PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2019 m. Sausio 13 d. 15:46

Nėra žmogaus, kuris neturėtų ironijos

Šiauliai

Free Photos nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


67527

Tik kartais nesugeba jos savyje rasti. Arba jų ironija kitokia nei mūsų. Kai kas net teigia, kad ironija – tai sugebėjimas pagirti žmogų taip, kad šis ilgam įsižeistų. Bet šis tekstas ne apie tuos ironijos nerandančiuosius ir jos nesuprantančiuosius, o galinčiuosius šiuo jausmu pasigirti.

Tokios mintys kilo, apsilankius „Laiptų galerijoje“ vykstančioje tapytojo Raimundo Sližio parodoje. Iškart regi, jog tapytojas turi savitą meninę raišką. Nesakysi, kad į meną jis žiūri nerimtai, tačiau sugeba žaisti, atskleisdamas savo personažų kūno laisvumą, drąsius, nevaržomus gestus. Kas pasakys, kad negražios jo ilgakaklės moterys ar storuliukai vyrai, šviesmečiais nutolę nuo Apolono idealo. Žaviesi viso autoriaus regimo interpretacija, prieš akis atsiskleidžia paradoksalios prasmės. O ir tapytojas, jauti, žvelgia į savo personažus iš šalies.

Kas tai yra ironija? Aiškinama, kad tai paslėpta pajuoka, kontrasto būdu apibūdinamas daiktas ar reiškinys. Ironišku pasakojimu parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas nustoję vertės. Teigčiau, kad ironija iškyla iš humoro jausmo, nors, pavyzdžiui, Platonas ironiją vadino tiesiog humoro rūšimi.

Gal ir netiesa, bet užtat juokingai pasakyta

Reiktų džiaugtis, bent jau tiek sulaukus iš mūsų politikų. Bet dar šiek tiek apie Raimundą Sližį. Apie 1990-uosius dirbtuvėje esu matęs tuomet tik nutapytą paveikslą „Šv. Petras ir šv. Povilas“. Du storuliukai su margais marškinėliais ir kelnes laikančiomis petnešomis guli gėlių pievoje. Prisiminiau El Greko
šv. Petrą ir šv. Povilą, kurių ištįsusios figūros tarsi kelia juos į dangų, prisiminiau kitų dailininkų vaizduotus šiuos šventuosius, bet Raimundo drobėje šie vyrai man pasirodė patys artimiausi. Nežinau, kur dabar šis paveikslas, nes menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės paruoštame dailininko albume jo neradau, nemačiau jo nei jokioje kolekcijoje. Regis, kažkuris mažiau žinomas kolekcininkas ar tiesiog meno mylėtojas jį įsigijo ir juo džiaugiasi, pasikabinęs ant savo buto sienos. Paties tapytojo irgi nebepaklausi, nes jis mus anksti paliko.

Bet grįžkime prie humoro ir ironijos. Lietuviai mąsto, jog humoras ir ironija privalo turėti bent kruopelytę liūdesio. Be to, lietuviams prikaišiojama (dažniausiai tai daro patys lietuviai), kad jie per mažai juokiasi. Lietuviai dažnai mėgsta vertinti kitus. Pavyzdžiui, prie butelio susėdę lietuviai diskutuoja, kodėl rusai tiek daug geria.

Mus, vyresniuosius, ironija pasiekia iš anų dienų. Gera būdavo senaisiais laikais, kai daug ko trūkdavo. Niekas kokio nors deficitinio daikto neturi, o tu turi. Gali prieš kitus pasipuikuoti. Tam deficitiniam daiktui įsigyti nereikėdavo kažkokių didelių pinigų. Reikėdavo tik pažinčių – vadinamojo „blato“. Senieji rusų komikai anksčiau juokaudavo, sakydami, jog reikia, kad visko būtų, bet kažko trūktų, ir žmonės bus laimingi, siekdami to trūkstamo. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes kai viską turi, gyventi nebeįdomu.

Kol kas diduma mūsų politikų atėjusių iš anų laikų, o tie jaunesnieji tarsi anų mokiniai. Gal todėl jų nusišnekėjimai didesni už vidutinius, jų pasisakymai – tai nesibaigiantis pramogų bankas, o jų bėgiojimas per partijas tai tarsi bėgimas per prekybos centrus, kur yra nuolaidų. O dar dabar tie komitetai. Keisti ir mūsų žmonės – „Eurovizijoje“ balsuoti tarsi moka, rinkimuose į Seimą – ne.

Todėl kaip tokiu metu be humoro ir ironijos jausmo. „Jo geras humoro jausmas, sveika ironija“ – pats didžiausias žmogaus įvertinimas. Nesugebantieji savyje rasti humoro ir ironijos jausmo jaučiasi nepatogiai. Tai žmonės, kurie patys susikuria depresiją. Neturintieji šių jausmų jaučiasi nepatogiai. Tokiems į žmones geriau neiti. Tūnok namuose.

Humoras ir ironija visad supa mus, telieka tik tai pastebėti

Net sveikinimuose, tostuose: „Linkiu tau grožio, proto ir pinigų, viso kito pats turi.“ Ir net pobūviuose, tarkim, vestuvėse. Pavyzdžiui, kai jaunikiui per šešiasdešimt, jaunajai trisdešimt, muzikantams netinka dainuoti: „Seneli, mano mielas, geras seneli, /
buvau tokia laiminga pasakoj tavo. / Seneli, mano mielas, geras seneli, / tikėjom rast pasakų šalį, / kur gėlės žydi amžinai, / kur saulėti keliai.“

Mano galva, šalyje viskas gerai, jei juokauja pensininkai. O juk mūsų pensininkai drąsūs, vikrūs, sugebantys pragyventi už tiek, kai vokiečių senjoras net įsivaizduoti negali, kad šitaip įmanoma. Skaičiau Vakarų pasaulyje (konkrečiai JAV) išleistą atmintinę pensininkams. Ten pradedama nuo paties rytmečio: kaip atsikelti, kaip lipti iš lovos. Aiškinama, kad antklodę nuo savęs reikia nudengti atsargiai, kad nesusižeistų.

Aš humorą ir ironiją palyginčiau su lietumi: nereikia bijoti sušlapti – išdžiūsime. Gaila, kad gero ir sveiko humoro neužtiksi mūsų internetiniuose komentaruose. Ironija, jei tokios bent kiek yra, irgi kažkokia nesveika. Žodžiu, mūsų internetiniai komentarai gan primityvoki. Tiek to, kad žmogus nori įžeisti. Svarbiausia, kad jis tai padarytų nebanaliai.

Jau XVI a. buvo kalbama, jog nėra pasaulyje kitos tokios tautos, kuri taip tikėtų likimu kaip lietuviai. Likimu tiki ir vargšai, ir turčiai. Dabar likimas modifikuojasi ir reiškiasi per pinigus, ir, anot mūsų gyvenimo tyrinėtojų, tai pagonybės likučių ir Mančesterio kapitalizmo mišinys, plikbajorio ir bankininko ideologija. O juk viskas labai paprasta – Lietuvos problema ne pinigai, bet kad jie netolygiai pasiskirstę. Nors Palangoje viena stinta praėjusiais metais kainavo 1 eurą, o išpirko visas.

Dar vienas praėjusių metų prisiminimas

Jei, pradedant šiuos metus, maloniai nuteikė Raimundo Sližio paroda, tai paskutinis praėjusių metų mielas akordas – apsilankymas Telšiuose. Šiame Žemaitijos mieste esu ne kartą buvęs, tarsi viską pažįstu, bet šįkart po miestą mūsų grupelę vedžiojo Telšių šviesuolis, Žemaičių kultūros draugijos Telšių skyriaus pirmininkas, kolekcininkas Andrius Dacius ir išvydau daug ką, ko dar nežinojau. „Nebūtina liūdėti, kad negali išvažiuoti atostogauti į Norvegiją ar Ispaniją, čia pat reikia ieškoti tokių pačių nedidelių, nebrangių malonumų“, – sakė jis, pradėdamas ekskursiją.

Pradėjome nuo kariliono, kuris kiekvieną valandą groja vis kitą melodiją. Apgailestavome, kad patekome ne skambant kankanui, o senovinei baroko muzikai, visgi mūsų gidas it senovės rūmuose reveransu nusilenkė vienai mūsų ekskursijos dalyvei ir pakvietė šokio. Prieš įžengiant į Šv. Antano Paduviečio katedrą, ilgai grožėjomės didžiosiomis durimis, kuriose visą Žemaitijos vyskupystės istoriją iškalė skulptorius Romualdas Inčirauskas. Pačioje katedroje buvo baigiamas vidaus remontas, vyko paskutinieji altorių auksavimo darbai ir Kalėdoms katedra turėjo naujai nušvisti. Nežiūrint remonto, patekome ir į antrąjį katedros aukštą, nes tai, rodos, vienintelė dviaukštė bažnyčia Lietuvoje.

Toliau sekė ežero pakrantė, amfiteatras, Didžioji Žemaičių siena, begalė skulptūrų, Rotušės šulinys ir kavinė, kurioje pietaudavo ir vakarus leisdavo Kipras Petrauskas. Aišku, išgėrėme jo mėgstamos arbatos ir taurelę krupniko.

Kažkodėl, vykstant į Telšius, nuotaika buvo prastoka, bet kai su Andriumi išgėrėme Kipro Petrausko krupniko, ji pasitaisė, todėl prisiminiau istoriją, įvykusią su vokiečių rašytoju Peteriu Handke. Sykį, kai Peteris Handkė dar buvo jaunas, atsitiko taip, jog jį paliko moteris. Kitą dieną turėjo įvykti jo vakaras knygyne. Jis atėjo susinervinęs, paprašė telefono. Knygyno vedėja užleido jam savo vietą, jis kalbėjosi telefonu veik valandą. Paskui skaitė, išsiblaškęs ir labai skubėdamas atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus, tada vėl skambino. Kai pasitraukė nuo telefono, pasirodė, jog jo plaukai pailgėjo – toks buvo susitraukęs. Vedėja pasisiūlė jį parvežti į viešbutį. Jis visą kelią tylėjo, atrodė, jog taip ir neišlips iš automobilio. Pagaliau vedėja tarė: „Manyčiau, jūs geras žmogus.“ Tada rašytojas tapo toks, kokį mes jį pažįstame.