Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčioje įamžinta A. Ramanausko-Vanago ir B. Mažeikaitės-Vandos santuoka

Varėna

Varėnos rajono savivaldybės nuotr.

Etaplius.ltŠaltinis: Varėnos rajono savivaldybė

365692

Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčioje bendruomenės iniciatyva 80-ųjų metinių proga buvo atidengta bareljefinė atminimo lenta (autorius – skulptorius Gintautas Jonkus), įamžinanti vieną jautriausių ir žmogiškiausių laisvės kovų simbolių – Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės-Vandos santuoką, įregistruotą būtent šioje bažnyčioje.

Šaltiniuose nurodoma, kad 1945 metų spalio 7 d. naktį Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčioje santuokos sakramentą priėmė partizanė Birutė Mažeikaitė, partizaniniu slapyvardžiu Vanda, ir Lietuvos, kovojusios su sovietine okupacija valstybės vadovas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, tuo metu ėjęs partizanų „Merkio“ rinktinės vado pareigas. Santuoką laimino partizanų ryšininkas, kunigas, klebonas Zigmas Neciunskas slapyvardžiu Elytė.

Idėja kilo artėjant 80-osioms santuokos metinėms

Idėją įamžinti šį istorinį įvykį bažnyčioje pasiūlė Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Ivanauskas, kurio iniciatyvą palaikė klebonas kunigas Rokas Puzonas. Nedzingės kaimo bendruomenė ėmėsi šios kilnios misijos ir kreipėsi į menininką Gintautą Jonkų – Dainavos apygardos partizanams Alytuje skirto paminklo autorių. Jo sukurtas bareljefas ir atminimo lenta tapo ne tik meno kūriniu, bet ir gyva istorijos dalimi.

Varėnos r. savivaldybės meras Algis Kašėta iškart po atidengimo ceremonijos, kuri vyko gegužės 11 d., padėkojo Nedzingės kaimo bendruomenės pirmininkei Eglei Cickevičienei ir Nedzingės seniūnaitijos seniūnaičiui Albertui Jakubavičiui bei visai bendruomenei už tokią svarbią iniciatyvą: „Tai – daugiau nei atminimo lenta. Tai gyvas liudijimas apie žmones, kurie rizikavo viskuo dėl Lietuvos laisvės. Jūsų pastangos įprasmina mūsų tautos vertybes šiandienai ir ateičiai.“

„Mano tėvų santuoka nuo pirmos dienos iki juos suimant truko beveik 12 partizaninio gyvenimo metų ir nė vienos dienos laisvoje šalyje. Tokia ilga partizaninė santuoka – turbūt vienintelė Lietuvoje. Ji buvo tvirta ir stipri, atlaikė baisias gyvenimo sąlygas, nuolatinius pavojus ir nepriteklius, nes jie patys buvo labai stiprūs tikėdami į Dievą, meile vienas kitam, meile Tėvynei, kurios laisvę abu labai brangino“, – pasakojo partizanų dukra Auksė Skokauskienė.

Renginio metu taip pat buvo padėkota rėmėjams – Antano Dunzilos paramos fondui JAV, bareljefinės lentos autoriui – skulptoriui Gintautui Jonkui.

Atminimo lentą pašventino Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Rokas Puzonas, o iškilmes vainikavo Varėnos kultūros centro mišraus choro „Harmonija“ atliekama daina Leonido Abariaus psalmė „Angelų giesmė“.

Iš Birutės Ramanauskienės-Vandos prisiminimų

Partizanų vado, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracijos signataro, LLKS gynybos pajėgų vado ir pripažinto faktinio Lietuvos vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos Birutės gyvenimo istorija atskleidžia dramatišką ir herojišką Lietuvos rezistencijos kelią.

„Tų pačių 1945 metų rudenį spalio 7-osios naktį mes su Adolfu susituokėme. „Namai“, iš kurių jis atėjo į Nedzingės bažnyčią santuokos sakramentui, buvo „Birutės“ bunkeris Puvočių kaime. Adolfą atlydėjo partizanai Bronius Čeplikas-Strazdas ir Vincas Ivanauskas-Gegutis, jie tuo metu kartu su Adolfu gyveno „Birutėje“ (bunkerio pavadinimas). Šie partizanai pasiliko bažnyčios prieigose žvalgyboje. Aš į savo sutuoktuvių apeigas ėjau tiesiai iš Šačių mokyklos. Niekas Šačiose nežinojo, kur aš einu tą nepaprastą vakarą…

