(Ne)Žinoma Šiaulių istorija (6): Velykos tarpukariu

Šiauliai

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt

212914

Šv. Velykos – pati svarbiausia ir gražiausia pavasario šventė. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos mėnulio pilnaties, skaičiuojant nuo pavasario lygiadienio. Ši šventė turi senas tradicijas.

Foto galerija:

Kalbininkai teigia, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, nes mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės pasirodo kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė.

Velykos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo viena gražiausių švenčių, reikalaujanti ilgo pasiruošimo. Skaitant tarpukario spaudos puslapius, galima išskirti keletą Velykų tradicijų: visų šeimos narių susirinkimas, gausaus šventinio stalo ruošimas, margučių marginimas, ėjimas į bažnyčią, svečių priėmimas, svečių vizitavimas.

Spauda neapsiribojo tik patosu, kritikavo išlaidūniškas miestiečių tradicijas, puošeivas ir atkreipė dėmesį į gausų Velykų stalą, disonuojantį su ekonominės krizės paliestų šeimos biudžetais.

Jau nuo Verbų sekmadienio mieste buvo juntamas pagyvėjimas, suaktyvėjusi prekyba, stengiamasi švarintis. Tarpukario pradžioje, kaip ir Kalėdų laikotarpio švenčiu metu, Velykų nuotaikomis aprašoma valstybės politinė situacija. Kristaus, kaip ir pavasario, prisikėlimas siejamas ir su valstybingumo atgavimu: „mes prisikėlę ir beaugą ir mūsų ainiams palikime žiedus tojo džiaugsmo, kurio mes savo prisikėlimą gyvename“.

Krikščioniškoji šventės reikšmė aiškinta ir tuo, jog Velykos turi būti dvasinio susikaupimo, sielos apsivalymo šventė. Greta primintų Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo istorijos momentų pateikti filosofinio pobūdžio pasvarstymai, leidžiantys atvirai kalbėti ir apie krikščionybės nepripažįstamas tiesas. Nors ir minėta, jog bažnyčiose lankosi daug tikinčiųjų, tačiau piktinamasi visuomenės „supagonėjimu“: „į bažnyčias einama spektaklio žiūrėti, pačios šventės virstančios pilvui vergavimo dienomis“. Toks elgesys vertinamas kaip įsisenėjęs neigiamas paprotys, kai Velykų šventės švenčiamos ne siela, o kūnu.

Tokiu materialiu šventimo būdu nereikėtų labai stebėtis, kadangi tam įtakos turi išsilavinimo lygis. Visgi inteligentijai šiuo klausimu taip pat moralizuojama, kad didžiajai visuomenės daliai ši nerodo atitinkamo pavyzdžio. Peršasi mintis, kad švenčių tradicijos pagrindiniais formuotojais laikyti aukštesniojo sluoksnio gyventojai su stipria išreikšta religine savimone, kurios pėdomis privalo sekti likusi visuomenės dalis.

Velykoms paprastai buvo ruošiamasi maždaug savaitę. Žmogus rūpindavosi, kad ši šventė būtų sutinkama kuo geriau ir diena praleidžiama linksmiau. Rašyta: „Jau šiandien toji puikutė metų diena Velykos nesužavi taip galingai, taip giliai, kaip kitados.“ Tokią nostalgiją galėjo lemti Pirmasis pasaulinis karas, kurio pasekmės dar gana stipriai jaustos ir pirmaisiais tarpukario metais.

Kiaušinis – vienas svarbiausių Velykų simbolių. Straipsniuose nuolat pasigirsta raginimai, skatinantys išsaugoti sodžiaus papročius, tačiau žmogus „patekęs į miestą imasi svetimų mums visokių miestietiškų manierų“. Kai kurie miesto žmonės margučius ima vertinti kaip vaikų žaislus, ir kartu juos linksta sieti su kaimiškais papročiais – vietoj margučių mažiesiems pradedami pirkti „kiškiukai iš krautuvės“, kad vaikai turėtų kuo pasidžiaugti.

Margučių ridenimas laikytas būtinu Velykų šventės akcentu. Jaunimo būrelius, beridenančius margučius, buvo galima išvysti gatvėse, miestų aikštėse. Akcentuota, kad šis ridenimas skiriasi, nes „čia ne taip kaip kaime“, tuomet kyla klausimas, kuo jis skiriasi? Sakyta: „Jei ritintojas savo ritinamu margučiu pataiko kito margutį, tai anas asmuo sumoka [jam] penkis centus.“

Minėta, jog greta žaidžiančių pardavinėtojai siūlo įsigyti pačius stipriausius, daugiausiai kitų nukonkuravusius margučius. Atsibodusiems juos ridenti, siūloma daužti, vėlgi išlaikant tą pačią penkių centų kainą tam, kuris pralaimi.

Kasmet, prieš ar po Velykų švenčių, pasirodydavo publikacijos, nagrinėjančios svečiavimosi etiketą, kuris neretai buvo pažeidžiamas sureikšminant svečiavimosi įpročius, kuriems pritaikomas vizito iš pareigos terminas. Tokie žmonės jaučia būtinybę aplankyti pažįstamus ne iš noro, bet dėl būtinybės, todėl toks elgesys kritikuotas, laikytas nederamu.

Kiek kitokiais Velykų šventimo įspūdžiais dalijasi kaimo gyventojai. Kaip ir kitų didžiųjų švenčių proga, nemažai miestiečių išvyksta į provinciją, o ypač jų srautas padidėja sutapus katalikų, stačiatikių ir judėjų kalendoriams. Daug tikinčiųjų eina į naktinius budėjimus ar į rytines mišias.

Per Velykas, kaip ir Kalėdas, šventės atmosfera kaime atsispindi pasakojimų ir apsakymų žanruose. Viename jų perteikiama šeimos istorija, kai Velykinė naktis buvo sudrumsta dėl naktį atsliūkinusio vagies, sutrukdžiusio nueiti į bažnyčią išklausyti naktinių mišių.

Vargu ar galime rasti kokių skirtumų tarp mieste ir kaime ruošto vaišių stalo, kadangi, anot publikacijų, jie „lūždavo“ nuo valgių ir gėrimų. Per Velykų šventes jaunimas šoka, o vyresnieji žaidžia kortomis, kalba apie ūkio reikalus, dalijasi praeitų metų Velykų atsiminimais. Vaikai taip pat nebūdavo nuskriaudžiami: Velykų bobutė jiems nepagailėdavo saldžių dovanėlių.

Prieš Velykas turguose buvo gausiai perkama naminių paukščių, sūrio, kiaušinių, paršiukų ir kt. Iš kaimų į miestus ūkininkai gabeno daug žalumynų – kadagių ir gluosnių, kuriais buvo puošiami stalai. Miesto ponios „Maiste“ užsisakydavo virtų kumpių ir vyniotinių, o „Paramoje“ – tortų ir pyragų. Lietuvos šeimininkės buvo skatinamos išsiversti be užsienietiškų prieskonių ir įvairių importuotų produktų.

Ruošimasis Velykoms trukdavo visą savaitę. Šeimininkės švarindavo namus, ruošdavo maistą šventiniam stalui. Spaudoje buvo juokaujama, kad Didžioji savaitė namie esantiems vyrams galėjo tapti labai įtempta. „Per savaitę lig Velykų būna gan rimtų dalykų, nes virtuvė, ko gero, tiesiog frontu pasidaro. Šeimininkės ir virėjos, kaip Sevilijos kirpėjas, skuta, peša kas papuola, taip, kaip generolą Molą. Tada vyram savo bute jokiu būdu nepabūti, nes kai žmona ima šluoti, butą tenka evakuoti. O virtuvė tada daros, kaip mūšis prie Gvadalajaros. Pilna visokių lavonų, net pažvelgti nemalonu.“

Kiekviena šeimininkė turi stengtis, kad švenčių nuotaika būtų kuo įspūdingesnė ir jaukesnė. Buvo būtina ir apšvarinti savo butus, nežiūrint, kokie jie bebūtų, ir šį tą paruošti Velykų stalui. Reikia vengti didesnių pramogų bei sueigų su svetimais ir tolimesniais žmonėmis. Buvo manoma, kad tokie dideli žmonių susirinkimai, pokyliai išblaško švenčių nuotaiką. Per Velykų šventes siūlyta vengti, kiek galima, svaiginamų gėrimų, kurie gana dažnai vartoti didesnių švenčių metu.

Gražiai padengtas stalas yra kiekvienos moters, ypač jaunos, pasididžiavimas. Kad ir neturtingas būtų stalo padengimas, bet gražiai ir tvarkingai patiekti valgiai sukelia geresnį šventės pajautimą, sužadina žmogaus gerą nuotaiką. O kai nuotaika gera, tada ir rūpesčiai ne tokie sunkūs, ir valgis skanus, ir visi kiti trūkumai kaip nebuvę. Pagrindinis dalykas yra švarutėlė kaip sniegas staltiesė. Nereikia gailėti ir gėlių. Būtinos iš tos pačios medžiagos kaip staltiesė servetėlės.

Šiuo ilgu ruošos periodu buvo prigaminama daugybė po Gavėnios pasninko laukiamų mėsos, kiaušinių patiekalų, neapsieita be krienų ir naminio majonezo, saldumynų, tortų, pyragų. Velykų stalui buvo privalomi didžiuliai tešloje kepti kumpiai, mėsos vyniotiniai, kiaulės galva, kalakutas ir kiti mėsos gaminiai. Taip pat būtinas buvo sviesto avinėlis ir saldumynai, kuriuos anuomet vadino mazurkais, baumkuchenais, babkomis, čigonais (tamsus, džiovintų vaisių pyragas).

Velykų stalą būtinai turėjo puošti margučiai, dažyti svogūnų lukštais ar importiniais dažais, laku. Margučių dažymas dažnai būdavo vaikų ir moterų darbas. Primarginti reikėjo tiek, kad užtektų visiems – ir lauktiems svečiams, ir priklydėliams.

Šeimininkėms taip ilgai ruošus vaišes, daug maisto likdavo. Spaudoje buvo raginama priimti visus svečius, ypač vienišus. Svečiams buvo nurodomos tam tikros elgesio per Velykas taisyklės. Pirmiausia, žinoma, reikėjo nepamiršti mandagumo: „Vizitininkas turi būti mandagus. Nepatogu, atėjus į svetimus namus, pradėti pasikalbėjimą pastaba, kad, esą, kumpis žalias, o kiaušiniai susmirdę, turbūt, likę dar iš pereitų Velykų.“

Velykiniai vizitai buvo rengiami ne tik pas šeimos bičiulius, bet ir pas Lietuvos Respublikos Prezidentą, kitus svarbius pareigūnus, žmonėms buvo siūlomos šventinės premjeros teatre ar kine, jie būdavo kviečiami į visuomeninių organizacijų renginius. Taigi Velykas sutinkant mieste, laukė išlaidos ne tik Velykų patiekalams, bet ir madingiems drabužiams, kuriais ir damos, ir džentelmenai norėjo pasipuikuoti per šventinius vizitus.

Tarpukariu įvairiose Lietuvos įstaigose buvo skelbiamos Velykų atostogos, kad visi galėtų grįžti į savo gimtuosius namus, pabūti su artimaisiais. Atostogauti išvykdavo visi: nuo ministro ar Seimo nario iki moksleivio. Negalintieji susitikti siųsdavo vieni kitiems sveikinimus su šilčiausiais linkėjimais Velykų proga.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt