Mo­ti­nys­tė už se­ne­lių glo­bos na­mų lan­go

Šiauliai

Sen­jo­rų na­muo­se Mo­ti­nos die­ną ne­pa­mirš­tos ma­mos. Joms gė­les ir svei­ki­ni­mus sky­rė sen­jo­rų na­mų gy­ven­to­jų ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Jo­nas Rim­džius. (Au­to­rės nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

174147

Ge­gu­žės 2-ąją Lie­tu­vo­je mi­nė­ta Mo­ti­nos die­na. O koks pir­ma­sis ge­gu­žės sek­ma­die­nis yra ma­moms, gy­ve­nan­čioms sen­jo­rų na­muo­se ir dėl ša­ly­je pa­skelb­to ka­ran­ti­no ne­ga­lin­čioms su­si­tik­ti su sa­vo vai­kais, anū­kais, proa­nū­kiais?
 

Nuostabioje gamtos apsuptyje įsikūrę Beržėnų senjorų namai (Joniškio r.) skendi tyloje ir ramybėje. Rytinės saulės apšviestuose įstaigos languose ryškius žiedus skleidžia gėlės. Atrodo, jos suteikia daugiau šviesių spalvų žmogaus kasdienybei.

Atvykus į Rudiškių seniūnijoje esančius senjorų namus, pasitinka įstaigos vadovė Stasė Katkevičienė ir kiti darbuotojai. Atvykstu pačiu laiku – seneliai jau papusryčiavę ir atlikę visas gydymo procedūras. Pats tinkamiausias laikas pasikalbėti apie motinystę.

Senjorų namuose šiuo metu gyvena 36 gyventojai ir, kaip sako įstaigos direktorė, šiuo metu Beržėnuose prieglobstį rado daugiau vyrų.

img-20210429-104936-resized-20210503-115249528.jpg

„Nenorėdavau tos sriubos, o jei dabar kas jos duotų...“

Vyriausia senjorų namų gyventoja – 105 metų Leonora Kontrimienė – jau trečius gyvenimo metus skaičiuoja senjorų namuose Joniškio rajone. Ilgaamžė gimė Buožėnų kaime Telšių rajone. Linų verpimo ir audimo fabrike „Mastis“ dirbo siuvėja, audėja.

„Su tėvais dirbome žemę, tai ir man patiko žemės darbai. Daug dirbau“, – sako sunkaus darbo gyvenime nevengusi moteris. Nors anksčiau Motinos diena nebuvo švenčiama, tačiau, jai artėjant, L. Kontrimienė prisimena savo mamą Agotą Simutaitę.

„Šeimoje buvome 7 vaikai. Mama ėjo tarnauti. Viską suspėdavo namuose padaryti. Naktimis siūdavo, ausdavo raštus“, – susigraudina į antrą šimtmetį įkopusi L. Kontrimienė ir nubraukia ašarą.

Ji mena ir mamos gamintus kastinius, „barzdaplikiu“ vadinamą patiekalą, kurio, kaip pati prisipažino, labai nemėgo. „Barzdaplikis“ – pieniška daržovių sriuba, kurią virdavo ponios Leonoros mama. „Pienas, kopūstai, morkos, svogūnai, bulvės... Nenorėdavau tos sriubos, o jei dabar kas jos duotų...“ – šypsosi pašnekovė.

Ilgaamžė neišranki maistui, valgo viską ir prisipažįsta, kad turbūt šiuo metu negalėtų gyventi be lašinių. Ji prasitaria, kad labai mėgsta aštrią dešrą (su pipirais, česnakais, svogūnais), lašinius, geria kavą. Anksčiau pati kepdavo mielinius pyragus ir, juos gamindama, niekada nenaudojo sodos.

Pasiteirauju, kokį patiekalą Leonora pamena iki šiol. „Išvalydavome silkių galvas, jas švariai nuplaudavome, apvoliodavome miltuose ir aliejuje kepdavome. Iškepusias silkių galvas smulkiai sutrindavome, apibarstydavome pipirais, svogūnais, užpildavome šiek tiek acto, kad rūgštelės būtų, ir valgydavome su bulvėmis, kurias virdavome su lupenomis“, – receptu pasidalija L. Kontrimienė.

Moteris užaugino vieną dukrą, kuri šiuo metu gyvena Švedijoje. Jos šeimoje – dvi anūkės ir penki proanūkiai. Dukra ir anūkės siunčia mamai ir močiutei siuntinius, bendrauja, tačiau karantinas riboja jų susitikimus.

Prakalbus apie šeimą, L. Kontrimienės akyse pasirodo ašaros. Moteris pravirksta, nes dabar jaučiasi vieniša, nors yra visų mylima bei gerbiama. Pokalbio pabaigoje vyriausia senjorų namuose gyvenanti mama uždainuoja mėgstamą dainą „Daug daug dainelių, mieloji sese...“, o jai pritaria tų namų gyventojų tarybos pirmininkas Jonas Rimdžius.

img-20210429-111338-resized-20210503-115250266.jpg

Prisiminimuose – Motinos diena su bandelėmis ir pica

Antroji mama, sutikusi su manimi pasikalbėti, – 88-erių Jadvyga Vaičiulienė, gimusi Kėdainių rajone, o vėliau gyvenusi Šiauliuose. Ji užaugino tris vaikus, su kuriais šiuo metu bendrauja telefonu.

Besikalbant atkreipiu dėmesį į ponios Jadvygos rankas, kurias puošia megztos riešinės. Tai dukros dovana – ir šildo, ir primena. Moteris pamena, kaip anksčiau visa šeima minėdavo Motinos dieną. „Prikepdavau bandelių su varške, kepdavau ir picą, kurią mėgo vaikai“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Jadvyga dirbo kolūkyje, vėliau – mėsos kombinate prie konvejerio. Nors sunkus fizinis darbas slėgė moters pečius, tačiau ji nesiskundė ir atrasdavo laiko ir jėgų dainuoti darbovietės chore. Su choru dalyvauta dainų šventėse, kituose renginiuose. Vėliau moteris sako visą laiką skyrusi anūkams.

Liūdnos moters akys iš karto nušvinta, kai jai papasakoju apie savo šviesios atminties senelį, dirbusį kalviu istoriniame odos ir avalynės kombinate „Elnias“, o senatvėje dar kausčiusį arklius. Taip pat pasidaliju istorija apie šiaulietį prosenelį Bronislovą Šivickį (1872–1957) – tarpukario ir pokario vežiką, kuris bemaž kasdien vykdavo į Šiaulių turgų ir vežiodavo žmones arba prekes po miestą.

Prisiminimai apie arklių transportą, senuosius šiauliečius ir miestą, kuriame daug metų gyventa, poniai Jadvygai sukelia džiaugsmo. Juk viskas artima ir žinoma! Dabar liūdna, nieko iš artimųjų Šiauliuose nebėra. Gyvendama Beržėnų senjorų namuose, J. Vaičiulienė turi savo dienotvarkę: pati masažuoja sau kojas, kad sąnariai nestingtų, koreguoja savo mitybos įpročius, pavaikšto lauke ir, žinoma, laukia saulės, laukia pavasario…

1.jpg

Atgaiva sielai – knygos

Šalia J. Vaičiulienės sėdi 79-erių Pakruojo rajono gyventoja Nijolė Varanavičienė, užauginusi tris vaikus. Tarp jų – ir dvynukų pora. Sūnus Vokietijoje, viena dukra jau daug metų gyvena Ispanijoje, kita – Šiauliuose.

„Iš pradžių bijojau čia važiuoti. Atvykus nieko nevalgiau. Galvojau, kad primuš“, – atvirauja ponia Nijolė. Klausiu: iš kur tokios mintys, ar kas gąsdino? „Niekas negąsdino, pati prisigalvojau. Dabar man čia gerai“, – teigia moteris.

N. Varanavičienė pasakoja apie savo gyvenimą. „Nuo pat vaikystės labai mėgau skaityti. Pamenu, mama varydavo eiti daržų ravėti, o aš su knyga sėdžiu. Kai ganiau, buvo gerai. Galėjau ramiai skaityti. Meilę knygoms paveldėjau iš savo tėvelio, kuris taip pat labai mėgo skaityti“, – vaikystės prisiminimais dalijasi ponia Nijolė.

img-20210429-113557-resized-20210503-115248756.jpg

Moteris džiaugiasi, kad senjorų namų darbuotojai parūpina knygų, žurnalų, kuriuos ji perskaitė net po keletą kartų. Kai kalba pasisuka apie motinystę, N. Varanavičienė prisimena tėvus.

Kartą susirgo tėtis, susirgo ir mama. Abu buvo paguldyti į ligoninę. Jai tuo metu buvo 15 metų. Teko rūpintis namais – suktis virtuvėje, skalbti upėje, skalbinius džiauti ir atlikti kitus buities darbus. „Turėjau visko išmokti, ką iki ligos darė mama. Gerai, kad dar tuo metu buvo gyva mano babytė Saliomija Šteivaitė – puiki Pakruojo krašto audėja, kuri ir pagelbėjo man, paauglei, kai susirgo tėvai“, – sako pašnekovė.

Iš mamos ir močiutės teko daug ko išmokti. Ponia Nijolė pamena, kad jos močiutė, būdama 99-erių, neatsisakė rankdarbių ir nenešiojo akinių – puikiai matė net kaip adaton veriamas siūlas.

Pašnekovė prisimena ir šviesios atminties tėčio mamą, kuri, neaišku dėl kokių priežasčių, paliko sūnų ir išvyko Vokietijon. Daugiau jokių žinių apie tėčio mamos, N. Varanavičienės močiutės, likimą šeima nesulaukė.

Moteris prasitaria, kad dukra skambina kasdien ir klausia, ką ji tą dieną valgė, o pokalbio pabaigoje palinki šviesių minčių ir geros nuotaikos visoms motinoms – nes tik šviesios mintys pritraukia laimę ir viltį.

55.jpg

Auginti sūnų buvo laimė

Kartu su senjorų namų vadove S. Katkevičiene pakylame laiptais aukštyn. Einame ilgu koridoriumi, vedančiu kambario link, kuriame gyvena mamos, galinčios jau tik pro langą pažvelgti į pasaulį.

Socialinių darbuotojų apsuptyje į mus žvelgia 93-ejų šiaulietė Zofija Baškienė. Dėl ligos moteriai sunku lovoje atsisėsti, tad jai pagelbėja slaugytojos padėjėja Justina Martinaitienė.

„Dirbau kolūkyje visus darbus, kokius tik reikėjo. Šeimoje buvo 11 vaikų. Teko mažesniuosius auginti, gal todėl aš tik vieno sūnaus susilaukiau“, – juokiasi ponia Zofija.

Sūnus aplanko mamą, tačiau karantinas neleidžia jiems apsikabinti. Tad mamai atvežtas lauktuves tenka perduoti senjorų namų darbuotojoms, o pro langą ji sūnaus taip pat pamatyti negali – dėl ligos sunku moteriai judėti.

Pasak Z. Baškienės, mama išmokė daug ko – austi, siūti, nerti, jaunesniuosius šeimos vaikus prižiūrėti. Pati tapusi mama, ponia Zofija visą savo laiką ir dėmesį skyrė sūnui. Laimė buvo jį auginti.

„Mano šeima mėgo patiekalus iš bulvių – cepelinus, bulvių plokštainį. Ir dabar man jis labai labai skanus. Toks, kokį ir aš anksčiau kepdavau“, – šypsosi moteris.

Z. Baškienė prisimena ir savo mamą, kurios jau seniai šioje žemėje nėra, ir minutėlei susimąsto, patyli. Be senjorų namų darbuotojų pagalbos ji neatsisėda, nepasisuka, o atsisveikinant pasako: „Motinoms linkiu sveikatos, nes kas sveiks, tas bagots.“

Tiesa, Motinos dienos proga senjorų namų gyventojas pasveikino tarybos pirmininkas J. Rimdžius, įteikdamas joms narcizų ir tardamas viso kolektyvo nuoširdžius žodžius. Motinų akyse pasirodė ašaros.

O aš dar ilgai galvojau, apie ką tuo metu mąstė motinos, kokios mintys jas aplankė. Turbūt kiekviena jų pasiliko po mažą paslaptį, po išgyvenimo minutę tik sau. Juk motinystės jausmas yra toks stiprus, kad jo neatima nei karantinas, nei gyvenamoji vieta, nei metai, nei nuo vaikų skiriantis atstumas...

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt