PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2019 m. Gegužės 16 d. 12:41

Ne tik žiniasklaidoje, bet ir visuomenėje pažangą lemia mąstymas

Klaipėda

Laimos ŠVEISTRYTĖS nuotr.

Reporteris Gargždų BangaŠaltinis: Etaplius.lt


84011

Pažanga nėra vien BVP augimas, pažangą lemia kūrybiškumas ir originalus, ypač jaunų žmonių, mąstymas. Visuotinė euforija dėl socia­linių tinklų suteikiamų galimybių kiekvienam tapti naujienų skleidėju slūgsta, o informacinis raštingumas ir patikimi žurnalistai ateityje bus svarbūs kaip niekada.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną atsakydama į „Jaunimo erdvės“ puslapio korespondentės klausimus, tuo įsitikinusi Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė Vilija Butkuvienė..

Progresas matuojamas vertybėmis

– Kas Jums yra pažanga? Kodėl verta keistis? Visuomenėje dar gajus stereotipas: man ir taip gerai, nieko nereikia keisti.

Kasdienybėje pažangą siejame su šiuolaikinio žmogaus gerove: tam pasaulyje reikia taikaus sambūvio, išsaugotos gamtos, stabilizuotos ekonomikos, garantuotos sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos, modernios švietimo, mokslo sistemos, aiškios kultūros politikos. Dažniausiai pažangą suvokiame labai paprastai: ją siejame su bendrojo vidaus produkto augimu. Tačiau, mano nuomone, tikrasis visuomenės progresas yra matuojamas vertybių skalėje, kurioje pirmiausia dominuoja išlavintas intelektas ir emocijos, žmogaus jautrumas, dvasingumas, talentas ir gebėjimai. Itin svarbu suvokti, kad jaunų žmonių kūrybiškumas, originalus mąstymas ir originali veikla buvo, yra ir bus visuomenės pažangos variklis ir išlikimo pamatas. Tik tai suvokę turėsime ateitį. Bet ir jaunimas turi susivokti, kad yra atsakingas už permainas. Yra toks geras palinkėjimas: nepasenkit be laiko. Turiu omenyje tai, kad dalis jaunimo kartais su malonumu laikosi „karšinčiaus“ pozicijos: t. y. gerai, kaip yra. Tik nejudinkit manęs. Tačiau jaunimas turi būti maištininkai, ieškantys atsakymų, kam, kodėl aš esu, ką galiu pakeisti? Jei mes neišsiugdysime tokio jaunimo, nebus ir progreso.

Būdami žurnalistai privalome keistis, nuolat mokytis, tobulėti. Tam reikalingi įvairūs profesiniai seminarai, susitikimai su valstybės vadovais, komandiruotės į užsienį. Daug geros patirties esame pasisėmę Švedijoje, Norvegijoje, o apie ES, jos institucijas – Briuselyje.

Varžytuvės dar nebaigtos

– Kaip laikui bėgant keitėsi požiūris į rajono laikraštį ir kokia jo paskirtis šiandien?

Atsakant į šį klausimą peršasi Maironio eilutės: „Nebeužtvenksi upės bėgimo“... Sparti technologijų pažanga, lėmusi ir naujų žiniasklaidos formų atsiradimą, mobilieji telefonai su integruotomis vaizdo kameromis, skaitmeniniai fotoaparatai, socialiniai tinklai lemia, kad spausdintas žodis vis labiau užleidžia vietą skaitmeniniam visame pasaulyje. Nieko, matyt, nenustebins ir faktas, kad spausdinti leidiniai populiarumo sparčiausiai netenka tarp technologijoms imlesnių jaunų žmonių. Visuotinės tendencijos, žinoma, neaplenkia ir regioninių leidinių, tarp jų ir Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“. Tačiau, profesionalių žurnalistų nuomone, laikraštinės ir interneto žiniasklaidos varžytuvės dar nebaigtos. Prisiminkime, prieš kelerius metus kalbėta, kad žurnalistus pakeis piliečių ar socialinė žurnalistika, tačiau taip neįvyko. Nes gi dalis žmonių, pasiblaškę informacijos šiukšlynuose, pradėjo pasigesti turinio kokybės. Gal ta tendencija dar nėra tokia ryški, bet, manau, ji stiprės brandžių, išsilavinusių žmonių sąmonėje. Jau dabar įvairūs tyrimai rodo, spausdintą žodį į skaitmeninį išmainęs skaitytojas internete dažniausiai neranda to, ką vis dar siūlo popieriniai leidiniai – analitinį turinį. Žiniasklaidoje būtent profesionalių žurnalistų kuriamas turinys buvo, yra ir bus reikalingas.

