PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2022 m. Kovo 18 d. 09:07

Muzikos kūrėjas ir prodiuseris Edvardas Mikulis: linkiu kiekvienam kuo anksčiau atrasti save

Vilnius

Asmeninio albumo nuotr.

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt


209467

Edvardas Mikulis – jaunas­ muzikos kūrėjas, prodiuseris, vis dažniau scenoje pastebimas tarp didžiųjų Lietuvos muzikos žvaigždžių, o jo kuriamą muziką galima išgirsti radijo stotyse, populiariausiose muzikos platformose. Muzikantas jau išleidžia trečiąjį savo albumą, o jo prodiusuojamą muziką šiais metais buvo galima išgirsti ir „Eurovizijos“ atrankose. E. Mikulis sako, kad siekiant savo tikslų, žmogus turi išlikti savimi, o muzika jam yra ta vieta, kurioje praranda laiko suvokimą. „Mano tikslas niekada nebuvo išgarsėti, aš nuolat bandau suprasti, kad aš kaip žmogus, kaip asmenybė jau esu, todėl turiu daryti tai, kas aš esu, ir turiu dėl to stengtis. Aš, kurdamas muziką, joje paskęstu, man niekur kitur taip greitai laikas nepraeina, kaip kuriant muziką“, – sako E. Mikulis.

Edvardai, nuo ko prasidėjo Jūsų muzikinis kelias?

Mano muzikinis kelias prasidėjo nuo darželio laikų, kai išmokau groti. Prisimenu, kad darželyje per pietų miegą valandai mane pasiimdavo tėtis arba mama ir vesdavo į meno mokyklą groti fortepijonu pas mokytoją Rasą Simankovienę. Ten išmokau visų pagrindų, išmokau groti. Nebuvau ypač geras mokinys, nes buvau pasiutęs, galvoje vis kažkas sukdavosi, gal tiesiog nemėgau groti visokių menuetų, nerasdavau su tais kūriniais ryšio. Bet prisimenu, kad net tada, kai buvau visiškai mažas, jau atkurdavau mėgtamiausių animacinių filmukų melodijas, kai mokytoja trumpam išeidavo iš klasės, bandydavau pats kažką sukurti, improvizuoti. Tikrasis kelias muzikoje turbūt prasidėjo tada, kai pradėjau vaikščioti į mokytojo Aurimo Medzikausko pamokas groti gitara. Tai buvo kartu ir puikus laisvalaikio praleidimas, nes ten susirinkdavo įdomūs žmonės. Aš buvau paauglys, gal kokių 14 metų, kai tikslai ir svajonės buvo labai didelės. Tada galvojome kurti savo muzikinę grupę, A. Medzikauskas ir pasiūlė mums šią idėją. Prisimenu, kad pirmojoje mūsų grupėje grojo elektrėniečiai Daumantas Bagdonavičius, Karolis Kasperavičius, Justina Šulgaitė (dabar Medžiūnė), Eglė Bačianskaitė ir Eglė Žilinskaitė. Aš dabar net neprisimenu, kaip ta mūsų pirmoji grupė ir vadinosi. Tada, prisimenu, net važiuodavome groti į pajūrį, į Druskininkus. Pirmasis mūsų koncertas įvyko prieš 11 metų, o aš grojau būgnais. Prisimenu, kad eidavome repetuoti į Elektrėnų kultūros centrą ir ten taip pat repetuodavo grupė „Glad“, kurioje grojo ir mano dabar geras draugas Tomas Chvedukas, ta grupė tada mums buvo tikras pavyzdys.

O tada, kai dar lankėte Elektrėnų meno mokyklą ir kai nemėgote groti menuetų, nebuvo kilusi mintis, kad galbūt ir tos muzikos nereikia?

Tai taip, tai tikrai buvo. Aš visada labai mėgau žaisti futbolą, mano draugai net draugiškai pasijuokdavo iš manęs, nes aš svajojau tapti fut­bolo žvaigžde. Nežaisdavau krepšinio, bet futbolo kieme pažaisti neatsisakydavau niekada. Prisimenu, kad kai buvau ketvirtoje klasėje, labai norėjau mesti meno mokyklą, bet tėvai kažkaip įkalbėjo to nepadaryti ir labai džiaugiuosi, kad to nepadariau. Meno mokykloje buvo vienas grojimo etapas, o kai pradėjau groti grupėje, prasidėjo kitas etapas – supratau, kad muzikuoti yra smagu. Grupėje pirmos dainos buvo pasaulyje gerai žinomos roko, rokenrolo stiliaus ritmais, o menuetai liko praeityje. Bet ir menuetai, manau, buvo naudingi ir reikalingi man, nes grodamas juos praplėčiau ir savo supratimo ribas, išmokau tam tikrų technikų.

Kada supratote, kad vis dėl­to muzikoje, o ne futbole ga­lite geriausiai save atskleisti?

Aš manau, kad man muzika visada buvo ta vieta, kur man būdavo gerai, kur galėjau pabėgti nuo visų rūpesčių. Tai supratau turbūt tada, kai grojau toje pirmoje grupėje, man labai patiko susigrojimas, patiko, kad galiu taip save išreikšti. Tada rodėsi, kad tai yra geriausia, ką galiu daryti. Bet tada buvau dar paauglys. Savaime atsirado ir kažkoks aplinkinių dėmesys, o tai irgi buvo labai malonu. Neslėpsiu, tuo metu muzikuoti man taip patiko, kad kartais pabėgdavau ir iš pamokų mokykloje, kad galėčiau eiti groti. Šis etapas truko apie metus ir tada atsirado kita grupė – „The Coctails“. Toje grupėje buvome visi elektrėniečiai: aš, Emilis Čalkevičius, Ignas Valiušis, Ieva Butkevičiūtė, Gabija Vitkauskaitė, Eigilė Čygaitė, Rokas Arciševskij. Šioje grupėje aš palikau būgnus ir grįžau prie pianino, pradėjome kurti savo muziką, grodavome įvairiausiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Viskas vyko prieš maždaug devynerius metus. Tada dar buvome mokiniai, bet iš muzikos jau gaudavome ir pirmąjį atlygį. Būdavo, kad važiuodavome į koncertą ir mums sumokėdavo tik už kurą ir maistą, o būdavo, kad užsidirbdavome nemažai pinigų, pa­vyz­džiui, grodami vestuvėse. Labai patikdavo groti ir baikerių klube, nes ten ne tik užsidirbdavome pinigų, bet ir labai smagiai praleisdavome laiką.

Koks žmogus padarė di­džiausią įtaką Jūsų muzikinei karjerai?

Aš prisimenu, kad visada klausydavausi grupių „Red Hot Chili Peppers“, „Arctic Monkeys“ – tokio griežto rokenrolo, ir šios grupės buvo mano autoritetais. Aš net taip pat rengtis norėdavau ar net užsiauginti ilgus plaukus. O jei kalbame apie vietinius žmones, tai visus pa­grindus gavau muzikos mokykloje, bet didžiausią įtaką man padarė mūsų grupė „Basi“ ir jos nariai: Tomas Chvedukas, Karolis Kasperavičius, Rokas Arciševskij, Agnius Žemaitaitis. Kaip ir sakiau, Tomas dar ir anksčiau buvo tas muzikantas, į kurį žiūrėdavome ir norėdavome būti tokie patys. Jis ir pasiūlė mums susiburti į šią grupę. Prisimenu, kad 2012 metais vyko festivalis „Pilies aidas“ ir tada pirmąjį kartą pasirodėme scenoje su grupe „Basi“, apšildėme grupę „Antis“ ir tada atrodė, kad tai – geriausias įvykis mano gyvenime.

Pačios pirmosios grupės buvo sukurtos ir gyvavo tada, kai dar mokėtės mokykloje. Bet po mokyklos baigimo pasirinkote visiškai su muzika nesusijusią specialybę – Vilniaus universitete baigėte su verslu susijusią specialybę. Kodėl nesirinkote toliau mokytis muzikos?

Sėkmingai baigiau Vilniaus universitetą. O toks pasirinkimas galbūt buvo priimtas ne vien dėl manęs, taip pat ir šeima norėjo, kad išmanyčiau ir kitą sritį, kuri, galbūt, bus reikalinga atei­tyje. Aš visada žinojau, kad galiu groti, kad muzika yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, bet kartu širdyje kirbėjo mintis, kad reikia dar kažko. Nors studijavau su muzika nesusijusią specialybę, aš muzikos neapleidau ir nuolat buvau joje. Grupėje „Basi“ pradėjau groti dar vienuoliktoje klasėje, o ši grupė gyvavo ne vienus metus.

Grupė „Basi“ sulaukė tikrai didelio populiarumo Lietuvoje, turėjo nemažą būrį gerbėjų, daug koncertų, šalyje jus žinojo tikrai daug žmonių. Koks buvo šios grupės gyvenimas?

Sukurti šią grupę buvo Tomo Chveduko mintis, nes jis buvo gavęs pasiūlymą groti festivalyje „Pilies aidas“. Ir nuo to laiko mes visi tarpusavyje atradome labai stiprų ryšį. Tada grupėje dar buvome keturiese, Agnius prie mūsų prisijungė vėliau. Mes jautėmės taip, lyg būtume broliai. Aišku, viduje buvo visko, bet jei tik pabandydavo kažkas bent vieną iš mūsų paliesti, mes vienas už kitą labai kovojome. Šiame kolektyve buvo labai didelė vienybė. Pavadinimą grupei sugalvojome prieš pirmąjį mūsų koncertą, kai koncertavome festivalyje „Pilies aidas“. Prisimenu, kad stovėjome tada Elektrėnų kultūros centro vidiniame kiemelyje ir mums reikėjo sugalvoti pavadinimą. Tada buvo labai smagios­ nuotaikos, prisigalvojome visokių nesąmonių, minčių pavadinimui buvo visokių – nuo „Kregždučių“ iki „Gegučių“. Bet tada įvyko toks sutapimas, kad Karolis tą dieną visą laiką basas vaikš­čiojo ir jam šovė mintis, kad grupė turėtų vadintis „Basi“. Prilipo mums šis pavadinimas. Mes ir scenoje visada būdavome basi. Mes net žiemą turėjome labdaros koncertą ir tame koncerte mes taip pat stovėjome basomis kojomis. Mes laikėmės savo žodžio. Su grupe buvo daug darbo ir dar daugiau gražių prisiminimų. Prisimenu, kai filmavome savo pirmąjį vaizdo klipą dainai „Šiandien aš drąsus“. Tada ir buvo tos pirmosios­ užuo­mazgos viską daryti rimtai, eiti toliau, stengtis. Per visą tą laiką visokių nutikimų buvo, yra ir tokių, kurių viešai pasakoti net nenorėčiau. Bet vienareikšmiškai, tai buvo labai smagus laikas, labai svarbus mano gyvenimo etapas. Su šia grupe augome ir kaip asmenybės, formavomės kaip žmonės. Man labiausiai įsiminę yra paskutinieji mūsų koncertai. Didelį įspūdį paliko 2017 metais vykęs koncertas, kai grojome viename iš didžiausių Lietuvoje jaunimui puikiai žinomų muzikos festivalių „Granatos“. Mūsų priešpaskutinis koncertas, kuris vyko klube „Tamsta“, buvo pats profesio­naliausias, labiausiai išdirbtas. Ten jau ir pritariamieji balsai buvo, labai geri garso specialistai. Na, o pats paskutinysis koncertas buvo „Kris­tupo festivalyje“, kuris vyko Vingio soduose, ten grojome su varinių pučiamųjų instrumentų orkestru. Paskutinis mūsų koncertas įvyko 2018 metų rugsėjo 5 dieną.

Kodėl savo populiarumo viršūnėje grupė „Basi“ nusprendė išsiskirti?

Noriu pasidžiaugti, kad su grupe „Basi“ festivalyje „Novus“ esame laimėję geriausios grupės titulą. Tai turbūt buvo didžiausias mūsų pripažinimas. Bet mes turbūt buvome pavargę vienas nuo kito. Lietuva nėra didelė šalis, mūsų muzika buvo taip pat atitinkama – tie žmonės, kurie klausosi mūsų muzikos, yra labai protingi, kitokie, tikri. Mes negrojome visiems patinkančios popmuzikos. Mūsų muzika turėjo prasmę. Ji nebuvo masėms, todėl mes žinojome, kad tie, kurie mūsų klausosi, yra tikri fanai. O vėliau atėjo tas laikas, kai išsisėmėme, kai prastokai pradėjo sektis kūryboje. Mes visi keturi buvome asmenybės, visi pradėjome savo karjeras skirtingose srityse – Tomas ir buvo būgnininku, jis turbūt ir buvo tas kūrybos žmogus, kuris pateikdavo įdomiausias idėjas, Karolis pradėjo savo aktoriaus karjerą, mokėsi teatro meno, mano gyvenime atsirado studijos Vilniaus universitete, o Rokas liko Elektrėnuose, vėliau jį pakvietė tarnauti į kariuo­menę. Mes nenorėjome nustoti groti ir taip mūsų grupėje atsirado Agnius. Kai Rokas grįžo, atsirado ne keturios asmenybės, o net penkios. O kai penkios asmenybės vienoje vietoje, nėra labai lengva. Visi buvome su savo nuomone, veikė kiekvieno asmeninis ego, kas, manau, ir vedė grupę į priekį. Visi norėjome būti patys svarbiausi, kas taip pat buvo žavu, tačiau tai kėlė ir vidines sroves. Matyt išsisėmėme, sunkiau pradėjo sektis kurti naujas dainas, mums patiems pabodo sena programa. Mes oficialiai nepasakėme, kad baigėme ir toliau nebegrosime, viskas yra įmanoma, bet viską parodys laikas.

Su grupe „Basi“ muzikinį kelią pristabdėte, bet Jūs su muzika neatsisveikinote. Pradėjote solinę karjerą, kuriate savo muziką, scenoje pasirodėte su didžiosiomis Lietuvos muzikos žvaigždėmis Jessica Shy, Justinu Jaručiu, Jonu Nainiu, sukūrėte muzikinį duetą su iš atlikėju „Wisdom“, išleidote albumą su žinomu atlikėju „Ten Walls“…

Taip, turėjau miniklaviatūrą ir taip prasidėjo pirmieji mano grojimai. Aš ir anksčiau kažką bandydavau, bet tai nebuvo labai rimta. Mano pirmoji solinė daina į „Sound Cloud“ buvo įkelta prieš septynerius metus. Mano tikslas niekada nebuvo išgarsėti, aš nuolat bandau suprasti, kad aš – kaip žmogus, kaip asmenybė – jau esu, todėl turiu daryti tai, kas aš esu, ir turiu dėl to stengtis. Aš, kurdamas muziką, joje paskęstu, aš įeinu į savo garsą, man niekur kitur taip greitai laikas nepraeina, kaip kuriant muziką. Būna laikas, kai kūrybinių minčių tiesiog nebūna, aišku, tai kelia nerimą, bet tuo pačiu ir suprantu, kad tokio dalyko negaliu perspausti, tai turi ateiti savaime. Kurti mane skatina mano nuotaikos, tai, kas vyksta manyje, mano veiklos, tai, kaip man šiandien sekasi gyventi, ar man liūdna, ar man linksma – tai turi įtakos mano kūrybai, nuo to prasideda pirmieji akordai. Kartais ne visada turiu labai tikslią kryptį, o jei ir turiu, kūrybinio proceso metu viskas pakrypsta kitaip ir gaunasi skirtingai, nei pradžioje galvojau, kad gausis. Ir aš ant savęs dėl to nepykstu, nes dainų gali būti tūkstančiai, tačiau tik vienetai dainų tampa sėkmingomis. Esi čia, tau gerai čia ir darai tai, užsimerki ir kuri – aš šiuo principu vadovaujuosi gyvenime. O su Jessica Shy ir visais kitais muzikinis kelias prasidėjo netikėtai. Tai įvyko bendrų pažįstamų dėka ir viskas prasidėjo socialiniame tinkle „Facebook“. Jessica ieškojo pianisto, o vienas bendras pažįstamas pasiūlė mane ir aš jai parašiau. Pasitariau su savo mergina Juste, ji mane palaikė ir dar labiau padrąsino. Aš nežinojau, kas manęs gali laukti, nežinojau, kur viskas gali išsirutulioti. Iki to laiko nebuvau nustojęs groti, labiau kurdavau savo muziką, bet turėjau patirties ir darbe su grupe, supratau, kad dėl to nekils didelių sunkumų. Tačiau kaip iššūkį priėmiau tai, kad tai visai kiti žmonės, visai kitoks muzikos stilius. Manau, kad kiekviena nauja galimybė prisideda prie tobulėjimo. 

Kaip dabar atrodo Jūsų mu­zikinis, kūrybinis gyvenimas?

Šiuo metu kartu su atlikėju „Wisdom“ kuriame antrą albumą, kuris jau beveik yra paruoštas. Norėjome, kad jis išeitų labai gražia data – 2022-02-22. Tačiau ne viskas vyksta taip, kaip kartais planuojame. Darbai šiek tiek stringa, todėl albumas išeis labai greitai. Pastaruoju metu mažiau kuriu, o daugiau klausau. Bandau užbaigti savo senus darbus, o tada jau žiūrėsime, kokius tikslus kelsiu sau toliau. Prieš kelerius metus sau kėliau tikslus, kurie dabar jau virsta realybe. Praėjusiais metais kartu su „Ten Walls“ ir atlikėju „Wisdom“ išleidome albumą, kuris man pačiam yra svarbus. Darbuojamės su „Night Orchestra“, tačiau tie darbai nevyksta greitai, nors motyvacijos yra daug. Vasario gale ar kovo pradžioje su atlikėju „Wisdom“ išleisime antrąjį albumą. Man pačiam tai bus trečias kūrinys – esu išleidęs du albumus ir vieną ep albumą. Vieną esame išleidę su grupe „Basi“, kitą – su „Wisdom“ ir „Ten Walls“, o šis albumas bus mūsų su „Wisdom“ kūrinys.

Kaip jaučiatės išleidžiant kiekvieną albumą?

Dabar, leidžiant trečiąjį albumą, man šiek tiek ramiau. Nežinau, kodėl taip yra, ar todėl, kad pats tobulėju, ar todėl, kad tai bus jau ­antras albumas su tuo pačiu žmogumi. Galbūt, jei trečias mano albumas būtų dar su kitu žmogumi, galbūt ir grįžtų tie senieji jausmai ir pojūčiai. Dabar jaučiuosi drąsiau, žinau, kad viskas skambės tvarkingai. Nesu stiprus marketingo srityje, tačiau žinau, kad ir albumo logotipas bus labai patrauklus ir gražus. O tai taip pat džiugina. Albumo viršelį mums kuria menininkas iš Nigerijos. Pats atlikėjas „Wisdom“ taip pat yra kilęs iš Nigerijos, tačiau šiuo metu gyvena Airijoje.

Kaip susikirto dviejų me­nininkų, vieno lietuvio, kito ­kilusio iš Nigerijos, keliai?

Mūsų keliai susikirto mano draugo Roko Arciševskij dėka. Jie dirbo kartu, tačiau jų kūrybiniai ­darbai nutrūko ir aš parašiau „Wisdom“. Pasiūliau pasidomėti mano muzika, jam ji patiko ir po kelių dienų jis sudainavo mano dainą, ją įrašė ir atsiuntė man paklausyti. Man taip pat patiko rezultatas. Viskas nuo to ir prasidėjo. Ši draugystė ir bendradarbiavimas jau trunka daugiau nei metus, kartu leidžiame jau antrą albumą. Pirmasis mūsų albumas buvo kurtas visiškai nuotoliniu bendravimu. O ruošiant antrąjį albumą aš nusprendžiau, kad vis dėlto procesas turi vykti realiai, nes ir pats albumas bus kitoks. Aš nuvykau pasisvečiuoti pas jį į Airiją, ten gyvenau kurį laiką, buvau nusivežęs aparatūrą ir visą tą laiką mes kartu kūrėme muziką. Pirmasis albumas, kurį išleidome kartu su „Ten Walls“, vadinosi „Compelling“, o šis albumas vadinsis „Zuzu“.

Ką reiškia pavadinimas „Zuzu“?

Šis pavadinimas yra sugalvotas mūsų dviejų, konkrečios žodžio reikšmės nėra, tačiau šiuo pavadinimu mes kviečiame savo klausytojus pasismaginti, atsipalaiduoti, per daug negalvoti, tas minutes, kuomet groja muzika, tiesiog atsipalaiduo­ti ir įsiklausyti. Mes dažnai gyvename įtemptu ritmu, todėl kiekvienam reikia ir poilsio, laiko sau.

Pasaulis išgyvena sunkų laikotarpį, visose šalyse daug suvaržymų. O Jūsų kūrybinis duetas – tarptautinis. Kaip pavyko išvengti didesnių iššūkių, kuriuos sukėlė karantinas? Juk daugeliui kūrėjų pandeminis laikotarpis kaip tik buvo sunkesnis, o jūs kartu su „Wisdom“ jau leidžiate antrąjį albumą.

Aš manau, kad bent man karantinas net buvo į naudą, nes turėjau daugiau galimybių praleisti laiką namuose. Turėjau daugiau laiko kūrybai, galėjau daugiau pabūti su savimi, daugiau kurti ir nesiblaškyti. Kai atsirado galimybė, pasiskiepijau ir gyvenimas grįžo į įprastą ritmą, tada ir nuvykau į Airiją. Prie mūsų kūrybinės komandos lei­džiant antrąjį albumą dar prisidėjo ir Agnius Žemaitaitis. Jis prisidėjo iš inžinerinės pusės. Aš esu muzikos prodiuseris, muzikos kūrėjas. „Wisdom“ – dainininkas, dainų žodžių kūrėjas. Leidžiant albumą iškilo ir nesklandumų. Sunkumas buvo tas, kad sugedo Agniaus kompiuteris ir visa medžiaga išsitrynė, todėl jis ­viską turėjo rengti iš naujo. Tai už­truko. O šiaip kažkokių stebuklų nėra. Turime planų sukurti ir vaizdo klipą ateityje, jei ši muzika pasieks klausytojus.

Kalbėjote apie atsipalai­davimą. Kiek albume bus kūrinių, kokias mintis jie perduoda?

Albume bus šešios dainos. Vienoje dainoje skambės ir vieno reperio iš Nigerijos balsas. Manau, turėtų būti įdomu mūsų klausytojams. Tai „Wisdom“ kolega. Muzikos stilius taip pat bus kitoks, jis nebus toks elektroninis, koks buvo ankstesnėje mūsų kūryboje. Muzika ir dabar bus elektroninė, tačiau tai bus daugiau paprastų dainų standartu skambanti muzika. Aš manau, kad šios dainos yra gana liūdnos, bet tame liūdesyje yra daug džiaugsmo. Reikia įsiklausyti, kad būtų išgirstas tas viltingas džiugesys, kurį mes ir norime perteikti.

Kas lėmė pasikeitimą, kad anksčiau buvo visiškai elektroninė muzika, o dabar einate kita linkme?

Galbūt tai yra muzikinis augimas. Nėra laikomasi standartų. Man patinka labai įvairi muzika, todėl ir čia yra įrašyta daug gyvo garso, ne tik elektronikos. Kuriant šį albumą sukosi mintis, kad klausytojas galėtų važiuoti automobiliu, grotų mūsų muzika ir jis galėtų jos klausytis atsipalaidavęs. Kad mūsų muzika neįpareigotų. Mūsų antrasis albumas bus grojamas visose radijo stotyse, jį bus galima rasti „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“ platformose. Dėl gyvų pristatymų dar nenusprendėme, tai bus matyti atei­tyje. Dabar pagrindinis mūsų tikslas – kad žmonės mus išgirstų. Tai kartais taip pat nėra lengva. Pasikeitęs dainų stilius, tikimės, kad pri­trauks ir didesnę auditoriją. Man tai bus pirmasis pilnas albumas, kuriame bus daugiau nei keturios dainos. Tai bus tik mūsų dviejų kūrinys, be grupės. Žiūrėsime, kaip seksis, galbūt norėsis kažką daryti ir daugiau. Manau, kad ateityje tęsime darbus kartu, aišku, viską parodys laikas. Dabar reikia daug dirbti ties šiuo albumu, ties jau sukurtais kūriniais.

Šiais metais dirbote ir su „Eurovizijos“ atrankų dalyviu.

