Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Roma JonikienėŠaltinis: Etaplius.lt
Po Sibiro tremties Teofilis Januškevičius negrįžo į gimtąjį Kuršėnų kraštą, o įsikūrė Viekšniuose, anuomet priklausiusiuose Akmenės rajonui. Apie patirtis tremtyje ir dabar namais tapusiame krašte, apie požiūrį į gyvenimo pokyčius bei istorinę atmintį pokalbis su Teofiliu Januškevičiumi.
Po Sibiro tremties lietuviukas nebemokėjo gimtosios kalbos.
1949 metais Teofilis buvo devynerių metų, kai iš Kuršėnų į Sibirą ištremtas su tėvais ir broliuku. Nors tėvas galėjo slapstytis, nes masinio vežimo metu jo namuose nebuvo. Į tuščius namus grįžęs susirinko kaltų, oblių bei kitų staliaus įrankių ir pats atėjo į geležinkelio stotį, kur buvo formuojamas ešelonas su tremtiniais. Atsidūrė Krasnojarsko krašte, Abane.
Tremties motyvas – tėvai buvo laikomi buožėmis, nes turėjo 33 hektarus žemės. 1955-aisiais į Lietuvą grįžo pagausėjusi šeima, Rusijoje gimė Teofilio sesutė.
Iki šiol su nuoskauda menami draudimai sugrįžti tremtiniams į gimtuosius kraštus. Nes nebuvo leidžiama registracija. Todėl daugybė “sibiriakais” vadinamų lietuvių apsistojo Latvijoje, kiti – Kaliningrado srityje. Januškevičiai galėjo iškart kurtis tėviškėje. Mat buvo tarp pirmųjų sugrįžėlių, kai dar valdžia nebuvo spėjusi paskelbti atitinkamų įsakymų.
Paauglys prastai bemokėjo lietuvių kalbą, todėl Kuršėnuose septintos klasės kursą pabaigė rusų kalba. “Mat lietuviškai tegalėjau pasakyti “laba diena”, o dar su klaidomis, ir iki šiol atsimenu, kaip, pirmą kartą nuėjęs į krautuvę pirkti pieštuko, paprašiau jo rusiškai, – mena T. Januškevičius. – Nors namuose visi kalbėjomės lietuviškai, bet atrodė, kad visuomenėje reikia kalbėti rusiškai”.
Visas Evelinos Lukošiūnienės rašinys šeštadienio, birželio 13 d., VIENYBĖJE.