Ne laikas eina, o mes einame

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

20603

Kažkas yra pasakęs, kad jaunystė nėra nei nuopelnas, nei laimingas atsitiktinumas. Daug yra pasakiusiųjų, dabar pagalvojau, gana kvailą frazę, kad visi buvome jauni. Kaip bebūtų, jaunystė yra labiausiai trokštamas amžius. Ar galėjo gyvenusieji sovietmečiu pasidžiaugti jaunyste?

Jakutis

Atsakymas vėlgi būtų – kaip kas. Jaunystė yra toks laikas, kai gerai, ir mažiau turint, nepavalgius, bendrabučio kambarėlyje gyvenant. Mes, sovietmečio jaunieji, turime, pavyzdžiui, tai, ko neturi kiti. Mes išmokome ironijos. Dabar niekas to nesupras, o mes suprantame ir ironizuojame nors ir tokį teiginį: „Kitaip mąstantieji turi būti atskirai.“ Tiesa, buvo ir tokių, kurie palūžo, pasirinko mirtį. Kaip romantizmo poetai, kurie buvo linkę mirtį jausti (Lermontovas, Novalis, Patefis, Baironas, Puškinas, Slovackis...).

Aš ir mano bendraamžiai gimėme tada, kai dar buvo kalbama apie Staliną, ir augome brandaus socializmo epochoje. Kai kurie mūsų gimė Sibire. Nors daugelis spėjome pabūti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais ir net TSKP nariais, sovietmečio dvasia mūsų nesugadino. Ačiū Dievui. Anų laikų skundo „Man sielą skauda“ šiandien, ko gero, niekas nesuprastų.

„X karta“ – taip 1950–1980 m. gimusiųjų kartą pavadino kanadiečių rašytojas Douglas Couplandas, kuris 1991 m. taip pavadino ir savo romaną apie jaunuolius, ignoruojančius egoistinę pasaulėžiūrą. Nuo tada terminas „X karta“ įsitvirtino. Couplando herojai niekina pinigus ir karjerą, bet gal pernelyg tokių jaunuolių kritikai ėmė jiems prikišti ciniškumą, nusivylimą, tinginystę. Man ypač įsiminė šio romano herojaus garsiai pasakytas noras: „Noriu perskaityti laišką savyje.“

Tiesa, anksčiau negu Douglo Couplando romanas Anglijoje susibūrė pankroko grupė „Generation X“ (1976 m.), kurios subūrėjas ir siela buvo vokalistas Bilis Aidolas (tikroji pavardė Viljamas Broadas). Nors galime prisiminti, kad jau 1964 m. Bobas Dylanas išrėkė: „Laikai keičiasi! Jei negalite suprasti savo vaikų, pasitraukite...“ Nors Nobelio literatūros premija Bobas Dylanas apdovanotas tik praėjusiais metais.

Šiandien noriu prisiminti 1972-uosius, tai yra prieš 45 metus buvusius įvykius. Tai buvo vinilo plokštelių, juostinių magnetofonų „Daina“, „Astra“, „Jupiteris“, Liuksemburgo radijo metai. Įžengėme į 1972-uosius neeiliniu įvykiu – puikaus muziko Kęstučio Antanėlio suburti jaunuoliai 1971 m. gruodžio 25 d., tai yra per Kalėdas, tuometinio Dailės instituto salėje atliko Loido Vėberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Neseniai Loidas Vėberis šią operą buvo sukūręs, tad socialistiniame lageryje tai buvo pirmasis šio kūrinio atlikimas. Nei estai, nei lenkai, nei čekai, nei vengrai dar nebuvo prie šios operos prisilietę, nors šiaip visos šios šalys mėgo girtis savo progresyvumu.

Kad nenugrimztų praeitin, noriu priminti šio pastatymo atlikėjus: Jėzus – Vidas Petkevičius, Judas – Alfonsas Vaškevičius, Marija Magdalietė – Nelė Braus, apaštalas Simonas Kananietis – Rimas Jasenka, apaštalas Petras – Mindaugas Navakas, Poncijus Pilotas – Aleksandras Kavoliūnas, Erodas – Kęstutis Antanėlis.

Klavišiniais grojo Balys Žiūraitis ir Tomas Leiburas, gitaromis – K. Antanėlis, A. Vaškevičius ir R. Jasenka, garsą režisavo Vidas Jankevičius, o scenografiją kūrė net trys dailininkai – Galius Kličius, Raimundas Sližys ir Mindaugas Navakas. Tai žinoti pravartu, nes tai buvo drąsūs žmonės, jau tada vedę tautą į įvykius, kurie prasidėjo dar beveik po dvidešimties metų.

1972 m. lietuviškai pasirodė Džeko Keruako romanas „Kelyje“. Romano herojai visą laiką kelyje. Jie dumia iš Niujorko į San Franciską, iš Meksikos į Naująjį Orleaną, jie šėlsta, klausosi džiazo, mylisi, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujų pojūčių ir tiesos. Didžiausias jų troškimas – nebūti daiktų vergais ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Dž. Keruako „Kelyje“ pasirodymą Lietuvoje galima pavadinti stebuklu. Jokio užsienio autoriaus vertimo bet kurioje sovietinėje respublikoje nebuvo galima pateikti anksčiau, kol jis nebuvo išverstas ir išleistas rusų kalba. Šis pirmiau pasirodė lietuvių kalba.

Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip ir mano užsiėmimai, gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių dabar lūžta knygynų lentynos. Taip pat jis būtų kitoks, jei nebūčiau perskaitęs knygų, kurias perskaičiau. Viena iš tokių knygų ir yra romanas „Kelyje“.

Šis romanas paakino hipišką jaunimo gyvenimo bruožą – aistrą keliauti, norą plėsti savo akiratį bei užmegzti naujas pažintis su panašų gyvenimo būdą propaguojančiais jaunuoliais kituose miestuose. Dažniausiai buvo keliaujama „tranzuojant“, rečiau – traukiniais. Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą, nuvykti iki Talino, o vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“ į Palangą ar Kuršių neriją. Dėl pro Šiaulius vykstančių traukinių į Rygą ir Taliną ne vieną garsų ano meto hipį buvo galima išvysti ir mūsų mieste. Hipiai visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namie, nes visuomet atsirasdavo tokių, kurie savo namuose apnakvindindavo, pavalgydindavo. Prisiminiau anų metų mintį, jog žmogus gimsta du kartus, antrą kartą – keliaudamas.

1972-aisiais, būdamas studentas, stebėjau „Gėlių vaikų“ koncertą Kauno profsąjungų rūmuose (didesnio koncerto Kauno sporto halėje jiems surengti niekas neleido). Ansambliečiai koncertą pradėjo daina „Kur prasideda tėvynė“ iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“. Salė švilpia, muzikos nebesigirdi. Grojantieji nutyla, salė irgi, laukdama dainos „Jeigu jūsų sielos žydi, / jeigu akys nepavydi, / tapkite gėlių vaikais“. Vėl nuo pradžių pradedama ta pati „Kur prasideda tėvynė“. Viskas kartojasi. Pagaliau Stasys Daugirdas nuo savo kėdutės potekstėmis salei išaiškina, jog taip reikia, jog kitaip koncerto visiškai nebus. „Gėlių vaikų“ siela Stasys Daugirdas būrė jaunimą ir ugdė naująją kartą (Algis Ramanauskas-Greitai – vienas iš jo mokinių).

Prisiminus „Gėlių vaikus“, prisimeni ir ano meto big-byto, o vėliau roko grupes, tad nepamirškime, kad tarp jų buvo ir grupė iš Šiaulių „Saulės vaikai“. Pamenu, irgi 1972 m. išgirdau jų atliekamą „rolingų“ dainą „Jumpin‘ Jack Flash“ („Šokančio Džeko blizgesys“). Puikus buvo atlikimas.

Prieš 50 metų teatro mėgėjų žvilgsniai nuo Panevėžio pasisuko į Kauną, kur pantomimos spektaklius statė Modris Tenisonas, o dramos teatre dirbo Jonas Jurašas. Po
K. Sajos „Mamutų medžioklės“ ir J. Glinskio „Grasos namų“ režisierius Jonas Jurašas 1972 m. gegužę į sceną atvedė Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“.

Jeigu kūrinys apie Lietuvos istoriją, aišku, buvo baiminamasi cenzūros. Bet iš pradžių viskas klojosi puikiai. O prasidėjo įvykiai po peržiūros. Partinių kultūros sergėtojų buvo liepta atsisakyti finalinio sprendimo, kai scenon nusileisdavo Aušros Vartų Marijos paveikslas. Manoma, kad šį paveikslą dailininkas tapė, žvelgdamas į Barborą Radvilaitę. Šią finalinę sceną buvo sugalvojęs Jonas Jurašas, ilgai derėjosi, nenorėjo jos atsisakyti, tačiau kai buvo pagrasinta, kad spektaklis tuomet visai nepasirodys, nusileido. Tiesa, jis ir taip buvo užlaikytas.

Dėl Kauno dramos teatro, tai dar prisimenu įvykį per šio teatro gastroles Vilniuje. Vilniaus rusų dramos teatro salėje jie vaidino A. Žari pjesę „Karalius Ūbas“. Sėdi Ūbas (aktorius Kęstutis Genys) ant rampos, ilgai stebi salę ir pagaliau prataria: „Kur tik žiūriu, vieni rusai.“ Pjesėje šie žodžiai yra, cenzoriai ne ką galėtų prikišti, bet kaip jie buvo tarti – salė ėmė ploti, nes visi matė, žinojo ir suprato. Visi žinojome, kad esame įkliuvę. Žinojo net partijos sekretoriai.

Bet didžiausias 1972-ųjų žingsnis laisvės link – Romo Kalantos susideginimas. Tai įvyko pavasarį priešais Kauno muzikinį teatrą, pačiame miesto centre šalia Laisvės alėjos. Ar jis buvo psichiškai nesveikas, ar narkomanas, kaip skelbė sovietinė valdžia?

Romas augo su trimis broliais. Kauno Vilijampolės berniukai, o vėliau jaunuoliai buvo kaip ir visi to meto bendraamžiai. Romas tarp brolių buvo trečias, dar buvo už jį penkeriais metais jaunesnis Arvydas. Skyrėsi Romas iš brolių gal tik tuo, kad buvo tylesnis, užsidaręs. Tiesa, mėgo groti gitara, puikiai piešė. Anuomet jaunimas Kaune labai mėgo Laisvės alėją, ypač jos atkarpą šalia Muzikinio teatro skverelio. Tai vienas, tai kitas atsinešdavo gitarą ir ką nors sugrodavo, padainuodavo. Ypač populiari daina buvo „Geltonoji upė“ iš ansamblio „Kristi“ repertuaro.

Vienas iš dažniausiai grojančiųjų buvo Romas. O mokykloje jis buvo vidutiniokas, tik ypač gerai jam sekėsi istorija. Mokytoja tėvams netgi pasakiusi, girdi, kam jis taip gilinasi į tą istoriją, kam ji reikalinga, verčiau kitus dalykus labiau pasimokytų. „Kokiu tikslu turiu gyventi? Kad šita sistema mane pražudytų? Geriau iš karto mirsiu pats“, – tokio turinio raštelis buvo rastas jo švarko kišenėje ir dar eilėraštis: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi“ (J. Strielkūnas).

Kokia 1972 m. buvo lapkričio 17-oji, primena miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“. Įvadinis straipsnis skyrelyje „Penkmečio statybos“ pavadintas „Postuose lieka atkakliausi“. Aprašomi statybininkų pasiekimai. Gaila, nieko nerašoma apie Tarptautinę studentų dieną, nors juk Šiauliuose buvo tuomet klestintis pedagoginis.

Teatras tą vakarą rodė Ž. Anujo „Euridikę“. Puikus režisierės Natašos Ogaj pastatymas. Dar ir šiandien prisimenu K. Andrejauskaitę (Euridikę) ir P. Piauloką (Orfėją). „Saulės“ kino teatre rodomas filmas „Juokinga mergiotė“. Irgi pamenu. Su Barbara Streisand. „Palydovo“ kino teatre – „Kelias į laimę“, „Tiesoje“ – „Leiskite pakilti“, „Šviesoje“ – „Nuotaka iš Europos“. „Google“ nieko apie šiuos filmus, deja, jau nežino. „Kelias į laimę“ šiandien populiarus serialas, yra tokiu pavadinimu L. Rono Habarto romanas, bet nežinau, ar tai turi ką bendro su anuomečiu filmu.

Skelbiamos dvi televizijos programos – Lietuvos ir Centrinės (be abejo, Maskvos programa ir turi būti centrinė) televizijos. Lietuvos televizija programą pradėjo 18 val. žiniomis ir reportažu iš Kaišiadorių paukštyno statybos. Po to sekė kino žurnalas „Tarybų Lietuva“. 19 val. – TV festivalis, skirtas TSRS 50-mečiui. Tą vakarą buvo kalbama apie Estijos TSR. 21 val. – „Panorama“. 21.40 val. – meninis filmas „Paskutinė relikvija“ (irgi niekur nieko apie šį filmą neradau). Centrinė televizija prasidėjo iš pat ryto lėlių teatro spektakliu vaikams, vidurdienį – laida, skirta Tarptautinei studentų dienai. 19 val. – tas pats festivalis TSRS 50-mečiui, kurį retransliuoja ir Lietuvos TV. 21 val. – „Laikas“. 21.30 val. – TV spektaklio premjera (A. Afinoganovo „Mašenka“).

Kaip baigti prisiminimų tekstą? Sena išmintimi, jog ne laikas eina, bet mes einame. Nors gal geriausiai prancūzų komedijos „Visada norėjau būti gangsteriu“ prisiminimu, kur penki pagyvenę vyrai užsuka į pakelės kavinę. Jiems patinka jaunutė padavėja ir jie pradeda ją „kadrinti“. Ši nusišypso, išgirdusi jų liaupses, ir irgi juos pagiria: „Jūs tokie malonūs, panašūs į mano senelį.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt