Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos nuotr.
Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT
– Kaip prasidėjo tavo, kaip kanklininko, kelias?
– Čia yra labai įdomi istorija. Kai mama laukėsi manęs, mano sesuo lankė muzikos mokyklą ir grojo kanklėmis. Man gimus, ji ir toliau grojo, bet kai išsikraustėme į Naująją Akmenę, metė. Mano pusseserė taip pat grojo kanklėmis.
Būdamas penktoje klasėje, pagalvojau, kad visai norėčiau eiti į muzikos mokyklą. Reikėjo įtikinti mamą, kad leistų: galvojo, kad baigsis taip, kaip sesei. Sulaukiau sesers užtarimo ir galiausiai leido.
Nuvedė mane į muzikos mokyklą, ten klausia: „O tai kuo tu nori groti?“ Turėjau keturis pasirinkimus: gitarą, fortepijoną, smuiką ir kankles. Galvojau rinktis gitarą, bet buvo tik mėgėjiška programa, o norėjau giliau. Pasirinkau kankles, maniau, pusseserė groja – galės man padėti. Bet po metų ji taip pat viską metė. Likau aš.
– Kanklėmis groji jau aštuonerius metus. Ar jautiesi perpratęs šį instrumentą?
– Mokytojai sako, kad aštuoneri metai nėra daug. Mokytis reikia visą gyvenimą ir vis tiek nebus taip, kad sugebėsi viską. Tikiu, kad yra dalykų, kurių net patys mokytojai nežino. Manau, kad dar turiu mokytis ir mokytis, bet tikiu, kad jau įvaldžiau šį instrumentą.
Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos nuotr.
– Kokius kūrinius mėgsti atlikti?
– Kanklėmis grojama visokia muzika – nuo Renesanso laikų iki pat dabar. Šiuo metu groju vieną Vytauto Germanavičiaus kūrinį, parašytą 2007 m. Tai yra šiuolaikinis kūrinys – visiškai kitaip skambantis ir kitokių technikų nei, pavyzdžiui, Jono Švedo kūriniai, parašyti prieš daug metų. Grodamas pats sau, labai mėgstu improvizuoti – tiesiog atsisėsti prie kanklių ir groti, nesvarbu nei ką, nei kaip. Kartais net pagalvoju, kad reiktų tai užrašyti.
– Kokiomis kanklėmis groji?
– Kanklės visai neseniai buvo ištobulintos iki tokių, kokios yra dabar. Kanklių evoliucija yra labai įdomi. Viskas prasidėjo nuo mažyčių penkiastygių, devynstygių ir išaugo iki 29 stygų. Aš groju 29 stygomis – koncertinėmis kanklėmis. Tai yra vienos išmaniausių, nors dabar jau yra dar papildomų stygų. Kokiomis mokykloje moko groti, tokiomis ir groju.
– Anksčiau kanklės buvo meditacinis instrumentas. Ar tu jauti tokį poveikį?
– Priklauso nuo to, kokia programa atliekama, bet iš tikrųjų nelabai. Devynstygės kanklės, vadinamosios autentinės, labiau skirtos meditacijai, jų skambesys įdomesnis, liaudiškesnis. Koncertinių kanklių skambesys artimas arfai.
Net ir grodamas savo malonumui, rinkčiausi koncertines kankles: ir daugiau patirties turiu, ir suteikia daugiau galimybių – jų žymiai didesnis diapazonas, gali plačiau skambėti.
– Per kanklininko karjerą dalyvavai nemažai koncertų bei konkursų. Kokiais pasiekimais norėtum pasigirti?
– Tris kartus dalyvavau Nacionaliniame Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurse: vieną kartą tapau diplomantu, du – laureatu, taip pat gavau apdovanojimą už geriausiai atliktą B. Dvariono kūrinį. Tai yra vienas preciziškiausių konkursų, kuriuose man teko dalyvauti. Aišku, atėmė labai daug laiko, nervų ir darbo, bet atsipirko.
Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos nuotr.
– Kokios pasirodymų akimirkos tau pačiam labiausiai įstringa?
– Tikriausiai programų pabaiga: užbaigiu ir žiūriu į žmonių reakciją, galvoju, ar patiko, ar nelabai. Toks įdomus pojūtis. Man patinka tas adrenalinas, prie to nepriprantama. Kai užlipu ant scenos, labai jaudinuosi, bet po to priprantu ir pasidaro nebeįdomu. Tas pradinis adrenalinas mane veža.
– Groji ne tik vienas, bet ir trio bei orkestre. Kaip tau labiausiai patinka?
– Orkestre smagiau. Tarpusavyje labai daug bendraujame. Kai vienas groju, atrodo liūdna.
– Galbūt reiktų linksmesnio kūrinio?
– Gal [juokiasi].
– Kanklės – lietuvių liaudies instrumentas. Ar jautiesi patriotas? Juk grodamas propaguoji lietuviškumą.
– Nelabai. Jeigu kažkur važiuojame su orkestru, dėvime tautinį kostiumą, bet didelio patriotiškumo nejaučiu.
– Pakalbėkime apie ateitį. Ar turi kokių nors dalykų, kuriuos planuoji arba svajoji nuveikti?
– Vienu metu labai norėjau būti dirigentas, bet ta mintis jau nuplaukė. Planuoju baigti Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o tada jau žiūrėsiu, kas bus toliau. Norėčiau būti arba dėstytojas, mokytojas, arba keliauti po pasaulį ir visiems rodyti kankles.
– Skamba visai patriotiškai.
– Taip [juokiasi].
Elena Monkutė