Negatyvumas užkemša kraujagysles. Kaip bendrauti skirtingoms kartoms

Šiauliai

Psi­cho­lo­gė Vir­gi­ni­ja Ser­vu­tie­nė: „Vai­kai ar anū­kai yra lai­min­gi ta­da, kai ma­to be­si­šyp­san­čius se­ne­lius. O jei­gu dar jie gar­siai įvar­di­ja: „Ko­kios ma­no lai­min­gos die­nos ei­na!“, tuo­met ry­šys su vai­kais tik stip­ri­na­mas.“ (A. Rutkausko nuotr.)

Jurgita KaždailevičienėŠaltinis: Etaplius.LT

345651

Sudėtingas kartų bendravimas – nemažėjantis, tik vis kitokius atspalvius įgaunantis iššūkis. Kaip buvo prieš 20–30 metų, taip yra dabar, taip bus ir toliau: seneliams sunku suprasti anūkus, vaikams – tėvus ir atvirkščiai. Kaip padėti susikalbėti skirtingoms kartoms Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto senjorams pasakojo lektorė, psichologė Virginija Servutienė.

Pamokslai ir verkšlenimas

Visiems puikiai pažįstamas jausmas susidurti su didesniais ar mažesniais išbandymais. Juk kasdien nutinka kas nors netikėto. Mes patys, anot psichologės, lyg kaleidoskopo stikliukai – kiekvieną akimirką vis kitokie.

Renginyje V. Servutienė akcentavo bendravimo problemas tarp senelių, vaikų ir anūkų. Dažniausiai, pažymėjo ji, susiduriama su senelių bei anūkų nesusikalbėjimo sunkumais. Kadangi vieni ir kiti atlieka svarbų vaidmenį gyvenime, praverstų bandyti nugriauti nesusipratimų sieną. Tai nėra lengva. Seneliams atrodo, kad visada yra teisūs, kad daugiau žino, išmano. Ilgą laiką kauptos, surinktos patirtys laikomos pačiomis svarbiausiomis ir turi būti perduotos iš kartos į kartą. Prasideda pamokslai, moralai vaikams, tikintis, kad juos tai paveiks, ir neišsemiama išmintis nenueis veltui. Bet laikai dabar nebe tie – vaikai neklauso pamokslų, jų neveikia moralizavimas.

Kaip pabrėžia psichologė, ankstesnės kartos žmonėms labai sunku išeiti iš per laiką įgytų vaidmenų: „O aš kaip mama tau pasakiau!“, „Aš esu mokytoja ir geriau žinau!“. Toks bendravimas sukuria atstumą ir tikrai nepadeda suprasti šalia esančių.

Dar viena bendravimo problema – senosios kartos negatyvumas, savęs sureikšminimas. „Ko jūs man nepaskambinat, neparašot?“, „Kodėl neatvažiuojat aplankyti?“ – tokių ir panašių priekaištų bei verkšlenimų yra girdėjęs ne vienas. Šitoks elgesys taip pat atstumia žmones, sukuria prarają bendravime.

Pradėti nuo savęs

Norint keisti situaciją, anot V. Servutienės, reikia pradėti nuo savęs. Klasikinis ir amžinas modelis – pasikeisi pats, pasikeis ir tavo aplinka. Kaip pažymi lektorė, visi įvykiai gyvenime vyksta ne su mumis, o dėl mūsų – dėl dvasinio augimo, kitokio požiūrio. Vaikai ar anūkai yra tam, kad padėtų augti emociškai, leistų suprasti save. Iš tikrųjų jaunoji karta atneša šviesą, kitokį pasaulio matymą ir tuo verta pasinaudoti, atverti širdį naujam etapui.

Kaip pasakoja psichologė, žmonės iki 25–30 metų kuria savo „išorinį indą“. Vaikai, anūkai rūpinasi savo kūno formavimu, išbando jo galimybes. Jie yra aktyvūs, judrūs, energingi. O vyresnioji karta jau neprilygsta jaunajai „išoriniu indu“ – jis suskilęs, sueižėjęs. Jie lenkia vaikus tik „vidiniu indo“ turiniu. Ko jame daugiau – džiaugsmo, pasitikėjimo, sėkmės, aukštos savivertės ar pykčio, nepasitenkinimo, neapykantos – priklauso nuo paties žmogaus.

Keisti mąstymą

Norint pagerinti bendravimą su vaikais ar anūkais, pirmiausia, seneliams patartina keisti mąstymą. Pozityvus gyvenimo matymas – labai svarbus dalykas. Kaip sako lektorė, negatyvumas užkemša kraujagysles, todėl jo turi būti kuo mažiau.

Psichologė pripažįsta, kad nėra lengva to pasiekti – juk dar senelių vaikystėje patirto dėmesio, meilės trūkumas eina iš paskos ilgus metus. Vidinės ugnelės, emocinės pilnatvės stygius perduodamas vaikams. Todėl iškyla moralizavimo, pamokslavimo, pykčio, nepasitenkinimo, įsiskaudinimo, priekaištų ir kt. negatyvių jausmų pliūpsnis.

Pasak psichologės, norint jų atsikratyti, būtina suprasti, kad žmogus pats atsakingas už savo gyvenimą, todėl vaikams ar anūkams pamokslai nereikalingi. Jie patys turi „perlipti savo kalnus“, klupti, keltis ir eiti pirmyn – įgyti savo patirties. Kiekvienam ji sava – būdami vieni su kitais susiję, mes galime ja tik dalintis.

Kad būtų išvengta negatyvo, nepasitenkinimo ir kt. nemalonių emocijų, psichologė taip pat pataria kuo mažiau galvoti apie kitus. Visų kontroliuoti neįmanoma, todėl vertėtų rūpintis tik savo gyvenimu, mintimis, jausmais bei emocijomis. Su savo negatyvumu galima dirbti suprantant jį, įvardijant ir paleidžiant.

Vertinti smulkmenas

Bendravimui taip pat padeda mažų dalykų vertinimas. Užuot skundųsis, kad nėra pinigų, sveikatos, draugų, visi blogi, visi pavydi, visko per mažai, vertėtų pasidžiaugti tuo, ką turite čia ir dabar. Lektorė pataria vertinti apkabinimus, skambučius, gražius žodžius, mielus žmones aplink. Ji ragina džiaugtis kiekviena diena – puoštis, negailėti sau nieko, dalyvauti visur, kur tik galima, atostogauti, nebetaupyti pinigų.

Teigiama energija

V. Servutienė taip pat skatina atrasti laimę ir gyvenimą iš naujo, tada ir vaikai atvažiuos, ir anūkai norės bendrauti. Teigiama energija bus perduodama vaikams, o šie ją perduos savo vaikams. Vaikai ar anūkai yra laimingi tada, kai mato besišypsančius senelius. O jeigu dar jie garsiai įvardija: „Kokios mano laimingos dienos eina!“, tuomet ryšys su vaikais tik stiprinamas.

Ryšys

Kartų problema nebaisi tada, kai tarp artimųjų išlaikomas ryšys. Jis be galo reikšmingas kuriant pasitikėjimą, savivertę. Jaunosios kartos „išorinis indas“ gali būti papildomas vyresniosios „vidinio indo“ turiniu. Jis turi būti pozityvus – pasakos, istorijos, naujienos. Netgi sunkūs momentai gali būti išreikšti kitaip – be pasipiktinimo, o su atvirumu.

Atvirumas yra labai svarbus veiksnys bendravime. Kalbėtis galima apie jausmus, emocijas, patirtis ir sulaukti išklausymo, supratimo. Bendravimas su vaiku turi būti įdomus, jiems labai greitai pabosta negatyvios, ilgos istorijos. Vaiko reikia klausytis, pamatyti, girti jį, domėtis jo gyvenimu. Kaip sako V. Servutienė, anūkai puikiai jaučia senelių nuotaikas. Jie tarsi užuodžia vidinę senelių ramybę, pozityvą. Harmonija pasiekiama tada, kai anūkai energingi, o seneliai ramūs. Jeigu jie bus sudirgę, anūkų aktyvumas erzins, ir konfliktai neišvengiami.

Ramybė

Ramybė – dar vienas būdas tvarkytis su savo mintimis, o tuo pačiu ir su aplinka. Atleidimas sau už klaidas, priėmimas savęs tokio, koks esi, meilė sau, mėgavimasis gyvenimu padės ją pasiekti.

Meilė sau, anot psichologės, – nematomas vertės rodiklis, kurį perduodame savo vaikams. Pakanka mylėti vaikus, kad jie dalintųsi tuo su savo vaikais.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt