Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Jolita KirkilaitėŠaltinis: Etaplius.lt
Gegužės 20 d. vyksiančio projekto „Europos muziejų naktis“ renginių metu Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks interaktyvi vieno eksponato paroda, kurioje bus pristatyta Petro Dusburgiečio (Peter von Dusburg) „Prūsijos žemės kronika“, išleista 1679 m. Tai pirmasis, apie 1326 m. Kryžiuočių ordino kronikininko parašyto veikalo, spausdintinis leidimas. Knygą išleido Kristofas Hartknochas, kartu įrišta ir jo disertacija apie senovės prūsų ir lietuvių kilmę, religiją, papročius, ūkinį gyvenimą, teisę. Knyga lankytojams pristatoma pirmą kartą, šią vertybę muziejus įsigijo 2016 m. Lankytojai išvys ir knygos puslapių projekcijas bei išgirs ištraukas, įgarsintas aktoriaus Vlado Baranausko.
„Prūsijos žemės kronikoje“ aprašomas Kryžiuočių ordino įsikūrimas, jo įsitvirtinimas Pavyslyje, XIII–XIV a. karų istorija: kovos su prūsais, lietuviais, jotvingiais ir kt. Kronikos autorius P. Dusburgietis buvo Kryžiuočių ordino brolis, kunigas, vėliau, manoma, magistro kapelionas. Jis gyveno Prūsijoje, tikėtina, Karaliaučiuje, vėliau persikėlė į Ordino sostinę Marienburgą. Rašant kroniką, autoriui buvo prieinami įvairūs Kryžiuočių ordino rašytiniai šaltiniai, Prūsijos metraštis, autorius kroniką rašė bendraudamas su didžiuoju ordino magistru. Kaip skelbiama kronikos dedikacijoje, jos tikslas – ateinančioms kartoms palikti žinių apie Ordino karus ir laimėjimus.
Dusburgo kronika tapo oficialiu Kryžiuočių ordino valstybės kūriniu. Šis veikalas buvo rašomas tuo metu, kai Europoje pasigirdo kritiškų balsų Ordino atžvilgiu. Gedimino valdoma Lietuva tuo metu nuolatos atrėminėjo kryžiuočių puolimus, siekė suburti kaimynines rusų bei lenkų žemes kovai prieš kryžiuočius. Gediminas rašė laiškus Europos valdovams ir popiežiui demaskuodamas Ordino veiksmus, vadindamas kryžiuočius „nedorais“, „nebijančiais Dievo“ ir pan. Kitose Europos šalyse taip pat pasigirsdavo neigiamų balsų Ordino atžvilgiu, todėl reikėjo taisyti padėtį, pagrįsti kryžiuočių veiksmus, pateisinti agresiją. Kroniką P. Dusburgietis rašė ne vokiečių, o lotynų kalba, greičiausiai todėl, kad ji būtų suprantama daugeliui Europos valdovų ir kitiems svarbiems asmenims. P. Dusburgiečio veikale gausu įvairių istorijų, įvykių, autorius nevengia pamokyti, pamoralizuoti, ypač aukština pirmuosius Ordino brolius, kurie atsisakė titulų ir prabangos ir pasiryžo ginti tikėjimą ir kovoti su „netikėliais“. Kronikoje dažnai minima Dievo pagalba Ordino broliams kovose, rašoma, kad kovose su prūsais ar lietuviais už tikėjimą kovojančių brolių sielos keliauja į rojų, jiems atleidžiamos nuodėmės. Veikale nuolat pabrėžiama, kad Ordino karai – tai tikėjimo kova.
Nepaisant to, kad įvykiai aprašomi užkariautojų ideologijos dvasia, kronika yra ypatingai reikšmingas baltų tautų, taip pat ir lietuvių, politinės, socialinės, ūkio, kultūros istorijos XIII–XIV a. pr. šaltinis. Kronikoje vaizduojamas laikotarpis, kai po įtemptų kovų buvo pavergti vakariniai baltai, o Ordinas toliau veržėsi į dabartinę Lietuvos teritoriją ir tik didžiulėmis pastangomis buvo sulaikytas prie Nemuno. Kronikoje aprašyta daug Lietuvos vietovių, minimi lietuvių kunigaikščiai, karo vadai ir kt.
Dusburgo kronikos originalas – XIV a. rankraštis, neišliko. Žinomi tik vėlesnio laikotarpio jo nuorašai: Karaliaučiaus karališkosios bibliotekos, Torunės magistrato bibliotekos, Elbingo ir kt. Vienas iš kronikos nuorašų buvo ir Livonijoje, Roneburgo pilies bažnyčioje, kur jį XVI a. rado etmonas Jonas Chodkevičius ir perdavė Vilniaus vaitui Augustinui Rotundui. Kronika, rašydamas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją, naudojosi istorikas Motiejus Strijkovskis.
Parodoje pristatomas pirmasis kronikos spausdintinis leidimas, kurį 1679 m. parengė K. Hartknochas. Leidinys buvo parengtas pagal Karaliaučiaus ir Torunės rankraščius. Vėliau būta ir kitų kronikos leidimų, kronikos publikacija lietuvių kalba pasirodė 1985 m.