„Niekieno vaikų“ savanoriai – žmogaus vardo ambasadoriai

Šiauliai

Pagalba. Tiek ligoninių personalas, tiek savanoriai pastebi, kad buvimas su vaikais jiems daro didelį poveikį: jų emociniai poreikiai patenkinami, mažėja elgesio problemų, vaiko miegas tampa ramesnis ir netgi spartėja jo sveikimas bei gerėja psichomotorinė raida. (Freestocks Photos nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

96713

„Tų žmonių vardus, kurie rūpinasi ligoninėse paliktais vaikais, reikia užrašyti aukso raidėmis“, – ima verkti Raminta Ramanauskienė, iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorių koordinatorė Šiauliuose. Moteris, ligoninėje gulėjusi su sūneliu ir savo akimis išvydusi kūkčiojančią, prie stiklo prisispaudusią vienišą mažylę, taip susijaudino, kad prisijungė prie iniciatyvos. Šiauliuose savanorių pajėgos per mažos, tad tiek jaunuoliai, tiek senjorai kviečiami tapti atjautos, meilės ir rūpesčio ambasadoriais.

„Niekas pas tą mergytę neateis“

Daugiau nei metus Lietuvoje gyvuoja iniciatyva „Niekieno vaikai“, kurios savanoriai jau padėjo 140 vienišų vaikų, dėl ligos ar krizės šeimoje dienas ir naktis leidusiems ligoninėje.

Prieš pusmetį „Niekieno vaikai“ skelbė savanorių atranką ir mūsų mieste, tačiau savanorių koordinatorė Šiauliuose R. Ramanauskienė sako, kad pajėgų neužtenka pasirūpinti ligoninėje atsiduriančiais vienišais vaikais. Pasitaikė situacijų, kai vienu metu savanoriui teko budėti net prie kelių vaikų.

– Kodėl ir kaip vieniši vaikai patenka į ligonines?

– Tai atsitinka dviem atvejais: kai suserga vaikų ar kūdikių namų auklėtinis arba vaiką po krizinės situacijos šeimoje (smurtas, alkoholis, socialinių įgūdžių stoka) paima valstybės institucijos. Tiek kūdikiai, tiek ir paaugliai sunkias akimirkas turi išgyventi visiškoje vienatvėje – būna išsigandę, patekę į nežinomą aplinką, ir lieka tarp svetimų žmonių. Ligoninėje jie dažnai laukia, koks bus jų likimas: grįš į šeimą ar pateks pas globėjus, giminaičius, į vaikų namus.

– Kaip jūs sužinojote apie iniciatyvą „Niekieno vaikai“?

– Prie iniciatyvos prisijungiau balandžio pradžioje. Su sūneliu du kartus gulėjau ligoninėje ir savo akimis mačiau prie palatos durų stiklo prisispaudusią mergytę, kuri verkė. Paklausiau slaugytojų, kur dingo jos mama, nes vaikas rauda. Jos pasakė, kad niekas pas tą mergytę neateis, nes ji – vadinamasis „vienukas“. Labai susijaudinau, nusprendžiau, kad reikia kažką daryti. Ir iš karto, išėjusi iš ligoninės, pamačiau pranešimą internete, kad Lietuvoje yra iniciatyva „Niekieno vaikai“. Susisiekiau su jais, pasiūliau įgyvendinti iniciatyvą ir Šiauliuose. Jie turėjo tokių planų, o man pasiūlė koordinuoti savanorius.

sazg4kpmjvbymwwjjpqh.jpeg

– Kokių darbų nuveikta per pusmetį?

– Ieškojau patalpų savanorių mokymams, atrankoms, rengti pranešimus spaudai ir socialiniams tinklams apie savanorių paiešką, teko mokytis techninių dalykų, kaip rengiami budėjimo grafikai, sudaromi sąrašai, susipažinau su atrankų specifika, psichologine iniciatyvos puse. Juk ligoninėse guli vaikai ne dėl slogos – jiems būna nustatyta cerebrinio paralyžiaus diagnozė, alkoholio sindromas, psichologinės ligos. Būstinės Šiauliuose neturime, tačiau tariamės su Moters ir vaiko klinika, Šiaulių pramonininkais dėl patalpų savanorių atrankoms, mokymams.

– Kokių rezultatų pavyko pasiekti?

– Šiauliuose nuo balandžio mėnesio jau budėjome prie 17 vaikų. Mūsų viena savanorė vieną kūdikį net paėmė globoti, ketina įsivaikinti. Mergytė į ligoninę pateko dėl krizės jos tėvų šeimoje – socialinių įgūdžių stokos, alkoholio vartojimo ir kt. Dar vienas vienų metų vaikas iš globos namų į ligoninę atvyko net nesėdintis. Išvyko po mėnesio jau vaikštantis, bendraujantis, rodantis emocijas. Jam tiesiog trūko individualaus dėmesio. Nesakome, kad vaikų globos namai netinkamai juo rūpinosi. Žinome, kad personalo nedaug, vaikų – visas būrys, darbuotojai nespėja skirti maksimalaus dėmesio besivystantiems vaikams. Dar viena mergaitė, kuriai diagnozuotas cerebrinis paralyžius, savanorių dėka tapo labai noriai bendraujanti, ėmė dainuoti, piešti.

„Jie be galo geri žmonės“

– Kiek savanorių atsirado per pusmetį?

– Dabar jau yra 32, bet gal vasara kalta, kad realiai savanoriauja perpus mažiau.

– Prasideda mokslo metai. Ar gali savanoriauti moksleiviai?

– Pagal organizacijos reikalavimus budėti prie vaikų gali tik pilnamečiai. Bet amžius – ne vienintelis kriterijus savanoriavimui. Savanoriai būna vertinami kelių asmenų, labai svarbu – patirtis su vaikais bei laiko galimybės. Svarbu yra užtikrinti, kad savanoriai nuolat būtų su vaikais, galėtų skirti budėjimui ne mažiau kaip 5 dienas po 5 val. per mėnesį.

– Kiek laiko trunka savanorių mokymai?

– Įvadiniai mokymai trunka dvi dienas, tačiau po mokymų savanoriai nuolat turi koordinatoriaus palaikymą viso budėjimo metu. Dalis mokymų yra apie pačius budėjimus, tačiau didesnė dalis – psichologinės žinios apie vaiko raidą, ankstyvąją patirtį, raidos sutrikimus. Gaunama žinių, kaip suprasti vaiko elgesį, kaip galime jam padėti ir pan. Toliau vyksta tęstiniai mokymai ir savanorių supervizijos, kurių metu aptariami atvejai, savanoriai turi galimybę gauti jiems reikiamą palaikymą.

– O kaip dažnai tenka savanoriams vykti į ligonines?

– Nuo balandžio mėnesio Šiauliuose jau globojome 17 vaikų. Atrodo nedaug, bet buvo savaičių, kai vienu metu teko budėti prie trijų vaikų. Savanoriai per dieną budi keturiomis pamainomis, jie turi nurodyti, kada gali budėti jiems patogiu metu. Jei reikia globoti tris vaikus per savaitę, būna, kad vienam savanoriui tenka laviruoti ir tarp dviejų vaikų. Ir būna gerai, jei toje pačioje ligoninėje. O jei vienas guli Moters ir vaiko klinikoje, o kitas – Tuberkuliozes ir plaučių ligų klinikoje?

Savanoris budi po penkias valandas per dieną. Naktinė pamaina trunka 10 valandų, bet yra tokių savanorių, kurie budi iš eilės 10 valandų.

– Koks turi būti žmogus, kokio emocinio intelekto, kokios širdies, kad sutiktų aukoti savo laiką apleistam „vienučiui“?

– Mūsų savanoriai labai aukšto emocinio intelekto, empatiški. Tokie žmonės aukoja ne tik asmeninį laiką, jie aukoja laiką, skirtą darbui, savo šeimai. Jų vardus reikia aukso raidėmis rašyti. Man labai gaila tų vaikų, labai sunku kalbėti (verkia, – aut. past.), bet savanoriai be galo geri žmonės.

– Kiek Šiauliuose reikėtų savanorių?

– Manome, kad 40 žmonių būtų optimalu. Savanoriai gali būti ir pensinio amžiaus. Vilniuje ir Kaune tokių savanorių yra, bet Šiauliuose dar ne. Ypač būtų džiugu, kad savanoriauti, leisti laiką su vaikais sutiktų vyrai. Kol kas Šiauliuose aktyviai savanoriauja tik vienas vyras. Pamatytumėte, kaip vaikai reaguoja, kai ateina budėti vyrai. Į budintį vyrą ypač tie, kurie neturi tėčių, reaguoja labai pozityviai, džiaugiasi.

Kiekvienas, norintis prisidėti prie iniciatyvos, turėtų užpildyti anketą internete.
Susipažinti su „Niekieno vaikų“ veikla, budėjimo istorijomis
bei savanoriais galima iniciatyvos
feisbuko paskyroje ar tinklalapyje
www.niekienovaikai.lt.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt