PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2024 m. Rugpjūčio 17 d. 09:05

Nuo fotografijos ikikinematografijos Šiauliuose (V)

Šiauliai

Di­džio­ji ka­lė­ji­mo gat­vė Šiau­liuo­se (nuo 1924 m. – Vil­niaus g.). Šio­je gat­vė­je 1909 m. spa­lio 2 d. pra­dė­jo veik­ti pir­ma­sis Šiau­liuo­se ki­ne­ma­tog­ra­fas „Elekt­ro-teat­ras „Mo­dern“ iš Pa­ry­žiaus“. (Fo­tog­ra­fas ne­ži­no­mas. XX a. pra­džia. At­vi­ru­kas iš P. Ka­mins­ko ko­lek­ci­jos)

Jonas NekrašiusŠaltinis: Etaplius.LT


314079

Tęsiame straipsnių ciklą apie laiką, kai fotografijos ateljė ir kino teatras Šiauliuose buvo neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalis. Šį kartą – nuo keliaujančio kinematografo iki „elektrinio teatro „Modern“.

XIX a. pabaigoje į šiauliečių kultūrinį gyvenimą, be fotografijos, atėjo vaizdų demonstravimo įranga ir kinas. 1897 m. gruodžio 6 d. įsteigtas Šiaulių apskrities liaudies blaivybės globos komitetas Liaudies auditorijoje (namuose) visuomenei organizuodavo savaitinius nemokamus garsinius skaitymus: čia su projekcine lempa buvo demonstruojami įvairūs paveikslai. 1909 m. Šiaulių apskrities liaudies blaivybės komitetas vietinėje mokykloje surengė nemokamus liaudies skaitymus su šviesos paveikslais „Signalas“.

Iki 1909 m. į Šiaulius ir aplinkinius miestelius atvykdavo keliaujantis (klajojantis) kinematografas, tais laikais dar vadinamas iliuzonu. Pradžioje kinematografas buvo turgaus atrakcija, vėliau tapo masiniu pramogų reiškiniu. Ilgainiui publika vis labiau domėjosi rodomais vaizdais, taip gimė atskiri kino teatrai. Netrukus kino teatruose demonstruojamas nebylias „judančias fotografijas“ pradėta įgarsinti salonine populiaria muzika.

G. Bagdonavičius apie kultūrinį gyvenimą ir kiną Šiauliuose XX a. pradžioje savo prisiminimuose rašė: „Teatrų, koncertų kaip ir nebūdavo, vėliau po 1904 m. „Varpo“ draugijos ir pirmi kino keliautojų mini po 3–5 min. keli judesio demonstravimai rankinių aparatų Liaudies namuose, vėliau (1910 m.) „Modern“ ir „Fantazija“ spec. su keliom įvairiom fojė ir kt.“

Palaipsniui kinematografas skverbėsi į miesto ir provincijos gyvenimą. 1909 m. Kazimieras Šeškevičius straipsnyje „Šis tas apie kinematografą“ rašė: „Kinematografas ir gramofonas – tai du naujausiuoju išradimu ūmu laiku labai smarkiai prasiplatinusiu ir, be abejonės, turinčiu labai svarbią įtekmę kultūriniame visuomenės gyvenime. Kaip dar neseniai mes su didžiausiu žingeidumu dalyvavome pirmuose kinematografo vaidinimuose, o dabar, praslinkus vos keletui metų, nekalbant jau apie didesniuosius miestus, kame jų priskaitoma net po kelias dešimtis, – kinematografai tapo įtaisyti ir mažesniuose miestuose, o net ir miesteliuose.“

Liau­dies au­di­to­ri­ja Šiau­liuo­se XIX a. pab.–XX a. pr. (Iš Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nio)

1909 m. rugsėjo 20 d. buvo paskelbta apie numatomą Šiauliuose atidaryti pirmąjį Maskvos draugijos „Progres“ kino teatrą „Elektrobiografas-Modern iš Paryžiaus, kuris turėjo specialiai kinematografui įrengtą nuosavą elektros stotį“. 1909 m. rugsėjo 25 d. šio kino teatro patikrinimo akte nurodoma, kad patalpos pritaikytos kinematografui, yra du aparatai, žibalu varomas variklis ir dinamo mašina.

Galiausiai 1909 m. spalio 2 d. Maskvos draugija „Progres“ Šiaulių centre, Goco namuose, Bolšaja tiuremnaja ulica (Didžiojoje kalėjimo, nuo
1924 m. – Vilniaus) gatvėje atidarė pirmąjį ne tik mieste, bet ir Šiaulių krašte 180 vietų teatrą-sinematografą ilgu pavadinimu – „Elektro-teatras „Modern“ iš Paryžiaus“. Šiauliečiai šį kino teatrą vadino sutrumpintai – „elektriniu teatru „Modern“. „Modern“ buvo sietinas su A. J. Genzel kino nuomos kompanija „Progres“, kuri veikė Maskvoje ir Peterburge ir dirbo tuo laikotarpiu išskirtinai kino pramonėje, taip pat turėjo vieną kinematografą Panevėžyje.

1909 m. spalio–lapkričio mėn. „Moderne“ miestiečiams buvo parodyti pirmieji filmai: „Paryžiaus studentų išdaigos“, „Stebuklingoji fleita“, „Senojo jūrininko pasakojimas“, „Sinematografas demaskuoja“, „Paslaptingoji spinta“, „Nauji Mesina vaizdai“, „Florija Toska“, „Vienos meilės istorija“, „Kinematografas kaltintojas“, „Ištisus metus laimingas bus tas, kuris per Naujuosius metus pabučiuos kareivį“ ir kt.

Kino seansų metu skambėdavo muzika, kuri iliustruodavo ir filmų vaizdus. Muzika užpildydavo slogią nebylių filmų tylą ir užtušuodavo įkyrų projektoriaus zirzimą. 1909 m. „Moderne“ garsėjo muzikos improvizatorius Volfbergas, „kurio nuostabus skambinimas sudarydavo tokį didelį įspūdį, kad jis ilgam išlikdavo žmonių sąmonėje“. Šiame kino teatre žiūrovus užburdavo ir iš Maskvos atvykusio pianisto improvizuotojo G. A. Nevtonovo atliekama muzika: „Jo atliekami kūriniai pasižymėjo puikia technika, švelniu tonu.“

Atidarius pirmąjį kino teatrą, gimnazistams kino seansai buvo rengiami mažesnėmis kainomis. 1909 m.
lapkričio 14 d. Šiaulių elektroteatre „Modern“ buvo surengtas nemokamas kino filmų žiūrėjimas apie 200 neturtingų žydų moksleivių iš Talmud-Toros mokymo įstaigos, kuriems tą dieną buvo mokyklos šventė. Tų pačių metų lapkričio 15 d. nemokamai filmus žiūrėjo 200 Šiaulių miesto ir parapijos mokinių: „Seanso metu gatvėje stovėjo milžiniška minia tėvų, laukiančių savo vaikų.“

Panašūs seansai buvo surengti ir 1910 m. rugpjūčio 28 d., kai teatro „Modern“ savininkė A. G. Genzel surengė nemokamas peržiūras žydų Talmud-Toros ir miesto mokyklos mokiniams. Tuo metu „šimtai vaikų nekantriai laukė prie įėjimo į kinematografą akimirkos, kad atsidarys įėjimas, o kai šis atsivėrė, su skambiu vaikiškų balsų klegesiu visi greitai užpildė salę, kur netrukus regėjo 5 dalių kino filmą „Mozės gyvenimas“. Po pasibaigusio seanso visi vaikai kartu su mokytojais širdingai padėkojo svetingai juos priėmusiai šeimininkei“.

1910 m. birželio mėn. 1 d. buvo rašoma, kad „Modern“ pastaruoju metu sulaukė milžiniškų publikos simpatijų. Šio kinematografo direkcija, tiksliau, ponas Ginzburgas ir ponia A. G. Genzel, stengiasi visų pirma rodyti gerus ir turiningus paveikslus. Paskutinėje programoje buvo rodomi „Lizistratas“, „Florencijos gėlės“, „Mazepa“, „Mirties bučinys“, „Dvi seserys“ ir kt. Paveikslus įgarsino Maskvos pianistas-improvizatorius G. A. Niutonas, kuris, įvaldęs gerą grojimo techniką, švelniais dieviškais garsais sėkmingai atliko kompozicijas.

Kinematografas „Modern“ buvo Maskvos kino filmų nuomos kontoros, valdomos A. J. Genzelio, „Progreso“ filialas, o platintoja Šiauliuose ir šios kontoros atstovė buvo A. G. Genzel. „Modern“ kino teatre mechaniku dirbo S. G. Nesiakinas.

Prieškario rašytojas, vertėjas ir žurnalistas Leonas Vitkauskas (1902–1994) apie filmų demonstravimą Šiauliuose XX a. antrajame dešimtmetyje atsiminimuose „Apie mano didįjį nebylį“ rašė: „Taip vadinamas šių laikų žymus dalykas – kinomatografas. Tai išradimas, stebėtinai išsiplėtojęs ir labai daug galįs. Per jį galima greičiau kaip per knygas išplatinti įvairias mintis ir vaizdų kalba tai lengviau atsimenama <...>

Mama prekiavo su skobneliu netoli turgavietės ir ten pat priešais buvo „didysis nebylys“. Kažin koks dėdė, nedaug tesuprantąs apie kinematografus, bet turįs didelį rodymo prietaisą, rodė paprastiems turgaus žmoneliams paveikslus, kurie turėjo ne tiek tenkinti žiūrovų norą pasigrožėti, kiek jų bendrą norą pasižiūrėti to nuostabaus dalyko. Į tokią regyklą ir man teko pirmoji laimė patekti, ir aš prisipažįstu, kad mano įspūdžiai buvo kuo geriausi. Tiesa, gerai atsimenu, kad rodomasis paveikslas visą laiką labai drebėjo ant drobės, kuri labai keistai atrodė tuomet, kai paveikslo rodymas būdavo pertraukiamas ir žmogus, sėdėjusis kažin kame virš mano galvos ties durimis ant kažin kokios keistos lentynos, su nukarusiomis kojomis, sušukdavo:

– Kontrakt piat minut!...

Mat, kaip vėliau sužinojau, tokiame atvejy reikėjo tam žmogui pasakyti:

– Antrakt piat minut!

„Antrakt“ – tai svetimžodis su prasme „pertrauka“, o „kontrakt“ svetimžodis, reiškiąs „sutartį“.

„Piat minut“ – reiškė „penkios minutės“ rusiškai, nes tas buvo rusų laikais. Vėliau, žinoma, pamačiau, kad bendrai žmogus balsu tokio ženklo nedaro, yra skambutis, bet mano pirmame kinematografe žmogus virš mano galvos tiek kartų suriko „kontrakt piat minut“, kiek buvo pertraukų. O pertraukų teko jam daryti ir dėl to, kad jo prietaisai dažnai sustodavo ar užkliūdavo...

Tas žmogus tikrai keistai sėdėjo. Mat patalpa buvo visai maža ir tamsi, be langų. Rodymams tas buvo gerai, bet pertraukų metu reikėdavo uždegti lempą, kuri rodant buvo uždengta storu popieriu. Kai tik žmogus pasakydavo „kontrakt piat minut“, tuojau ir kažin kaip „gudriai“ pritaisytą patraukdavo į viršų storą popierių nuo lempos ir žiūrovų kambaryje pasidarydavo šviesu. O pats žmogus labai nepatogiai sėdėjo ant padarytos lentynos, kuri buvo tiesiai ant galvų prie durų, ir jo kojos siekė užpakalinėse eilėse sėdinčių žiūrovų sprandus. Man mama taip pat nedaug tebuvo davusi tam reikalui išlaidoms, tai ir aš sėdėjau užpakalyje, nors šiaip kinematografuose užpakalinės vietos skaitomos geresnėmis, nes iš jų geriau matyti. Šiame kinematografe, matomai, užpakalinės vietos todėl ir buvo paskaitytos blogesnėmis, kad ten kliuvo to prietaisininko žmogus kojos...

Afi­ša, kvie­čian­ti į Šiau­lių ap­skri­ties liau­dies blai­vy­bės glo­bos ko­mi­te­to ren­gi­nį vie­ti­nė­je mo­kyk­lo­je su ne­mo­ka­mais liau­dies skai­ty­mais ir švie­sos pa­veiks­lais „Sig­na­las“. 1909 m. (Iš Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nio)

Po drobę braidžiojo kupranugriai. Tai pirmi dalykai, kuriuos mačiau kinematografe, o ilgainiui ir gyvą kupranugarį tuose pačiuose Šiauliuose, kai buvo atvykęs cirkas ir kupranugarį vedžiojo gatvėse, norėdami cirką išgarsinti. Taip pat įsidėmėjau palmes. Jos kaip gamtoje svyravo ant tos drobės. Ėjo dar kažin kokie žmonės su kupranugariais. Paskui gerai atsimenu, kaip sėlina Amerikos indėnai. Jie darė savo slaptingą užpuolimą. Šliaužte šliuždami, jie vertė sulaikyti kvėpavimą bežiūrint...

Išėjęs iš regyklos, nustebau, kad lauke tokia keista šviesa, ir nežinojau, koks dienos laikas. Mat viduje nuo tamsos pasikeitė nuomonė apie tikrą šviesą. Be to, drobėje rodoma šviesa diena taip pat kitaip buvo šviesi, tuo labiau kad tai buvo niekam netikęs prietaisas rodymui...“

Šiaulių kinematografas „Modern“, kuris buvo Maskvos kino nuomos „Progres“ filialas, vadovaujamas A. J. Genzelio, taip pat užsiiminėjo ir kino filmų platinimu.