PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Laisvalaikis2017 m. Birželio 17 d. 17:54

Nelegalioji girtuoklystė ir jos paslaptys (III d.)

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


7012

Skurdžios mūsų žinios chemijoje, nors kasdien kovojame už ekologišką maistą, nekenčiame visokių ingredientų dešrose, piene ar duonoje. Aprašinėjant spirito gėrimo procesus, pabandykime prisiminti kelias kapitalines chemijos nuostatas, užmirštas dar mokykloje, bet kurias žinojo anuomečiai žmonės ir girtuokliai.

Medicininis spiritas

Be pavojaus buvo geriamas tik medicininis spiritas, kai kada vadinamas „geriamuoju spiritu“, gaminamu iš bulvių. Jis turėjo bene 76 laipsnius stiprumo ir degdavo mėlyna permatoma liepsnele. Dabartine samprata – ekologiškas ir nepavojingas.

Techninis spiritas

Kita spirito atmaina – denatūratas. Tam, kad gėrikai nesumaišytų, pramonė jį dažydavo, dažniausia – žydru atspalviu. Jis taip pat degė, bet vadinosi „denatūratu“, „medžio spiritu“, „metilo spiritu“. Buvo šnekama, kad tas metilas ir darė tą skystį nuodingu ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Nuo jo buvo galima pakratyti kojas, todėl jį gerdavo tik tvirtos dvasios žmonės.

Kraugerys Frenkelis

Smetonos laikais Šiaulių Ch. Frenkelio fabrike daug neteisybės patyrė paprasti darbo žmonės, proletariatas. Grupė tokių žmonių sandėlyje tarp odų ir chemikalų užuodė statinaitę spirito. Be žodžių supratę vienas kitą, ją pridengė senu maišu, o pietų pertraukos metu, kai meistras nusisuko, gražiai atkimšo volę, prisileido po puodelį, antrą ir išgėrė vienas į kito sveikatą.

O bjaurybė! Pasirodo ten buvo metilo spiritas. Netrukus visi šeši nusprogo. Patikslinu, nusprogo vienas, o penki apako. Žmonos ir vaikučiai verkia, vaje, koks graudus vaizdas! Baisi neteisybė – šeimos maitintojas kapitalisto fabrike sveikatą prarado, visam gyvenimui neregiu tapo, o išnaudotojas Ch. Frenkelis dar šaiposi. Našlėms sumokėjęs už visą darbo dieną, apsimetė geručiu, kad, girdi, iš algų neišskaičiavo išgertų nuodų kainos. Manau, kad tai buvo lašas, perpildęs liaudies kantrybės taurę. Kaip po to neišeiti į gatves per Gegužės pirmąją – tarptautinę proletarinio solidarumo šventę, kaip po raudonomis vėliavomis nepakovoti už šviesesnį rytojų?

Pramoninis spiritas

Šis skystis – vienas iš sovietinės pramonės prieskonių, ne kulinarinė tema, daugiau – chemijos ar papročių. Reiškinį paaiškinsiu pavyzdžiu. Sovietų laikais odų fabrike „Stumbras“ kažkoks spirituotas skystis buvo naudojamas odų gamyboje, marmalas panašus į denatūratą. Kai kurie darbininkai, turėję odinius skrandžius, jo paragaudavo, bet dauguma bijodavo. Čia padėti galėjo tik gamyklos chemijos laboratorija. Tokiu būdu įmonės geriantiesiems bei administracijai nulašėdavo nepiktų velnio lašų, be jokių nuodų. Ir svečiams pavaišinti, ir patiems lyžtelėti. Malonu, kad ir sovietmetis paliko apie save gražių atsiminimų.

„Skruzdžių spiritas“

Paskutiniajame sovietmečio penkmetyje jis tapo labai madingas ir patogus. Tai būdavo maži buteliukai su spirituotu „skysčiu nuo reumato“, kurių būdavo galima nusipirkti vaistinėse. Jų, tuščių, nemažai mėtydavosi tarpuvartėse, užkaboriuose. Spėjama, kad prie jo paplitimo prisidėjo garsusis
M. Gorbačiovo antialkoholinis įstatymas, vienu metu suvėlęs iki tol buvusią harmoningą pilstukų ir „rašalų“ sistemą – kur dėsis bėdžiai?

Daugeliui sėslių pijokėlių „Skruzdžių spiritas“ buvo tapęs kasdienybe. Pasakojama, kad toks J. Guica, turėjęs išsukinėtas kojas ir pirštus, pradėdavo kiekvieną dieną tokiu buteliuku, mat vaistinė jam parduodavo be recepto. Karo metu jis tarnavo vokiečių kariuomenėje, o po karo lageryje buvo atsėdėjęs 15 metų. Mažąjį buteliuką gerdavo prieš veidrodį, save užsveikindamas ir atsakydamas: „Sveiks, Guica!“ „Ačiū Jonai!“ Tokiu būdu kiekvieną dieną palovin mesdavo po vieną. Pavasariop jis iškilmingai išmėždavo buteliukyną į konteinerį.

Šiaulius subombardavo blaivininkai?

Menu anuometį 1977 m. Salduvės monumento „Tarybinei armijai – išvaduotojai“ aplaistymą, vykusį „Baltijos“ restorane, kai kažkuris iš medaliuotų veteranų šnypštelėjo, kad Šiaulius anuomet subombardavo todėl, kad sovietų kariai buvo mirtinai nusigėrę, stotyje radę vokiečių paliktą visa bosą spirito. Kadangi tai nebuvo pagarsinta spaudoje, žinutę priskyriau miesto folklorui – ar maža panašių sensacijų tauškiama įkaušus?

Tą informaciją teko prisiminti, kai buvęs miesto tarybos deputatas Aurimas Nausėda internete užtiko 2004 m. gegužės 7 d. viename Rusijos portale publikuotą interviu su Sovietų Sąjungos aviacijos maršalu lakūnu Ivanu Pstygo.

I. Pstygo buvo Raudonosios armijos 893 šturmo aviacijos pulko vadas, pergalingai bombardavęs Šiaulių miestą. Jis pasakojo: „1944 metais mūsiškiai užėmė lietuvišką Šiaulių miestą. Stotyje rado visą cisterną su spiritu, todėl visi prisigėrė iki sąmonės netekimo. Vokiečiai juos visus paėmė į nelaisvę, surišo, net nemušė. Uždarė aptvare kažkur rytinėje miesto dalyje. Stalinas apie tai sužinojo ir iškvietė fronto vadą Bagramianą: „Jei per tris valandas neatsiimsi Šiaulių atgal, Tėvynė tau to neatleis.“ Generolas po to man pasakojo: „Žinojau, ką reiškia „Tėvynė tau neatleis...“

Šiaulių bombardavimas buvo neeilinė operacija. Tai buvo vienintelis per visą Antrąjį pasaulinį karą atvejis, kai trys oro armijos veikė kartu. Lakūnai sugrąžino Šiaulius išvaduotojams dukart greičiau, nei įsakė J. Stalinas. Bombardavo šturmo aviacija, bombonešiai, įskaitant sunkiuosius. Kai buvo teigiama, kad per Antrąjį pasaulinį karą bene 90 proc. Šiaulių buvo paversta griuvėsiais, niekam nekildavo klausimas – kodėl?

Šiaulių miesto pietvakarinėje dalyje esantį aerodromą Raudonoji Armija užėmė 1944 m. liepos 27 d. ryte. Šiaulių užėmimo proga J. Stalino įsakymu Maskvoje buvo 20 kartų iškilmingai driokstelėta iš 224 patrankų.

Batų tepalas

Kodėl kareivinėse valdiško batų tepalo nuolatos trūkdavo? Praporščikas (viršila), kiekvieną kartą iš „kaptiorkos“ atnešdavęs kaskart naują puslitrį batų tepalo gutalino, rusišku matu keikdamas sovietų karius, t. y. savo pavaldinius, linkėdamas jiems nusprogti. Ūkininkaujantis kariškis žinojo, kad batų tepalas buvo „išgeriamas“ labai paprastai: buvo paimamos duonos riekės, parsineštos iš valgyklos po vakarienės, ant jų užtepamas „gutalinas“.

Toks „sviestainis“ kuriam laikui buvo padedamas ant radiatoriaus. Sušilęs ir ištežęs tepalas įsigerdavo į duonos minkštimą, o juodulys likdavo paviršiuje. Belikdavo aštriu peiliu nupjauti tepalo juodą paviršių, o duonos riekę, sumirkusią spirituotu skysčiu, drėgną suvalgyti. Štai ir visas „kaifas“.

Dantų pasta

Tam reikalui tikdavo ir kai kurios dantų pastų rūšys, savo sudėtyje turėjusios alkoholio. Kaip ji buvo geriama – žinių neturiu, bet galiu rekomenduoti paeksperimentuoti.

Torpedų skystis

Vaikinai, tarnavę sovietiniame kariniame laivyne, gražiai mena torpedų skystį. Tai bene vien iš alkoholio sudarytas skystimas, kliunksėjęs kiekvienos naujos torpedos viduriuose, šalia sprogmenų, navigacinių prietaisų ir kitos tepaluotos bjaurasties. Torpedų skysčio prasmė – užtikrinti, kad po vandeniu išauta torpeda lėktų tik nustatyto gilumo trajektorija, štai kodėl jos balansavimui buvo reikalingas spiritas. Beveik grynas!

Sovietų karys, aptarnaujantis tokį sudėtingą mirtį nešantį kūrinį, negalėjo būti kvailys. Savaime suprantama, jis susiprotėjo, kad atsukus kranelį galima to skysčio prisipilti, kiek tik skrandis leidžia, o jo vieton prileisti paprasto vandens. Kai šaudymų metu tos torpedos lėkdavo į Dievo langus, karininkai keikdavosi, vieni kitus asilais vadindavo, o kuklūs jūrininkai tylėdavo, apsimetę „šlangomis“. Papūskite jiems į uodegas.

Kai 2000 m. pradžioje Barenco jūroje nuskendo Rusijos atominis povandeninis laivas „Kursk“, viduje sprogus torpedoms, burnoje pajutau torpedų skysčio skonį. Specialistų komisijos iki šiol nenustatė sprogimų priežasties todėl, kad į reiškinį nebuvo pažvelgę per gastronominę prizmę.

Antifrizas

Tai taip pat geriamas skystis, kurį rekomenduoju visiems, kurie ieško ko nors neįprasto. Menu anuos stagnacinius L. Brežnevo laikus, kai antifrizas buvo geriamas kaip naujovė, bet gėrė tik tie žmonės, kurie žinojo jo skonines savybes. Pasakojama, kad kažkoks pokštininkas pripylė antifrizo į vyno butelį, o paprasti girtuoklėliai paragavo. Ir ką pasakysite – visi apsinuodijo, bet liko gyvi. To linkiu visiems. Autorius maloniai prašo tų, kurie nenusprogo nuo tokio patiekalo, viešai pasigirti spaudoje.

Tušas

Šis gėrimas buvo naudojamas intelektualiosios visuomenės kūryboje ir tarnyboje, braižyboje ir kaligrafijoje. Malonu, kad buvo vertinamos jo skoninės savybės bei alkoholio aromatas. Menu kariuomenės laikus, šaunų seržantą Vavilovą nuo Volgogrado, kuris skaniai išgėrė manuosius du juodo tušo buteliukus ir pareiškė, kad tai tas pats, kas likerį gerti ir juoda gerkle draugiškai rekomendavo išgerti man trečiąjį. Prisiminęs savo studentiškus metus, mintyse nusikeikiau. Mat esu abstinentas – niekada nesuprasti tam avigalviui.

Odekolonas „Troinoj“

Tai – odekolono klasika, populiariausias tarp odekolonų – ir pakankamai pigus, ir spirito pakankamai. Tuometėje mūsų plačiojoje Tėvynėje, nuo gintarinės Baltijos iki tolimojo Vladivostoko, jis buvo tikras liumpeno „nacionalinis gėrimas“. Drąsiai tvirtinu, o bendraamžiai pritars, kad nebuvo nė vienos gyvenvietės neaprėpiamoje Sovietų Sąjungoje, kur jis nebūtų mėlynanosių mėgiamas. Net buteliukas buvo demokratiškos formos, liaudiškas, be išsidirbinėjimų.

Buvo geriami ir kiti odekolonai. Mano bendraamžiai mena, kaip vienus Naujuosius metus kariuomenėje teko sutikti su odekolono „Krasnaja Maskva“ buteliuku ir saldainiu užkandos. Sovietų armijoje labai buvo neatsisakoma „Šipro“. Apibendrindamas tvirtinu, kad tiek pastarieji odekolonai, tiek spirituoti kvepalai negalėjo konkuruoti su „Troinoj“. Jie buvo ir brangesni, ir kartesni (štai kodėl su saldainiu). O „Troinoj“ – pigus ir spirito pakankamai. Dabartiniuose prekybos centruose užtikęs tokio odekolono buteliukus sentimentaliai paglostau, bet padedu atgal. Neverta praeitimi nuodytis.

XX a. 5 deš. pabaigoje restoranų išvietėse ar prie rūbinių atsirado odekolono automatai. Patogus dalykas. Įmetei 15 kapeikų, ir tave apipurškia kvapni srovė. Žinoma, tą naudingą išradimą netrukus ėmė naudoti ir mėlynanosiai. Įmetus monetą tereikėdavo išsižioti ir kvapnioji srovė atgaivindavo alkoholiko gerklės gleivinę.

Odekolonas buvo purškiamas ir kirpyklose. Niekam nebuvo nuostabu, kad kirpėjo krėsle atsisėdęs „chronis“ mandagiai, bet atkakliai kaulydavo geraširdę kirpėją, kad jam priklausančią odekolono porciją investuotų į gerklę, ne ant plaukų.

Anais laikais visose kirpyklose stovėdavo puslitrio talpos indelis su denatūruotu spiritu dezinfekuoti metalinėms šukoms, žirklėms, kitiems kirpėjo padargams. Tų indų turinys buvo nepasiekiama „džindžininkų“ svajonė. Jie iš vakaro susižinodavo, kada bus keičiamas skystis ir darbo pabaigoje prispausdavo mėlynas nosis prie durų stiklo. Geraširdės kirpėjos išnešdavo indelį denatūrato, kurio laukdavo išsižioję girtuoklių nasrai. Susikliunkindavo su visais plaukais ir negyvais tarakonais.

Tęsinys kitame numeryje