„Vakarų Lietuva“ – unikali

– Su kuo bendradarbiaujate kurdami laikraštį?

Su kolegomis iš Mažeikių, Plungės, Telšių, Skuodo, Kretingos kartu su savo rajonų laikraščiais esame sukūrę Lietuvoje unikalų produktą – savaitraštį „Vakarų Lietuva“, leidžiamą jau daugiau kaip 20 metų. Manau, patrauksite pečiais, koks čia dar unikalumas? O tas išskirtinumas slypi kooperacijoje! Toks pavyzdys Lietuvos spaudoje yra vienintelis: visi su visais konkuruoja, o mes bendradarbiaujame. Tokiu tikslu prieš 13 metų įkūrėme ir savo spaustuvę Kretingoje. Kad galėtume būti laisvi nuo kitų rinkos dalyvių diktato. Padaryti tai tik redakcijų pajėgomis, be jokių ES fondų, be valstybės palaikymo buvo itin sunku. Bet mes ištvėrėme ir net ekonominės krizės metus. Dabar „Vakarų spaustuvė“ spausdina ne tik laikraščius. Ji moderniomis mašinomis gali atspausdinti ir lankstinukus, ir net jūsų geidžiamo rašto tapetus. Beje, spaustuvės vadovai mielai bendrauja ne tik su klientais, bet ir su ekskursantais. „Vakarų spaustuvėje“ jau lankėsi Trečiojo amžiaus universiteto studentai, „Bangos“ jaunųjų korespondentų klubo narai, kai kurių mokyklų moksleiviai. „Verta pamatyti, pasirodo, jog tai labai įdomu“, – taip sako tie, kurie aplanko spaustuvę.

„Vakarų spaustuvė“, Kretingoje sukūrusi apie 15 naujų darbų vietų, modernizavusi apleistas patalpas, dirbanti naujomis technologijomis, daugiau kaip dešimtmetį skaidriai ir sąžiningai mokanti mokesčius Lietuvos biudžetui, deja, nuolat susiduria su ekonominiais iššūkiais. Spaudos verslo sąlygos yra itin nelengvos: aukštos popieriaus kainos, ir tik neseniai sumažintas PVM tarifas, kuris buvo didesnis nei kitose ES šalyse. Štai viena Lietuvos politinė jėga savo rinkiminį laikraštį šimtatūkstantiniu tiražu spausdinosi Lenkijoje, kiti tai darė Latvijoje. Mat ten apsimokėjo labiau, nes mokesčių bazė lankstesnė. Keista ir apmaudu, kad politikai, nuolat skalambijantys, jog jiems rūpi Lietuvos gerovė, patys susigundo piguva ir nepalaiko savosios šalies verslo.

Aukso amžiaus nelaukime

– Kokie sunkumai vargina šiandieninius žurnalistus?

Atsakysiu tiesmukiškai: jeigu žurnalistą pradeda varginti kokie nors sunkumai, tai gal jam jau reikia kokio kito darbo ieškotis. Man priimtinas JAV žurnalistės Amy Goodman požiūris: „Vykti ten, kur tvyro tyla. Būtent tai yra žurnalisto pareiga: suteikti balsą tiems, kurie buvo užmiršti, palikti ir užgniaužti galingųjų.“ Žurnalisto veikla neatsiejama nuo nuolatinės įtampos, atsakomybės, laisvalaikio apribojimo. Neatsiejama nuo nuolatinių komentarų (kartais neteisingų, pagiežingų) viešumoje, nuo valdžios nepasitenkinimo, o kartais ir straipsnių herojų spaudimo. Bet jei tirdamas skundus, ieškodamas aktualių, neliestų temų, padėjai žmonėms, argi tai ne geriausia profesinė paskata? Žurnalisto profesija yra labai įdomi, bet skirta tikrai ne kiekvienam net gebančiam rašyti.

Dabartinėje visuomenėje suvokimas, kas yra žurnalistas, labai miglotas. Pramoginių televizijos laidų vedėjas, rašeiva socialiniuose tinkluose kai kurių žmonių sąmonėje siejamas su žurnalistika. Socialiniuose tinkluose, kurie yra beveik nekontroliuojami ir neatsakingi, žaibišku greičiu plintančios netikros naujienos, nepatikrintos žinios, autorinių teisių ir žmogaus orumo nepaisančios nuotraukos sudaro iliuziją, kad būtent čia egzistuoja tikroji žodžio laisvė ir didelė drąsa. Tačiau dažniausiai šie skleidėjai yra anonimai, prisidengę slapyvardžiais, ir kartais jų tikslai nėra nekalti net valstybės nepriklausomybės atžvilgiu.

Koks būtų priešnuodis tokiai situacijai? Reikia nuolat ir atkak­liai šviesti visuomenę. O mums, žurnalistams, nėra kito kelio, kaip kurti kokybišką turinį ir branginti savo reputaciją. Jei valdžios to ir neįvertina, įvertina žmonės. Tai ir yra svarbiausia profesionaliam žurnalistui.

Man įstrigo ir savotiškos kant­rybės įkvėpė prieš kelerius metus Lietuvoje viešėjusio žinomo britų žurnalisto Oliverio Wateso mintis: „Nemanau, kad kada nors buvo žurnalistikos aukso amžius. Ir nemanau, kad kurioje nors šalyje būta laikų, kai žurnalistinės etikos buvo visiškai paisoma. Tačiau tikiu, kad tose šalyse, kuriose užtikrinama spaudos ir žodžio laisvė, kuriose gali reikštis laisva spauda, geros kokybės žurnalistikos tradicija stiprėja.“

Akistata su skaitytoju

– Ar laikraštis technologijoms spartėjant išliks svarbi informacinė priemonė?

Įvairiausi orakulai internete skelbė, kad spauda JAV išnyks 2017 m. (cha!), o Lietuvoje – 2032 m. Kaip sakoma, pagyvensim, pamatysim, kiek vertingos tokios pranašystės. Vietos laik­raštis turi neginčytiną privalumą prieš kitas žiniasklaidos priemones­: jis gyvena tokį pat gyvenimą kaip vietos žmonės. Čia nieko neprikursi, neprigalvosi, o išspausdinto straipsnio ar nuotraukos – neištrinsi kaip internete. Tai – atsakomybė, tai nuolatinė akistata su skaitytoju. „Bangos“ laikraštis savo misija laiko ne tik skleisti žinias, bet ir būti ašimi, buriančia vietos bendruomenę, skatinančia gabiąją jaunuomenę. Prisiminkime „Bangos“ laikraščio iniciatyvas rinkti rajono „Metų projektą“, „Metų žmogų“ – taip būdavo suteikiama teisė vertinti patiems skaitytojams, o iniciatyviems vietos žmonėms gi labai svarbu būti pastebėtiems ir paskatintiems. Itin džiaugiuosi, kad „Bangai“ jau daugiau kaip 10 metų pavyksta rasti mecenatus penkiems rajono abiturientams, geriausiai išlaikiusiems brandos egzaminus, apdovanoti. Per šį laikotarpį piniginėmis premijomis paskatinta daugiau kaip 50 talentingų dvyliktokų. Esame dėkingi už mūsų idėjos palaikymą ir premijos finansavimą buvusiems rėmėjams UAB „Mars Lietuva“ ir dabartiniams rėmėjams bendrovei „Neo Group“.

Pastaruoju metu pastebėjau gerą mūsų sąmonėjimo ir bendruomeniškumo ženklą, beje, įprastą daugelyje Europos Sąjungos, Skandinavijos šalių: bene visose Gargždų kavinėse yra ir „Bangos“ laikraštis, yra ir belaidis internetas. Pagarba spausdinto žodžio tradicijoms ir duoklė šiuolaikiškumui puikiausiai dera. Sutelpame po saule visi.

Net neabejoju, kad „Banga“ per pastaruosius Nepriklausomybės dešimtmečius yra tikras rajono visuomeninio, politinio, ekonominio gyvenimo atspindys. Globalusis pasaulis nėra ten kažkur toli, jo neigiamos apraiškos jau juntamos ir vietinėse bendruomenėse. Todėl mūsų, vietinės spaudos, nuostata kultūros, švietimo, bendruomenių iniciatyvų žinias laikyti prioritetu ir būtent tuo pagrindu burti rajono šviesuomenę yra itin vertinga. Pritariu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojo A. Vaišnio minčiai, kad laikraščio dokumentika yra nacionalinis turtas.