Nepriklausomybės metais nenusivylę

Klaipėda

Petras SkutulasŠaltinis: Etaplius.lt

115403

„Pamarys“ tęsia pokalbių ciklą, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui, kurį minėsime artėjančią Kovo 11-ąją. Pašnekovai – „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatai, kurių, be kolektyvų, yra net 38 asmenybės, tarp jų 4 sutuoktinių poros. Viena iš jų – Rita ir Romas Tarvydai, gyvenantys Kintuose, 2016 m. „Sidabrinės nendrės“ premiją pelnę už kultūros profesionaliojo meno puoselėjimą, švietimo veiklą.

Keliu į pripažinimą

Rita – dailininkė pedagogė, Romas – dailininkas juvelyras. 1994 metais Kintuose kūrėsi Vydūno muziejus ir likimo keliai atvedė Tarvydų šeimą į Pamarį.

„Sidabrinės nendrės“ premija turi sąsajų su Romo kūryba – būtent jis 1995 m. sukūrė pirmąją šios premijos dovaną – plaketę ir sidabro ženklą, jis sukūrė ir Šilutės vėliavą, herbą, Žuvienės virimo čempiono vardinį žiedą, Šilutės – Lietuvos kultūros sostinės reprezentacinius darbus, laimėjo konkursą, skirtą sukurti meninį simbolį Šilutės vardo (Šilokarčemos) paminėjimo 500-ųjų metinių jubiliejui. Savo sumanymais, pedagogine veikla Romas plačiai išgarsino Šilutės kraštą vaikų kūryba, jų iliustracijos puošia ir poetų knygas.

Ritos pastangomis, sumanymais nuosekliai garsinamas filosofo Vydūno vardas, jo kūryba. Kintų Vydūno centras, kuriam ji vadovauja, tapo edukacinių programų centru, čia vyksta amatų dienos, ekspedicijos, pristatomi lietuvininkų krašto ženklai.

Lietuvoje ir užsienyje žinoma Ritos ir Romo išpuoselėta ir įgyvendinama kasmetinė profesionalaus emalio meno laboratorija „Pamario ženklai“. Tai Pamario krašto legendas, istoriją, gamtą, tradicijas atspindinčių ženklų, simbolių ieškojimas ir perteikimas emalio kūriniuose. Sukaupta emalio dailės kolekcija, atidaryta galerija, edukacinis centras. Emalio kolekcijos darbai eksponuojami ir užsienyje.

Kintų Vydūno kultūros centras pelnė „Geriausio kaimo kultūros centro“ vardą Lietuvoje.
Šilutės Rotary klubas 2014 m. už Vydūno istorinio ir dvasinio palikimo saugojimą ir puoselėjimą, meilės Pamario kraštui skiepijimą jaunimui Ritą ir Romą Tarvydus nominavo „Metų mecenatais“ ir apdovanojo diplomu bei autoriniu darbu – Hugo Šojaus statulėle.

„Tegul tik būna taip, kaip dabar yra…“

– Koks tas Laisvės 30-metis buvo Lietuvai ir jums? – to pasiteiravome Ritos ir Romo.

Rita TARVYDIENĖ:
– Jis puikus, nuostabus! Kiek žmonių, kartų kartos Nepriklausomybės laukė ir nesulaukė. O mes turime dovaną gyventi laisvėje. Jie tiek svajojo apie tai. Kalbant ir apie holokaustą, ir apie politinius įvykius, kurie pasaulyje dėliojasi, mes dabar gyvename nuostabiausiu laikotarpiu. Jau antrus Naujuosius metus sutikdama sakau: tegul tik būna taip, kaip dabar yra. Lietuva niekada taip gerai negyveno, kaip dabar. Gyvenimas yra banguotas. Visus kelis dešimtmečius gyvenant nebūna vien laimė. Ją reikia mokėti pajausti, pamatyti, įvertinti. Laimė yra, kad atsikėlei ryte, kad pažiūrėjai per langą, kad matai skirtumus, jog vakar buvo apsiniaukę, o štai saulė šviečia… Laimė yra jausmas. Tą jausmą reikia nešiotis, jeigu tik sugebi. Nuo žmogaus priklauso. Gali jis ir gatvėje gyventi, gulėti po medžiu ir jaustis laimingu…

Aš esu iš tos kartos, kai užaugino tarybinis laikotarpis, o subrandino Nepriklausomybė. Galėčiau sakyti, jog esu iš apgautosios kartos, kuri buvo auginama melu, bet man pasisekė, kad sužinojau tiesą ir dar ne prieš pat mirtį. Man teko gyventi, subręsti jau teisybėje, tiesoje. Kaip asmenybė subrendau ir užaugau jau laisvoje Lietuvoje. Visko, kas susiklostė, keisti nenorėčiau.

Likimas man, žemaitei, davė pažintį su Vydūnu, kaip ir su Šilute, su Pamario kraštu. Tarsi šapelis buvau čia atplukdyta į potvynių žemę. Teko priprasti, pažinti žmones. Turėjome visišką kūrybos laisvę, kurią ir tebeturime. Visi, kas buvo šalia, ir valdžios žmonės sakė, ragino: „Darykit!“ Mes ir darome. Štai ir šiemet Kintuose vyks jau 17-asis emalio simpoziumas, menininkai nori sugrįžti ir čia kurti. Vydūno muziejus, pažintis su Vydūnu yra tas tikrasis laisvės pojūtis. Vydūno asmenybė ir jo filosofija yra laisvė, jis ir kalbėjo apie tą vidinę laisvę, mokė ir skatino mokytis gyventi laisvai, kaip pačiam išsilaisvinti. Tas Nepriklausomybės 30-metis ir Vydūno filosofija yra susiję.

Man atrodo, kad taip, kaip dabar yra Lietuvoje, yra puiku. Sako, ne tokios Lietuvos norėjo? Tegul pasako, kokios norėjo. Įvertinti gali atsigręždamas atgal ir palygindamas. Jeigu viskas bus kaip dabar, aš matau puikią ateitį.

Turime kūrybingą jaunimą, pozityviai orientuotą, išlaisvėjusio mąstymo, žengiantį koja kojon su viso pasaulio problemomis, neleidžiantį mums užsnūsti ar elgtis bet kaip. Kad ir tie įvykiai Lietuvoje dėl taršos. Žiūriu, jauni buriasi ir aktyviai gina gamtą, jie neša mums į šventes naujoves, kad nereikia vienkartinių indų, jie diktuoja madą, pozityvesnę ir geresnę už mūsiškę konservatyvią. Mes užauginti, išauklėti gyventi tarsi rėmuose, o jaunimas per tuos 30 laisvės metų ir pats augina laisvę. Man džiugu, aš turiu iš jų ko pasimokyti.

Mes gyvename puikiai, tik reikia turėti viziją. Jos reikėtų ir mūsų kraštui, Šilutei. Manau, vizijos trūksta. Jaučiate žmonių pulsą! Jie turi vilčių, jie nori… Reikia didesnio bendravimo, kalbėjimosi, diskusijų. Yra tos rutinos. Bet naujovės randasi, tradicijos kuriasi žingsnelis po žingsnelio. Vydūno sveikuoliškos, ekologiškos idėjos jau prigyja ir plinta. Puiku, mes judame į priekį, mes augame ir turime patys dar augti.
Reikia daugiau pozityvo. Girdėjau, kai vienas žmogus „Panoramos“ laidai palinkėjo, kad kultūros reportažas būtų ne pabaigoje, o arčiau laidos pradžios. Nes kultūra neša pozityvą. Liūdnos žinios gali būti ir laidos pabaigoje.

„Mes niekada negyvenome taip gerai…“

Romas TARVYDAS:
– Einame į priekį. Kažkur geriau, kažkur buksuojame. Visaip yra. Aišku, jeigu mes būtume tobulesni, toliau nušuoliuotume. Ne visi tobuli. Štai parvažiuoja mano draugai, pagyvenę užsienyje, ir pastebi, kaip viskas čia pasikeitę. Matau ir aš pasikeitimus ir į gera, ir kur prastai.

30 metų valstybei nėra daug, žmogui – nemažai. Jau 30 metų tam, kuris užaugo Nepriklausomoje Lietuvoje! O jei buvo jaunuolis, kai Nepriklausomybę atkūrė? Šis žmogus dabar jau garbaus amžiaus.

Gyventi galima ir geriau, ir blogiau. Anot mano kaimyno Alfonso Pekarsko, mes niekada negyvenome taip gerai, kaip dabar. Tik mūsų norai yra begaliniai. Dar kitaip pasakysiu: „Turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka“. Ir kas iš to, jeigu žmogus turi daug ir jam reikia dar ir dar… Žiūrėk, vieną dieną bankrutuoja arba atsitinka taip, kaip „Grigeo“ Klaipėdoje…

Tik baisus godumas neleidžia mums visiems gerai gyventi. Kam storu sluoksniu išasfaltuoti kelią, jeigu vėliau nebus užsakymų? Blogai išasfaltuoji, o po to remontuoji ir remontuoji…
Stebisi lenkai, atvažiavę mano draugai iš Rusijos, esą keliai Lietuvoje tokie prasti, sovietmečiu autostrada Vilnius – Klaipėda atrodžiusi įspūdingai, o dabar… Įvažiavome į Priekulę, baisu. Čia tarsi einant į balių: švarkas naujutėlaitis ir… treninginės kelnės. Taip mes atrodome. Tvarkomės taip, koks mūsų mentalitetas ir kaip organizuojami valdiški reikalai. Ne vien valdžia dėl to kalta, dažnai kalti ir mes patys. Važiuoji išasfaltuotu keliu ir matai daugiabučius namus, gabaliukais sutvarkytus, skirtingai nudažytus, šalia – apskurusius. Tvarko tik savo dalį. Ypač tai akivaizdu, kai sugrįžtu ilgiau Lietuvoje nebuvęs. Važiuoji per kaimą ir matai, kad namas turi 3 šeimininkus. Vienas apšiltinęs jam priklausančias sienas ar jų dalį, nudažęs, savo langus pakeitęs, o kitų… Štai ir Šilutėje: atidarytas koks grožio salonas, parduotuvėlė, durys – naujos, aplinkui dalis sienų padažyta, o visa kita pastato dalis nušiurusi. Vertinu kaip dailininkas.

Jeigu ne Europos Sąjunga, mes čia būtume gilioje duobėje, nes godumas toks pat išliktų, pinigų būtų mažiau, su teisėsauga problemų būtų dar daugiau. Mano supratimu, jeigu ne tie europiniai pinigai, ir keliai būtų dar blogesni, ir trinkelėmis išklotų šaligatvių neturėtume, ir dar daug ko.

Kai važiuodami į kalnus slidinėti sustojome degalinėje, matėme, kaip užsienyje atrodo tvarkomas kelias: sluoksniai stori kaip sumuštinio, betonas su armatūra, tai toks asfaltas laikys šimtus metų. Galioja europiniai standartai, kurių ir mes privalome laikytis.
Mes esame sovietmečio karta. Mes beveik kiekvienas tarsi tempiame tą sovietmečio priekabą. Vieno ji didesnė, kito gal mažesnė. Bet ji yra. Nesėdėjau kalėjime, neturėjau reikalų teisme, tačiau žinau, kad bylos nagrinėjamos metų metus. Kiek pinigų, nervų, laiko tai atima. Minijos kaime iškirto medžius, pamenate, kiek metų vyko teismai? Ta sistema kažkokia…

Užaugo jaunimas, tačiau ir jis velka tą sovietmečio priekabą, nes juos tėvai taip augino, auklėjo, tokį gyvenimo pavyzdį jie matė. Įskiepyta ir anų laikų moralė, etika. Netrūksta jaunų žmonių, kurie elgiasi, gyvena kaip tėvai, o blogąja prasme gal net juos ir pralenkia. Dar ne vienai kartai teks kratytis tos priekabos.
Į marias leido nuotekas. Teršėjų įmonėms, matau, vadovauja net vyresni už mane žmonės. Kiek jiems liko gyventi? O vis kraunasi tuos pinigus ir kraunasi bet kokia kaina. Tai totalūs verslo cinikai. Žinoma, kalbu ne apie visą verslą…

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt