Nuo neklaužados iki skautų vado ir etikos mokytojo

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

7583

„Tebūnie tavo pirmoji mintis skirta kitam, o tik antroji sau pačiam“, – septintąjį skautų įsakymą cituoja Žemaitijos skautų organizacijos Šv. Jurgio skautų draugovės draugininkas Giedrius Girdvainis. Šiuo tauriu posakiu jis vadovaujasi kasdieniame gyvenime, ypač dirbdamas su vaikais, mat yra net tik jaunųjų skautų vadovas, bet ir Šiaulių Ragainės progimnazijos etikos mokytojas. Pokalbis su juo – apie vyrui kiek neįprastą profesiją ir mokykloje tiek mokytojų, tiek mokinių laukiančius iššūkius.

Patikėjo, kad gali pakeisti kitų žmonių gyvenimą

– Esate ir Šiaulių universiteto Botanikos sodo ūkio dalies vedėjas. Tiek daug veiklos – kuri pagrindinė?

– Darbas Botanikos sode – ten esu jau devynerius metus. O mokykla, pamokos man ne tiek darbas, kiek mylimas hobis. Nuo šešiolikos metų savo ateitį siejau su pedagogine veikla, norėjau dirbti su vaikais. Vėliau Šiaulių universitete baigiau etikos ir papildomo ugdymo bakalauro studijas.

– O skautavimas – ar didelę gyvenimo dalį jis užima?

– Būti skautu – gyvenimo būdas. Skautiškoje veikloje sukuosi nuo mažens. Būtent ši veikla suformavo mane kaip asmenybę, paskatino galvoti apie pedagogiką.

Mokykloje nebuvau pavyzdingas mokinys, turėjau neigiamų pažymių. Buvo ir taip, kad vietoje to, jog eičiau į pataisas, su skautais išėjau į žygį. Dėl to vyresnėje klasėje teko pasilikti antrus metus. Kai kurie mokytojai man piešė ne itin šviesią ir viliojančią ateitį. O kai mokytojai tau kala į galvą, kad iš tavęs nieko gero nebus, pradedi tuo tikėti.

Vis tik mano skautų vadovai manyje pamatė tai, ko nematė mokytojai. Įžvelgė talentą, manimi patikėjo, ėjo į mane atviromis širdimis ir atvirais delnais – priėmė tokį, koks esu. Tada įvyko lūžis – aš pradėjau stengtis, keistis. Paradoksalu, bet paliktas kartoti kurso, nurašytas mokytojų, aš įstojau į universitetą. Baigiau bakalauro, magistro studijas, įstojau ir į doktorantūrą.

Mano skautų vadovų pavyzdys man labai imponavo – patikėjau, kad ir aš galiu pakeisti kitų žmonių gyvenimą, nes mačiau, kaip jie pakeitė manąjį.

– Ar daug įtakos gali turėti etikos mokytojas, skautų vadas, jeigu vaiko namuose – nuolatiniai barniai, nederamas elgesys ir blogas pavyzdys?

– Pirmieji mūsų mokytojai – tėvai. Mokykla, buvimas organizacijose, drįsčiau pasakyti, yra antroje vietoje.

Kai rengiau disertaciją – tema buvo apie patyčias, teko bendrauti ir su tais vaikais, iš kurių skaudžiai šaipomasi, ir su tais, kurie šaiposi. Kai kuriose situacijose gali atrodyti, kad esi bejėgis jiems padėti, nes gavę tavo pozityvo jie vis tiek grįžta į savo šeimą, į neigiamą aplinką.

Noriu pasakyti, kad labai daug dalykų vaikai į mokyklą atsineša iš namų. Bet daug dalykų, teigiamų dalykų, jie gali į namus parsinešti iš mokyklos, organizacijos. Turiu ne vieną ir ne du pavyzdžius, kai vaikas keitėsi mokyklos, organizacijos dėka.

14141504-284235588613122-73.jpg

„Yra tik nelaimingi vilkai“

– Vis kalbate apie tai, ką jūs galite duoti vaikams. O ką jie duoda jums?

– Kaip sakė vienas žymus filosofas, žmoguje yra trys skirtingos asmenybės: toks, koks jis yra, toks, koks jis mano esantis, ir toks, kokį jį mato kiti. Atliekant savianalizę, siekiant tobulėti, svarbu išgirsti kitų žmonių nuomonę. Deja, suaugę žmonės labai dažnai nepasako visos teisybės arba priešingai – gerokai ją persūdo. O vaikai, ypač jaunesnio amžiaus, viską sako tiesiai šviesiai, dar nėra išmokę meluoti. Todėl su jais aš galiu būti toks, koks iš tikrųjų esu, jaustis laisvas. Man atrodo, kad kiekvieno žmogaus viduje slepiasi vidinis vaikas, kuris nori nusiimti visas kaukes, rūpesčių išvagotą veidą pakeisti linksmu, nerūpestingu, vaikišku.

