
„Užsikabinau. Nuo paties pirmo karto. Man to reikėjo. Po kurio laiko Lietuvos upės man pasidarė nebeįdomios. Jaunas esi, nori nugalėti. Ne tik kliūtis, bet ir save. Todėl su vilniečių grupe pradėjau plaukioti toliau – kalnų upėmis Sibire, vidurinėje Azijoje. Koks transportas? Pripučiamos valtys, katamaranai, plaustai, baidarės, kajakai. Kuo sudėtingesnė upė, tuo reikia galingesnės priemonės. Su baidarike gali subyrėti. Keturi sėdime katamarane ir duodame“, – sako Leonas, nusišypsodamas, kad plaukimas kalnų upėmis – didelis malonumas. L. Nekrašas sporto turizmu užsiiminėjo apie 30 metų, tapo šios sporto šakos sporto meistru.
O 1993-iaisiais vyras pusę metų keliavo Amerikoje, plaukiojo Misisipe, kitomis upėmis. „1990-aisiais juk sienos atsivėrė. Dar kai plaukiojau Sibire Udos upe, tai buvo 6 sudėtingumo kategorija – pati aukščiausia, prie mūsų prisijungė du amerikiečiai. Nuotykių gerąja prasme ieškantys ekstremalai. Jie ten buvo pakraupę nuo visko... Teko ir badauti, nes vandens srovė nunešė dalį daiktų ir maisto. Rinkome grybus, uogas ir taip maitinomės porą savaičių. Teko ir pačiam skęsti, ir kitus gelbėti, apvirtus katamaranui“, – juokiasi jis, prisimindamas pažintį su ekstremalias keliones mėgstančiais vyrais iš Amerikos, pas kuriuos vėliau ir teko pasisvečiuoti.
Leono Nekrašo asmeninio archyvo nuotr.
Atsivertimas
O maždaug prieš 10 metų nutiko bėda – sunkia liga susirgo sūnus. „Meldžiau Dievo, verkiau, kad sūnus pasveiktų. Pažadėjau likti su Dievu, kas benutiktų. Sūnus pasveiko. Iki tol buvo tikėjimas manyje, bet ne toks, kaip dabar. Patikėjau. Atsiverčiau galutinai iš fizinės pusės į dvasinę. Pradėjau reguliariai lankytis bažnyčioje“, – prisimena vyras.
Po kurio laiko Šiaulių vyskupas Leoną pradėjo kviesti į piligriminius žygius. Vyras vieną kartą atsisakė, antrą, o paskui pasiryžo ir jam taip patiko... Kadangi į turistinius žygius kalnų upėmis jis visada pasiimdavo fotoaparatą, fotografuoti ėmė ir piligriminius žygius, katalikų šventes, susibūrimus ir kt.
Per 10 metų susidarė tikrai nemenkas fotoarchyvas, kuriuo vyras mielai dalijasi su visais norinčiaisiais. Nes sako fotografuojantis kitiems, ne sau. Per dešimt metų jis yra surengęs ir ne vieną personalinę parodą, dalyvavęs grupinėse fotografų parodose, bendradarbiauja su įvairių laikraščių redakcijomis ir kt.
Leonas sako, kad po atsivertimo jo – fotografo – žvilgsnis pasikeitė iš esmės. Juk pradžioje fotografavo sporto renginius, turistinius žygius, vandens keliones, o dabar jam reikia žmonių veidų, jų nuotaikų, įvairiausių detalių. „Seniau buvo svarbi fizinė jėga, o dabar – dvasinė“, – sako jis.
Leono Nekrašo asmeninio archyvo nuotr.
„Štai ką reiškia Dievo artumas“
Leonas plaukioja ir dabar, kartais su Šiaulių vyskupu baidarėmis pasiirsto Dubysa, kitais vandens telkiniais, eina į piligriminius žygius, atlaidus, šventes. Ir viską fotografuoja. Jis kone kiekvieną savaitę su fotoaparatu išvyksta vis į kitą šventovę, vis į kitą tikinčiųjų susibūrimą, renginį. Sako, kad piligrimystei reikia turėti tik noro ir truputį lėšų.
„Visuomet pagarbiai žiūrėdavau ir kažkaip ypatingai jausdavau besimeldžiančiuosius ir niekuomet nekildavo noro kaip nors sumenkinti jų žygių, maldų. Turėjau slaptą norą keliauti kartu su jais, bet, matyt, reikėjo išlaukti, matyt, man buvo skirtas toks Dievo planas... Kai mano gyvenime atsirado vyskupas Eugenijus, ši pilnatvės ir svajonės išsipildymo valanda išmušė. Tapau aktyviu piligrimu ir, kol jėgos leis, žygiuosiu per likusį gyvenimą su malda į Tėvo namus“, – atvirauja Leonas.
Fotografas sako, kad dabar piligriminiai žygiai ir juose dalyvaujantys žmonės tapo jo dalimi. Ir nors žygiuodamas jis juos paveiksluoja, kartu ir išgyvena kelionę.
„Kartais galvoju, kad gal negerai, kai fotografuoju besimeldžiantį žmogų, tarsi į jo dūšią lendu... Tik Dievas žino, kaip aš visa tai dabar išgyvenu. Ta bendrystė, šypsenos, apsikabinimai... Štai ką reiškia Dievo artumas, kaip Jis žmones suvienija“, – sako Leonas.