PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Kovo 26 d. 09:27

Narkūnų piliakalniai – Utenos praeitis ir dabartis

Utena

Autorės, Deimantės Kazokaitės ir Utenos kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Utenos diena redakcijaŠaltinis: Etaplius.lt


32181

Tęsinys. Pradžia Nr. 22

Narkūnų piliakalniai žinomi tikriausiai kiekvienam uteniškiui, nes jie siejami su Utenos miesto įkūrimu ir legendiniu kunigaikščiu Uteniu. Manoma, jog Utenos miestas buvo pirmiausia įkurtas būtent toje vietoje ir tik vėliau, XV a., priešams sudeginus ir sunaikinus pilį bei gyvenvietę, ji persikėlė į netoliese esantį slėnį, dabartinio miesto vietą. Narkūnų piliakalniai – ne tik istorikų bei archeologų tyrinėjimų objektas, liaudyje apie juos sklando daugybė legendų ir padavimų, piliakalnius apdainuoja poetai ir rašytojai, jie vaizduojami paveiksluose, karpiniuose. Galiausiai šalia piliakalnių gyvena paprasti žmonės, kurių likimai toliau glaudžiai siejasi su šia istorine vieta ir tuo netiesiogiai pratęsia pirmųjų piliakalnių gyventojų darbus, godas ir svajones...


Foto galerija:

1.jpg
3.jpg
4.jpg
5.jpg
a113.jpg
a307.jpg
a363.png
ukm-gek-13220-f-708.jpg

Pasididžiavimo šaltinis
Iš kažkada buvusios didingos pilies, iš gyvenviečių šiandien teliko tik du vienas priešais kitą stūksantys piliakalniai. Tiesa, aplinkui gyvena žmonės, kurių gyvenimas nuo pat vaikystės susijęs su šalia namų esančiais istorijos paminklais.

Buvusi ilgametė „Pakalnių" kolūkio pirmininkė, išdirbusi čia net 44 metus, Palma Veronika Daugėlienė prisiminė, kad tarybiniais laikais ypatingas dėmesys piliakalniams nebuvo skiriamas. Iš pradžių dar vykdavo dainų šventės, būdavo minimos Joninės, tačiau uždraudus tai daryti piliakalniai palikti nuošalyje – vietiniai gyventojai tik nušienaudavo žolę.

Netoli piliakalnio gyvenanti Alma Mikalkienė prisiminė Narkūnų pavadinimo kilmę, papasakodama vaikystėje girdėtą legendą, kaip vaikas prasmego netikėtai atsiradusioje skylėje, o motina verkdama prašė atiduoti „nars kūnų". Moteris minėjo anksčiau ant piliakalnių švęstas Jonines, dainų šventes. Pašnekovė žinojo ir apie archeologų kasinėjimus, kurie buvo vykdomi dar tada, kai ji ėjo į mokyklą. Anot A. Mikalkienės, būtent tada archeologai nustatė, jog Utena kilusi iš šios vietos, kur kadaise stovėjo pilis.

Moteris papasakojo, jog vaikystėje ant piliakalnio dažnai žaisdavo su kitais vaikais kvadratą. Pašnekovė sakė visada jautusi pasididžiavimą dėl to, kad gyvena šalia vietos, kur prasidėjo Utenos miesto istorija.

„Ant kalno rugiai“...
Saulius ir Donata Švilpos, įsikūrę visai šalia piliakalnio, ūkininkauja ir augina žirgus. Donata čia gyvena nuo gimimo, nes paveldėjo žemę iš savo tėvų, o jos tėtis – iš savo tėvų. Šią žemę, pasak moters, tėčio giminės gavo už tai, kad jo dėdė savanoriaudamas žuvo. Tuo metu, kol dar nebuvo priskirtas kultūros paveldui, jiems priklausė ir piliakalnis. „Tėvukas ant mažojo piliakalnio sėdavo grikius, o ant didžiojo – rugius, – prisiminė pašnekovė. – Ant piliakalnio ir ardavo, ir ganydavo gyvulius.“ Donata pasakojo, jog artojai dažnai rasdavo puodų likučių ir kitokių radinių, o ir ji pati prieš porą metų, bevaikščiodama ant piliakalnio, paspyrusi kurmiarausį aptiko iš žemių išsivertusią puodo šukę.

Moteris gerai atsimena ir R. bei P. Kulikauskų vykdytus kasinėjimus, nes tuo metu jai buvo apie dvylika metų. „Tuo metu lakstydavau nuo vieno piliakalnio prie kito ir mačiau, kaip vyksta darbai", – porino pašnekovė, atskleidusi, kad archeologai iš pradžių kasinėjo didįjį piliakalnį, vėliau – mažąjį. Archeologai darbavosi ir prie senosios gyvenvietės bei tarpupilio, kur tyrinėjo neaiškios kilmės žemės gūbrius.

Vaikystėje žiemas leisdavusi čiuožinėdama rogutėmis nuo piliakalnių D. Švilpienė sakė ir dabar dažnai su šeima ten nueinanti. Niekada nemačiusi ant piliakalnių jokių neįprastų reiškinių moteris teigė, kad nuo jų sklinda ramybė ir niekada nieko blogo čia nėra nutikę, net žaibas nėra trenkęs į viršuje augančius medžius. Beje, abu sutuoktiniai tikino, kad piliakalniai šiandien ne tik norinčių juos aplankyti uteniškių ar svečių, bet ir jaunimo traukos taškas – čia dažnai susirenka būrys jaunimo ir triukšmingai kažką švenčia. Tam šeimyna turi priešnuodį – ryškiai šviečiantį prožektorių, kuriuo pašvietę kaip mat numalšina jaunimo aistras. Piliakalnių kaimynyste pašnekovai nesiskundė, tik dėl nepakankamo valdžios dėmesio pasiguodė – vasarą nenušienautuose plotuose knibždėte knibžda erkių. Švilpos minėjo, kad šienaujami tik takeliai ir pats piliakalnis, tačiau užmirštamos aplinkui esančios pievos, kur mėgsta lakstyti vaikai.

Piliakalnis turėtų atgimti
Utenos kraštotyros muziejaus vyr. fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė aiškino, jog Lietuva – piliakalnių kraštas, jų yra labai daug, tačiau ne visi pasižymi išskirtiniu nuo viršaus atsiveriančiu reginiu ar kokiomis nors kitomis ypatingomis savybėmis, o Utenos kilmę menantis piliakalnis galbūt šiek tiek primirštas ir apleistas. Muziejininkė vylėsi, kad įgyvendinus projektą, kurio lėšomis žadama sutvarkyti Narkūnų piliakalnių erdvę, įrengti takus, interaktyvų informacinį stendą, apšvietimą, amfiteatrą, automobilių stovėjimo aikštelę, padidės lankomo objekto patrauklumas ir pavyks pritraukti daugiau lankytojų. Taip pat koncepsijos rengėjai planuoja pastatyti vieną brūkšniuotosios keramikos laikotarpio gyventojo trobą ir joje atidaryti suvenyrų parduotuvėlę, įrengti taką, vedantį į Laimės slėnį, kuriame trykšta ypatingų galių turintis ir legendomis apipintas Sveikatos šaltinis. Pasitelkus visas šias priemones bei legendas, padavimus, apeigas ir mistines piliakalnių ar šaltinio savybes, B. Juknevičienės teigimu, galima būtų pamėginti sudominti pramogų ištroškusius Utenos svečius. „Galima būtų atgaivinti tarpukario tradiciją ant Narkūnų piliakalnių švęsti Jonines ir kitas ypatingas šventes. Kurgi tai įmanoma padaryti geriau?.." – retoriškai klausė muziejininkė.

Pašnekovė priminė „Utenos dienos“ skaitytojams, kad Utenos kraštotyros muziejaus internetiniame tinklapyje, Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje (LIMIS), yra galimybė apžiūrėti virtualias parodas, kurių viena dabar kaip tik publikuojama – piliakalniai Utenos rajone, kur demonstruojamos piliakalnių, juose rastų radinių nuotraukos, pasakojamos istorijos.

Violeta MEIDIENĖ
Kur pradžia...
Vis atplaukia daina nuo Narkūnų piliakalnio pusės
Ir banguotais sparnais glosto Uteną... Sąla širdis...
O garsų aidesy išgirsti laiko bėgsmą suklusęs
Ir matai, kaip iš tolių pareina gyva praeitis...
Ji atsineša medžių tądienių šlamėjimą tylų
Ir kvepėjimą duonos, ir neblėstantį žvilgsnį langų...
Amžių vėjas ir vėl virš kalvų sužaliavusių kyla...
Čia išnyra gyvenimas buvęs... Saulės daug, daug žaibų...
Išryškėja pilis. Ir čiurlena vikri Utenėlė...
Kažkas veria vartus. Ilgesingas, nykus girgždesys...
...Bet platybėj laukų Utena savo vardą iškėlė!
Ir pragydo aukštai apie ją danguje vieversys!..
Ten gražu, kur pradžia. Ir šviesu. Ir prasminga. Ir gera.
Uteniškių daina nuo Narkūnų piliakalnio skrenda...
Apie būtį kitaip ten slaptingi žolynai vis šnara,
Kai sutikti istorijos per juos ieškantys brenda.

Vytautas PETRONIS
Kunigaikštis Daumantas
Istorijos šaltiniai teigia,
Kad kunigaikštis iš Nalšios
Pilių pastatęs čia ne vieną,
Tarp jų žymiausią – Utenos.
Pasižymėjo karo žygiais,
Dažnai padėdavo kitiems.
Kai kas minėjo, kad jis buvo
Negailestingas net saviems.
Štai į kivirčus įsivėlė
Su Mindaugu dėl jo šeimos,
Treniotos pakviestas, pakėlė
Klastingą ginklą virš galvos.
Nužudęs Mindaugą, pabėgo
Į Pskovo žemę neramus,
Galvodamas, kaip vėl sugrįžti,
Atgauti prarastus namus.
Ilgai dar valdė Pskovo žemę,
Net buvo paskelbtas šventu,
Tačiau likimas taip jau lėmė –
Reikėjo žūt tarp svetimų.
Ir nuo to laiko nieks nežino,
Kas valdė pilį Utenos,
Nes Daumantas toli paliko.
Užgeso vardas ir Nalšios.

Istorikas Mykolas Balinskis, remdamasis kronikomis, pažymi, kad 1281 metais Utenos pilį valdė kunigaikštis Daumantas, Narimanto brolis. Kai mirė Daumanto žmona, Narimantas į jos laidotuves pasiuntė savo žmoną. Daumantui ji patiko, ją įsimylėjo, sumanė vesti brolienę ir prievarta ją pasiliko savo pilyje. Dėl to net kilo broliškas karas: Narimantas su savo kariuomene apsupo Utenos pilį, puolimo neišlaikęs Daumantas pabėgo į Pskovą. Narimantui pavyko užimti Uteną ir atgauti žmoną. Ar iš tikrųjų taip buvo, sunku spręsti, tačiau žinoma, kad Daumantas, bijodamas Vaišvilko keršto dėl jo tėvo Mindaugo nužudymo, su apie 300 šalininkų 1263 metais pabėgo iš Lietuvos į Pskovą (bent taip rašoma vienoje senoje rusų kronikoje). Daumantas ir buvo paskutinis Utenos kunigaikštis, Mindaugo amžininkas, jo svainis, vedęs Mindaugo žmonos Mortos seserį, pabėgęs Rusijon ir tapęs Pskovo (Pleskavos) kunigaikščiu. Ten jis pasikrikštijo Timotiejaus vardu ir stačiatikių buvo pripažintas šventuoju, o jo išmūryta aplink Pskovą mūrinė siena iki mūsų laikų buvo vadinama Daumanto siena.