– Jums tarp vaikų būti patinka, tačiau ne vienas pedagogas užsimena, kad šiuolaikinis jaunimas – nepaklusnus, nedėmesingas, besidomintis tik išmaniuosiuose telefonuose vykstančiu gyvenimu.

– Suprantu kolegas, kurie taip sako. Mokykloje įtampos netrūksta, o kai žmogus patiria nuovargį, neretai atsiduria ribinėse situacijose: nebegali savęs valdyti, kontroliuoti, jį apima negatyvios mintys, kad su jaunimu nebeįmanoma susikalbėti.

Aš ir pats susiduriu su vaikais, kurie turi tam tikrų elgesio problemų. Bet nevaldomais, blogais jų pavadinti negalėčiau. Čia kaip iš tos pasakos, kurioje viena mergaitė sakė: „Nėra blogų vilkų. Yra tik nelaimingi vilkai.“ Kiekvienas vaikas savyje turi kažką gero, todėl bandau tai įžvelgti net ir visiškuose „blogiečiuose“. Manau, kad tai – mokytojo pareiga.

O kad jaunimas keičiasi, akivaizdu. Bet tai lemia ne tik naujosios technologijos. Šiuo atveju įtakos turi daug dalykų: dabartinė tėvų karta, užaugusi laisvoje Lietuvoje ir turinti visiškai kitokias vertybes, menkavertiškumo kompleksai, kurie susiformuoja, kai vaiko tėvai emigruoja arba skiriasi, dėmesio trūkumas, auklėjimo spragos ir t. t. Tik aš nebūčiau linkęs visko piešti juodomis spalvomis – matau ir daug gražaus jaunimo. Ypač skautų, ateitininkų, šaulių ir kitose organizacijose.

Baimė nėra pagarbos išraiška

– Ar sunku etikos mokytojui pelnyti jaunimo pagarbą? Juk matematikos mokytojas gali pagrasinti egzaminais, o jūs?..

– Manau, kad kiekvienas mokytas turėtų stengtis pelnyti vaikų pagarbą, nepriklausomai nuo to, kokį dalyką jis dėsto. Tik ta pagarba negali būti grįsta baime, nes baimė nėra pagarbos išraiška.

Aš negaliu pasakyti, ar mane gerbia – to vaikų neklausinėju. Galiu tik nujausti pagal tai, kaip jie su manimi bendrauja, kaip sveikinasi, kokios nuotaikos ateina į mano pamokas, kaip tose pamokose elgiasi.

Vaikai sako, kad etikos pamokų laukia, nes jose gali atsipalaiduoti. Tai nereiškia, kad jie gali daryti, ką nori. Tiesiog aš su jais kalbuosi, atsižvelgiu į jų norus. Man atrodo, kad kai bandai juos išgirsti, suprasti, atsiranda pagarba. Kartais vaikai ateina tiesiog su manimi pasikalbėti, pasiguosti dėl iškilusių problemų. Į tai žiūriu labai rimtai. Juk kai pats buvau paauglys, man labai reikėjo, kad mane išklausytų, patartų vyresnis žmogus. Mokiniams visada sakau, kad noriu būti jų draugas – jie gali bet kada man parašyti, paskambinti, ateiti pasikalbėti. Nesu tas, kuris tik praveda pamokas, pasiima pinigus, išeina ir užmiršta juos.

– Bet kaip gi jums pavyksta būti vaikams ir draugu, ir autoritetingu mokytoju?

– Pastebiu, kad kai bandai mokiniams būti geras, jie kartais pernelyg atsipalaiduoja.

Galvoju, kad man šiuo atveju padeda mano rūsti išvaizda. Mokytojo įvaizdis suformuotas taip, kad visi manęs tikisi su kostiumu arba bent jau su kaklaraiščiu. O čia ateina tatuiruotas, auskaruotas, skusta galva (juokiasi).

– Galbūt etikos mokytojui nebūdinga išvaizda praverčia konkurencinėje kovoje su tikybos mokytoja: juk vaikai gali pasirinkti norimą dorovinio ugdymo dalyką?

– Net nežinau, kas sukūrė tos tariamos konkurencijos įvaizdį. Mano žmona yra tikybos mokytoja, tik ji dirba kitoje mokykloje. Aš ir pats glaudžiai susijęs su religija – buvo laikas, kai norėjau tapti kunigu, mokiausi seminarijoje Telšiuose. Iš ten išviliojo atsitiktinumas, bet, matyt, taip ir turėjo būti.

Kartais mokykloje kolegos pajuokauja, kad man reikėtų „pasireklamuoti“ – galbūt turėčiau daugiau pamokų. Bet aš savęs pardavinėti visai nenoriu. Stengiuosi būti paprastas, nuoširdus, bandantis suprasti vaikus. Man atrodo, kad tai yra pati didžiausia reklama, nes vaikų neapgausi – jie visuomet renkasi tai, kas tikra ir nuoširdu.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt