Nerimastinga Gedimino jaunystė ir dabartis

Vilnius

Gediminas Motiejūnas prie gausaus moliūgų derliaus

Širvintų ŠirvisŠaltinis: Etaplius.lt

152179

Dar prieš Musninkus pasukusi į nuošalų keliuką, pamačiau tvarkingą sodybą, o kieme kalną moliūgų. Kaip teko girdėti, jų šiemet neblogai užderėjo, tačiau tokio kiekio dar neteko mūsų rajone pamatyti. Besukant į kiemą, pasitiko užrašas: „Atsargiai, pikta uošvienė“. Kaip neaplankyti tos piktos uošvienės – dar labiau parūpo susipažinti. Gal tai ji, darbštuolė, užaugino gražuolius moliūgus.

Kieme pasitiko besišypsantis sodybos šeimininkas. „Gal uošvienė neleis į kiemą?“ – pasiteiravau. „Nėra piktos uošvienės, – šypsosi vyriškis. Mano uošvienė puiki moteris. Aš ją pažinojau nuo vaikystės. Gyvenau Paberžės kaime, o iki Rasos, būsimos žmonos, Vindeikių kaimo keli kilometrai. Anais laikais tai buvo visai netolimas kelias. Vaikai būdami žaisdavom, dūkdavom, o Rasos mama niekada mūsų nebardavo. O kai tapau žentu, geriausia pasauly uošvienė buvo manoji. Aš čia taip, dėl smagumo tą užrašą laikau. Va, nebūtų šios lentelės apie uošviene ir nekalbėtume“, – supratau, Gediminas mėgsta humorą. Viso pokalbio metu šypsena nedingo nuo veido.

Gera buvo augti Gediminui keturių seserų ir dviejų brolių šeimoje Paberžėje. Tačiau melioracija iškėlė iš gimtųjų namų. Netoli nuo gimtųjų vietų persikėlė Motiejūnų šeima – iki Musninkų. Čia Gediminas baigė vidurinę. Reikia įsigyti specialybę. Daug nereikėjo galvoti, seniai vaikinui rūpėjo technika. Tad tik Bukiškio profesinėje mokykloje tapsi traktorininku. Be to, ir namai netoli. Patogu. Po kurio laiko Gediminas jau traktorininkas. Diplomuotas specialistas grįžo į savuosius Musninkus. O neilgai trukus, Gediminui buvo pasiūlyta važiuoti į Kazachstaną. Suaugę vyrai vengė tokios kelionės – šeima, vaikai, o jaunam – kepurė ant galvos ir pasiruošęs kelionei. „Pasaulio pamatysi“, – patarinėjo liekantys. Kazachstane didžioji tėvynė nespėjo susitvarkyti su užderėjusiu „gausiu“ derliumi, reikėjo pagelbėti. „O kas man. Reikia – galiu važiuoti“, – prisiminė Gediminas. „Po trijų dienų kelionės traukiniu atsidūrėme Šiaurės Kazachstane. Krasnojarsko srities Petropavlovsko rajone. Keturis mėnesius dorojome derlių. Darbo sąlygos pagal mus – baisios. Apgyvendino tvarte. Tiesa, toji tvarto dalis, kurioje stovėjo mūsų lovos, buvo atitverta nuo gyvulių. Vienoje patalpoje miegojo po dvidešimt vyrų. Praustis vėl problemos, apie nusimaudymą nė kalbos. Valgykloje dirbo daugiausia vokiečiai. Vietiniai kazachai gyveno toli nuo mūsų. Jų namai statomi iš molio, nendrių, karvių mėšlo. Su vietiniais kazachais neteko susitikti. Nuimtas derlius buvo skaičiuojamas centneriais (1 centneris 100 kg). Taigi „didžiulis“ derlius, iš vieno hektaro prikuldavome po 12 centnerių. Kuliant visą savaitę – šešiasdešimt tonų! Grūdai dvigubai smulkesni negu pas mus: kazachiškas grūdas – pusė mūsų grūdo. Pirmiausia reikėjo javus nupjauti, tik kai jie išdžiūna, jau prasideda kūlimas Traktoriai, kombainai – lūženos. Juos teko patiems susiremontuoti. Tiesa, ukrainietis mechanikas dalių parūpindavo, bet jų tekdavo laukti ne vieną dieną. Tačiau buvau jaunas, daug kas buvo keista, įdomu. Buvo galimybė palyginti, kaip gyvename mes ir kiti „plačiosios šalies broliai“. Kai pagaliau po keturių mėnesių spalio vidury baigėsi komandiruotės laikas, Kazachstaną palikome užpustytą sniegu. Po trijų kelionės dienų atvykome į Lietuvą, kur mus pasitiko gražūs rudeniški orai. Kai apie savo įspūdžius pasakodavau draugams, susilaukdavau įvairių klausimų. Prisimenu, kokį įspūdį padarė mano atlyginimas bendradarbiams, kai gavau atsiskaitymą už vasaros darbus. Tuo metu buvau turtingas. Neilgai pasidžiaugiau laisve namuose. Pašaukė į armiją. Pasisekė, kad tarnauti teko netoli nuo Lietuvos – Rygoje ir Kaliningrado srityje. Grįžęs susiradau savo Rasą, mes su ja nuo mokyklos laikų. Neilgai trukus atšventėme vestuves. Dabar jau suaugo mūsų vaikai. Duktė, laimei, gyvena šalia, Musninkuose, anūkas Kristupas dažnas svečias mūsų namuose, sūnus gyvena irgi ne per toliausiai. Žmona kasdien išvažiuoja dirbti į Vilnių, tad namuose lieku aš vienas. Jau artėja laikas į mišką ruošti malkų. Vasarą daug kur dirbau, daug kam padėjau.“

„O kas užaugino šiuos didžiulius moliūgus? Kaip supratau, piktosios uošvienės nėra“, – vėl sugrįžau prie daržo gražuolių. „Jų sėklas pabarsčiau, kur papuolė. O jiems tikriausiai patiko vieta, tad ir užderėjo. Dabar jų čia nebe daug .Dalį išdalinau“, – atsakė Gediminas, rinkdamas patį didžiausią moliūgą. O jį, pasirodo, šeimininkas padovanojo man. Ačiū, pone Gediminai, moliūgas toks didelis, kad ir aš pasidalinau su kitais.

Valda PATINSKIENĖ

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt