Aktualu![]() | Gyvenimas![]() | Pramogos![]() | + Projektai![]() | Specialiosios rubrikos![]() |
|
|
Vilnius![]() | Kaunas![]() | Klaipėda![]() | Šiauliai![]() | Panevėžys![]() | Marijampolė![]() | Telšiai![]() | Alytus![]() | Tauragė![]() | Utena![]() |
Kojinėje po vandeniu narai aptiko tikrą lobį. / Sekundė
SekundėŠaltinis: ALFA
Pirmą kartą per keliolika metų, kai povandeninės medžioklės klubas „Gelmė“ organizuoja tokias akcijas, upės švarintojams teks pasukti galvas, ką su radiniu daryti.
„Galime pasidžiaugti, kad Nevėžio dugne atliekų tikrai sumažėję. Šįkart radome apie 40 proc. to, ką anksčiau ištempdavome į krantą“, – sako „Gelmė“ vadovas Mantas Normantas.
Visgi ir šįkart narų „laimikis“ – nemenka krūva į upę sumestų atliekų. Švarintojai iš dugno ištraukė padangų, dviračio rėmą, automobilio ir net skalbimo mašinos detalių, butelių, gausybę plastikinių maišelių, kažkas į vandenį nušveitė net planšetę. Tradiciškai upės dugne mėtėsi ir batai, apatiniai drabužiai, netgi pinigai.
„Ačiū dievui, kad žmogaus neradome“, – ironizavo Mantas.
Tačiau labiausiai narus apstulbino Nevėžio dugne tūnojęs lobis.
Dabar belieka tik spėlioti, kaip atsitiko, kad į vandenį buvo išmesta kojinė, prigrūsta iš pirmo žvilgsnio vertingų daiktų – grandinėlių, laminuotų antikvarinių monetų su dokumentais, netgi kariška vardine moneta.
„Lobis toks tvarkingas, tarsi nuo prekystalio antikvariate paimtas, o ne iš dugno ištrauktas“, – stebėjosi M. Normantas.
Švarinti upę narams padėjo ir pati gamta – matomumas po vandeniu siekė net du metrus, nors neretai povandeninės medžioklės entuziastai į gelmes leidžiasi, kai matyti vos per rankos ilgį.
Į Nevėžį ties Smėlynės gatvės tiltu sumestas atliekas šeštadienį traukė daugiau nei dešimt narų – povandeninės medžioklės entuziastų.
„Stengiamės prisidėti prie gamtos švarinimo, puoselėjimo. Ne tik paimti iš gamtos, bet jai ir duoti“, – sako M. Normantas.
Klubo nariai jau bene 14-ą pavasarį surengia Nevėžio valymo akciją. Pasak Manto, nors Lietuvoje tūkstančiai vandens telkinių, bet tiems, kuriuose medžiojama po vandeniu, suskaičiuoti pakanka rankų pirštų.
„Lietuvos vandens telkinių dugnuose matome baisų vaizdą, ypač kuo arčiau didmiesčių. Molėtų krašte ežerai iš tiesų švarūs, gražūs, bet mūsų Nevėžį valome jau apie 14 metų ir kasmet ištraukiame didžiulius kiekius į vandenį išmestų daiktų – prekybinių vežimėlių, kelio ženklų, netgi nelegalių žūklės įrankių“, – pasakoja klubo vadovas.
„Gelmė“ vienija per 30 povandeninės medžioklės entuziastų ir tai yra didžiausias klubas Lietuvoje, telkiantis ne tik Panevėžio, bet ir Klaipėdos bei Šiaulių narus.
„Mūsų hobiu – povandenine medžiokle – užsiimti gana sunku ir dėl gana kritiško, nuo senų laikų užsilikusio kitų žvejų mąstymo, neva mes, povandenininkai, esame brakonieriai. Nors iš visų jėgų bandome įrodyti, kad elgiamės sąžiningai, laikomės įstatymų ir esame lygiai tokie patys žvejai kaip ir sėdintieji krante su meškere. Mūsų žuvų pagavimo normos tos pačios, mes irgi ne viską imame iš gamtos, tik tiek, kad esame po vandeniu, o ne šalia jo“, – sako M. Normantas.
Povandeninės medžioklės sezonas tęsiasi nuo balandžio 1-osios iki lapkričio 30, nors, pasak Manto, oro sąlygos leistų nardyti ir žiemą.
Kokios žuvies daugiausia sumedžiojama Lietuvos telkiniuose, anot pašnekovo, būtų sudėtinga atsakyti. Vieniems povandeninės žūklės entuziastams imponuoja ungurys, kitiems – lynas, karšis ar lydeka. Daugiau nei 17-a metų šiuo hobiu užsiimančiam M. Normantui daugiausia emocijų sukelia ungurio medžioklė.