Taip, tai buvo nauja patirtis. Dirbau su „Eurovizijos“ atrankų dalyviu Elonu Pokanevič. Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo bendros pažįstamos, iš kino pramonės, dėka. Būtent ji man užsiminė, kad žino žmogų, kuris norėtų ir galėtų dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje ir su kuriuo, jos manymu, man būtų įdomu dirbti. Perklausiau jo dainą, tuo metu buvau šiek tiek laisvesnis ir pamaniau, kad galime pabandyti. Komandoje dirbo ir mano draugas Rokas, kuris mane supažindino su „Wisdom“. Visi kartu padarėme pirminį kūrinio variantą, išsiuntėme demo įrašą, jį atrinko. Tuomet ga­vome iš „Eurovizijos“ finansavimą, kad galėtume padaryti daugiau ir kibome į darbus. Didžiąją dalį laimėtų pinigų investavome į dainos kokybę. Dainą įrašinėjome labai gerose studijose, susipažinome su naujais žmonėmis, dirbome su geriausia aparatūra. Ir dainą išleidome klausytojų vertinimui. Daina „Someday“ pasiekė pusfinalį. Reikia atkreipti dėmesį, kad Elonas nėra labai žinomas Lietuvoje atlikėjas, jis atrankose dalyvavo pirmą kartą, niekada prieš tai nebuvo lipęs ant didelės scenos, todėl, manau, kad tai nėra blogas pasiekimas.

Kai kūrinį ruošėte konkursui, laikėtės kažkokių standartų ar turėjote kūrybinę laisvę?

Standartų tikrai nesilaikėme ir nenorėjome, kad tai būtų grynai eurovizinė daina. Aš žinau, kad pats atlikėjas girdėjo tokių komentarų, kad daina turėtų būti labiau eu­rovizinė, bandė jį įstatyti į kažkieno sukurtus rėmus, tačiau džiaugiuo­si, kad jis laikėsi savo pozicijos ir nepasidavė provokacijoms eiti standartiniu keliu. Jei jis būtų pasidavęs ir vis dėlto linktų į tą standartinę eurovizinę pusę, greičiausiai, aš nebūčiau bendradarbiavęs. Kūrinį paruošėme tokį, kokį ir įsivaizdavome, atlikėjas tikrai gerai dainuoja, todėl tikiu, kad jis nesustos ir tęs savo muzikinį kelią toliau.

Užsiminėte, kad atlikėją bandė įsprausti į kūrybinius rėmus. Ar, Jūsų manymu, „Eurovizijos“ konkurse yra vietos kūrybinei laisvei ir savitumui?

Aš manau, kad kūrybinė laisvė tikrai yra. Ir matau, kad žmonėms tai patinka. Tai rodo ir šių metų pasrinkimas – Monika Liu su daina „Sentimentai“. Tai nėra standartinė „Eurovizijos“ daina. Ir aš tuo labai džiaugiuosi. Lietuvos pasirinkimas tikrai geras, daina puiki, savita, įdomi. Manau, kad žmonės patys įdiegia sau kažkokius standartus, nes jie mano, kad taip turi būti. Tačiau aš manau, kad tas laikas, kai į šį Europos konkursą siunčiamos tik panašaus stiliaus dainos, baigėsi.

O bendrai kalbant apie jaunų žmonių kūrybiškumą. Jūs pasirinkote eiti elektroni­nės muzikos keliu. Tačiau stebėdamas kitus jaunus menininkus, kaip manote, ar jie drįsta save atskleisti kūryboje?

Aš manau, kad kūrybinė situa­cija dabar yra labai įvairi. Pastebiu tikrai nemažai jaunų žmonių, kurie nuo visiškai mažų dienų yra atsi­skleidę kūrybiškai, o yra ir tų, kurie sunkiai kūrybiškai juda. Tačiau ir čia negalima sakyti, kad jie bijo kūrybinės laisvės ar yra susikaustę, galbūt yra gilesnių dalykų.

Laisvumo jausmui, manau, turi įtakos daug dalykų – pradedant pačio žmogaus požiūriu, jo mintimis, baigiant aplinka, kurioje žmogus augo ar gyvena dabar.

Aš labai linkiu kiekvienam kuo ­anksčiau atrasti save, nebijoti daryti to, kas žmogui patinka, nebijoti būti kitokiam.