PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2023 m. Kovo 16 d. 12:37

Nepriklausomybės atkūrimo 33-ąsias metines „Laiptų galerija“ minėjo dvi dienas: paroda, koncertas, poezija

Šiauliai

Dariaus Ančerevičiaus nuotr.

Etaplius.ltŠaltinis: Laiptų galerija


261790

Šventinį savaitgalį „Laiptų galerijos“ lankytojai paskutinį kartą galėjo apžiūrėti žymaus grafiko Žibunto Mikšio (1923-2013) kūrybos parodą. Akylesnieji pastebėjo, kad ji šiek tiek atnaujinta. Mat nemaža dalis eksponatų iškeliavo į Vilnių, papildys Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rengiamą ekspoziciją, skirtą Ž. Mikšio šimtmečiui. Kovo 11-ąją „Laiptų galerija“ kvietė paklausyti taurios muzikos, o sekmadienį – į tradicinę poezijos popietę, skirtą Justino Marcinkevičiaus atminimui.

Vilnius – Šiauliams, Lietuvai ir pasauliui

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Šiauliuose skambėjo visiškai nauja koncertinė programa, skirta Vilniaus 700 metų jubiliejui, šiauliečiai ją išklausė pirmieji. Lietuvos muzikos virtuozai smuikininkė Dalia Dėdinskaitė, violončelininkas Glebas Pyšniakas, iš Šiaulių kilęs akordeonininkas Tadas Motiečius, operos solistas tenoras Rafailas Karpis koncerte „Vilnius 700 – Lietuvai ir pasauliui“ atliko su Vilniumi susijusių, pasaulyje garsių kompozitorių J. Juozapaičio, A. Šenderovo, A. Olshanetskio, P. Vasko, Dž. Geršvino, R. Tvardovskio, J. Heifetzo, N. Šemer kūrinius.

Muziką lydėjo subtilūs Vilniaus vaizdai, įamžinti fotomenininko Mindaugo Gabrėno. Muzikos ir fotografijos meno sintezė nuspalvino nelabai pavasarišką vakarą, skleidė jaukią nuotaiką, kvietė prisiminti, mąstyti...

Nepažintas visiems pažįstamas poetas

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena „Laiptų galerijoje“ tradiciškai siejama su poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) kūrybos skaitymu, gimtadienio paminėjimu. Sekmadienio popietę „Laiptų galerija“ vos sutalpino poezijos gerbėjus. Literatūrinėje popietėje VIEŠPATIE, NEJAUGI NEPRAŠVIS? žymus kino ir teatro aktorius Andrius Bialobžeskis skaitė poeto eilėraščius, tekstus, monologus, įžvalgas. A. Bialobžeskis jau daug metų ruošia įvairias literatūrines programas, nes „poezija – toks lobynas, kuriame nėra pabaigos“.

Justino Marcinkevičiaus kūrybą sakė atradęs iš naujo, kai perskaitė Arno Ališausko sudarytą knygą „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“ Ši rinktinė atveria poeto kūrybą nuo pirmosios knygos iki eilėraščių, rastų po autoriaus mirties. Ji atpažįstama iš gimtosios istorijos, kultūros, kalbos, žmogaus santykio su laiku temų. Ir kartu – šiek tiek kitokia, daugiau dėmesio skirianti individualiai refleksijai, labiau atitinkanti filosofinės lyrikos kanoną. Siekdamas išryškinti, koks paveikus buvo didžio poeto žodis, kuriantis įstabų, mąslų pasaulį, A. Bialobžeskis programą pradėjo nuo Valentino Sventicko kalbos, pasakytos atsisveikinant su poetu 2011 metų vasario 19 d. Štai kelios citatos:

„Broliai ir seserys, jo broliai ir seserys, ir vaikai. J. Marcinkevičius padarė viską, kad dar galėtume kreiptis vieni į kitus šiandienėje Lietuvoje ir šiandieniniame pasaulyje. Per šias dienas patyrėme, kad kiekvienas užkalbintas žmogus turi ką apsakyti apie J. Marcinkevičių ir save. Jis turėjo Dievo dovaną pajusti ir suprasti, kas kada labiausiai jaudina žmones. Ir kitą Dievo dovaną – pasakyti tą pajautimą tokiais žodžiais ir tokia gaida, kuri buvo jo vienintelė ir tuoj pat tapdavo tartum visų. Kokie tie žodžiai? Taigi paprasčiausi. Štai 1988 metų spalio 22 diena – Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, jį pradedančio J. Marcinkevičiaus pirmasis sakinys: „Pagaliau atėjo ta diena“.

„Prisiminkime J. Marcinkevičiaus žodžius apie Sausio 13-osios aukas. Žodžius, kurie tinka ir šiandien: „Nedidelė Lietuva šiomis dienomis vėl tapo didelė.“

„Greičiausiai yra žmonių, kurie tik dabar sužinojo, kad dainos, kurias jie dainavo kaip liaudies dainas, yra J. Marcinkevičiaus jaunystės eilėraščiai. Ir kad posakiai, kuriuos dažnai pasako, yra visų pirma jo ištarti“.

„Jis kalbėjo ir rašė gražiai ir išmintingai. Jis buvo geras žmogus ir tas gerumas sklido kaip šviesa. Jis mokėjo ne tik įteigti, bet ir užtarti, paguosti, apkabinti žmogų ir gyvenimą tokį, koks jis yra.“

Dramatiškai skambėjo Marcinkevičiaus dienoraštinė esė „Taburetė virš galvos". Šis tekstas surastas aplanke, ant kurio buvo parašyta: „Tik po mirties!" Jame prisimenami poeto, dar paauglio, sovietmečiu patirti areštai Marijampolėje, kai tardytojas užsimodavo taburete. Taburetės epizodas netiesiogiai iškyla nepriklausomoje Lietuvoje, kai buvo prasidėjęs puolimas prieš poetą, sąjūdininką J. Marcinkevičių. Kaip išsaugoti save, savo orumą politikos sraute, kuris daug ką nušluoja?

Aktoriaus skaitomi Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai ne skambėjo, o tyliai krito, skverbėsi gilyn – į širdį, į sielą... Gal tekstai prakalbo kitaip, o gal, kaip sakė aktorius, metų patirtis leido kitaip pažinti jaunystės poetą.

Išmokau mintinai upes ir kalnus,
pagarbinau gyvenimus
ir paukščių, ir žvėrių,
vienų – gražius, kitų – piktus ir alkanus.
O skauda tiktai tą, kurį turiu.
(Justinas Marcinkevičius)

Turininga renginių programa „Laiptų galerija“ baigė užbaigė šventinį laikotarpį. Ištikimų lankytojų neturėtų gąsdinti prasidėjęs pastato remontas. Kultūros centro veikla nenutrūksta, tik laikinai persikelia į kitas erdves. Į naują renginį pakviesime jau balandžio pradžioje.