Su kunigu Zigmu Neciuncku buvome sutarę laiką, kada jis mūsų lauks. Sutuoktuvių ceremonijos liudininkais buvo partizanai Antanas Kulikauskas-Daktaras ir Albertas Perminas-Jūrininkas. Adolfas ir šie partizanai atvyko uniformuoti, iškilmingai nusiteikę. Prisimenu, mūsų jungtuvės buvo nepaprastos, jos Nedzingės bažnyčioje vyko naktį, visiškoje tamsoje, tik prie altoriaus, kur buvome mes, degė kelios žvakės. Ta prieblanda sukūrė ypatingą paslaptingumo ir iškilmingumo pojūtį. Buvo gaila, kad per sutuoktuvių ceremoniją nėra mūsų tėvų, mūsų artimųjų. Jų labai trūko tą dieną, tiksliau tą naktį. Kunigas Zigmas Neciunskas, tai puikiai suprato ir kad sukurtų mums bent kiek namų jaukumo, po apeigų visus pakvietė į kleboniją kukliai vakarienei.

Prie vakarienės stalo sėdome mes su Adolfu, sutuoktuvių liudininkai, kunigas, jo sesuo Nastutė ir klebonijos šeimynykščiai, čia dirbę ir gyvenę keli patikimi žmonės. Tvyrojo nepaprasta nuotaika, nepaprastas visų nuoširdumas. Gražūs, čia dalyvaujančių pasakyti palinkėjimai mums ir Lietuvai krito man į širdį. Visi jie buvo užrašyti popieriuje ir mes tą raštą patalpinome į stiklinį butelį, kurį vyrai, kad vėliau nepatektų drėgmė, užliejo karšta smala. Aš su Adolfu ir kunigu stovėjome klebonijos balkone, kai partizanai ir kiti čia buvusieji šį butelį užkasė gėlyne giliai žemėje priešais klebonijos pastatą. Sakėme, kai Lietuva bus laisva, jeigu būsime gyvi, butelį išsikasime ir visa tai, kas ten surašyta ir sudėta, vėl perskaitysime ir prisiminsime šį nepaprastą Adolfui ir man įvykį ir mūsų laisvės kovos metus…“ – ištrauką iš naujos knygos „Partizanė Vanda“ perskaitė partizanų dukra A. Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Dukters susilaukė pogrindyje

Partizanė Vanda 1948 m., padedama pažįstamo gydytojo, ligoninėje Vilniuje svetima pavarde susilaukė dukters Auksutės. Mergaitę auginti ėmėsi partizanės Vandos tėvai įteisinę ją kaip savo dukrą, o ji su vyru toliau tęsė laisvės kovą. Ramanauskai okupacinių represinių struktūrų buvo sulaikyti 1956 m. spalio 12 d. Kaune. 1957 09 25 A. Ramanauskas LTSR aukščiausiojo teismo nuteistas mirties bausme. 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas – sušaudytas. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas B. Mažeikaitę-Ramanauskienę 1957 m. gegužės mėn. nuteisė 8 m. laisvės atėmimu. Grįžusią iš lagerių nužudyto partizanų vado žmonos persekiojimas ir represijos tęsėsi iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo.

A. Ramanausko-Vanago dienoraštyje „Daugel krito sūnų“ skyrė jautrią ir prasmingą dedikaciją:

„Šią dalį prisiminimų iš kovos dėl laisvės laikotarpio skiriu savo mažytei dukrelei Auksutei, kurios irgi ieško okupantas, kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės.

Mano troškimas yra matyti, arba, jeigu jau būtų lemta savo gyvybę paaukoti kovoje dėl Lietuvos laisvės, tikėtis, kad ateityje, kai Lietuva gyvens nepriklausomą gyvenimą, Auksutė neliks apleista ir užmiršta, kad jai neteks visą gyvenimą vilkti sunkią ir juodą skriaudžiamos našlaitės dalią, tikėtis, kad jai bus suteikta globa, galimybė mokytis ir auklėtis, o užaugus dirbti demokratinėje Lietuvoje kūrybinį darbą ir naudotis to darbo vaisiais.“

Valstybinis B. Mažeikaitės-Ramanauskienės-Vandos partizaninis įvertinimas

Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Dainavos apygardos partizanė, pogrindinės spaudos leidėja ir platintoja, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago žmona ir bendražygė B. Mažeikaitė-Ramanauskienė-Vanda apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. lapkričio 17 d. dekretas Nr. IK-207).

1998 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) pasipriešinimo (rezistentų) teisių komisijos jai suteiktas Kario savanorio statusas, kuriuo Birutė Mažeikaitė pripažinta Kariu savanoriu (po mirties).

Ši vieta Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčioje tapo ne tik jų meilės pradžia, bet ir tylia laisvės kovos jungtimi, primenančia, kad net ir baisiausiu okupacijos metu buvo kuriama šeima, puoselėtas tikėjimas ir ryžtas kovoti už Lietuvą.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt