Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
„Visiems tėvams linkiu dorai išauklėti vaikus, kad būtų laimingi, kad gerai sugyventų, kad kitą žmogų matytų ir, jei reikia, paguostų, ašarą nušluostytų“, – linki K. Aukštkalnienė, užauginusi dukrą Laimą.
Reporteris Gargždų BangaŠaltinis: Etaplius.lt
„Nuo mažens žinojau, kad noriu būti tik mokytoja. Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo. Mylėjau mokinius ir jie mane mylėjo. Jei verkdavo, nuramindavau, galvelę paglostydavau. Geri vaikai buvo, man jų bausti nereikėjo“, – taip pasakojimą apie savo pašaukimą pradėjo Ksavera Aukštkalnienė. 33 metus Priekulėje, Dituvoje, Poškuose, Medsėdžiuose, Šnaukštuose dirbusią mokytoją, artėjant 90-ajam gimtadieniui, aplankėme jos namuose Medsėdžiuose, buvusioje pradinėje mokykloje.
Vaikystės svajonė
„Labai mylėjau mokytojus, kurie mane mokė, ir labai norėjau būti mokytoja. Rokiškio rajone, Kavolių kaime, baigiau pradinę mokyklą, į kurią mokytoja su dviem savo vaikais atvažiuodavo iš Čedasų dvaro. Man mokytoja buvo viskas. Kai ją sutikdavau, nežinodavau, kaip pasakyti „labas“, kad nesupyktų. Net nusilenkdavau sveikindamasi. Dabar viskas kitaip, mokytoją net koja paspiria, o tada mokytojo bijojom“, – vaikystės prisiminimai K. Aukštkalnienę trumpam sugrąžino į gimtąjį kraštą. Jai atmintyje išliko ne tik tėvelio žodžiai, kad jauniausiąją dukrą (šeimoje augo dar keturi vaikai) reikia išleisti į mokslus, bet ir mamytės klausimas, gal Ksavera norėtų būti dainininkė. „Vežė į Vilnių dainuoti, turėjau gerą balsą, bet nenorėjau būti dainininkė. Galvojau, kad pati dainas turėsiu kurti, o jei nemokėsiu? Jau pirmoje klasėje norėjau būti mokytoja“, – šypsojosi K. Aukštkalnienė. Baigusi Pandėlio vidurinę mokyklą ji išvažiavo į Šiaulius ir pasinėrė į pedagogikos mokslus. „Labai nuoširdžiai mokiausi ir labai daug skaičiau“, – prisimena vasario 7 d. 90 metų sukaktį minėsianti medsėdiškė.
mokytoja.jpg
Iš Aukštaitijos – į svetimą kraštą
Ksaverą saulute vadinęs brolis Viktoras pasikvietė į Šilutę, kur pats dirbo buhalteriu, o Midveriuose, vėliau Šyliuose reikėjo pradinių klasių mokytojos. Likimas jau ištekėjusią K. Aukštkalnienę atvedė į Priekulę. „Dirbau ir Priekulėje, ir Dituvoje, ir Poškuose. Tuo metu Medsėdžiuose statė naują mūrinę mokyklą. Tačiau dar porą metų dirbau senojoje, kuri buvo Šatkų namuose. Tada su vyru apsigyvenome pas Ilginius“, – neramaus gyvenimo prisiminimais dalijosi K. Aukštkalnienė.
1959 m. gyventojų surašymo duomenimis, Medsėdžiuose gyveno 255 žmonės. Mokytoja prisimena, kad buvo ir didelių šeimų, kuriose augo 8–9 vaikai. Iš pradžių dirbusi su kolege, vėliau mokytojauti ji liko viena.
Kai 1963 m. Medsėdžiuose pastatė pradinę mokyklą, kaip pasakojo K. Aukštkalnienė, dar kelerius metus su vyru nuomojosi būstą pas Macius, tik vėliau mokykla ir tiesiogine prasme tapo Aukštkalnių namais. „Buvo įvesta elektra, tačiau prie mokyklos nebuvo šulinio. Vandenį tekdavo neštis iš kaimynų, o krosnį dažnai kūrenti šlapiomis malkomis. Vėliau pastatė tvartą. Vienoje klasėje, trijose suolų eilėse, sėdėdavo visų pradinių klasių mokiniai“, – ramiai dėstė buvusi mokytoja, kuriai yra tekę vienu metu mokyti net 50 mokinių. Kaip visi tilpo? Ar mokiniai klausė, neišdykavo? K. Aukštkalnienė prisipažino, kad labai mylėjo mokinius ir su jais sutarė gražiuoju. „Vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos pusės įsikibdavo į sijoną. Būdavo mažesnieji verkdavo, bet nuramindavau, paklausdavau, ar gerai išsimiegojo, o pasilikusi po pamokų leisdavau pamokas paruošti“, – pasakojo mokytoja, už rankos paimdavusi ir kartu vedžiodavusi raides.
Jei salėje vykdavo kolūkiečių susirinkimas, vaikus turėdavo tą dieną paleisti anksčiau. Ketvirtadieniais į mokyklą atvažiuodavo kinas, tad susirinkdavo žmonės kino žiūrėt, o kartais ir šokiai būdavę. Gražaus balso mokytoja dalyvavo saviveikloje, dainavo Medsėdžiuose moterų ansamblyje.
Mokyklą uždarė
Tuomet pedagogai privalėjo mokinius lankyti namuose. K. Aukštkalnienė matė, kad tėvai pagal išgales rūpinasi vaikais, bet tiems, kurių šeimose augo daug vaikų, nebuvo lengva. Neturinčiam vaikui ji nupirkdavo ir sąsiuvinių, ir spalvotų pieštukų, neskaičiavo, kiek išleisdavo eglutei klasėje papuošti ir dovanėlėms prieš Naujuosius metus... Mokytoją mylėjo ne tik mokiniai, bet ir tėvai. Kol jos šeima dar neturėjo kur laikyti gyvulių, mokinių tėvai atnešdavo ir kiaušinių, ir sūrio.
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus archyve saugomi rajono mokyklų sąrašai, kurie patvirtina, kad 1975–1976 mokslo metais Medsėdžiuose pradinė mokykla dar veikė. 1977 m. sąrašuose jos nebėra.
„Dirbau, kol uždarė mokyklą. Medsėdžiuose buvo likę 13 mokinių. Švietimo skyriaus valdžia manė, kad visi jie eis į Šnaukštų aštuonmetę, į ją dirbti perkėlė ir mane. Vyras jau buvo miręs. Gyventi likau Medsėdžiuose. Atsikeliu ryte ir einu iki pagrindinio kelio. Kai kokia mašina važiuodavo, paveždavo iki buvusios kalvės. Nuo ten vėl pėsčiomis. Autobusas ne visada važiuodavo“, – apie kasdienius vargus pasakojo K. Aukštkalnienė, pripažindama, kad laimės ne kažin kiek tebuvo. Vis dėlto, jei laiko ratą būtų galima pasukti atgal, ji nekeistų nieko. Jei reikėtų rinktis, kuo būti, būtų mokytoja. „Čia visa mano širdis“, – žvilgsniu glostydama dukrą Laimą, su kurios šeima kartu gyvena buvusioje Medsėdžių mokykloje, sakė mokytoja.
Prisimena ir po 50 metų
Buvę mokiniai nepamiršo nei K. Aukštkalnienės, kurią retkarčiais aplanko, gerumo, nei jos virtos arbatos kvapo, nei eglutės, kurią mokytoja savo mokiniams papuošdavo prieš kiekvienus Naujuosius metus, nei šventės, kurioje vaikai gaudavo saldainių.
„Medsėdžiuose mokiausi 1966–1970 m. Įėjus į mokyklą pro laukines duris kairėje pusėje buvo klasė, o dešinėje – salė. Per ilgąją pertrauką visi mokiniai gerdavome mokytojos išvirtą arbatą. Išsitraukdavome savo sumuštinius, atsineštus iš namų, ir puodukus, o mokytoja iš kibiro samčiu pasemdavo kvapnios arbatos“, – šiltais prisiminimais dalijasi buvusi mokytojos K. Aukštkalnienės mokinė Liucija Cirtautaitė.
„Tas vaizdas, kaip mokytoja visiems įpildavo arbatos, ir jos kvapas lydi iki šiol. Nepamenu, kad mokytoja būtų kurį mokinį nubaudusi, supykusi ar bent balsą pakėlusi. Visada rami, švelni. Mes mylėjome savo mokytoją, o ji mylėjo mus, – sako metais už Liuciją vyresnė Birutė Volungevičienė. – Prisimenu, kaip mokytoja pagyrė, kai raiškiai padeklamavau eilėraštį apie motinos rankas.“
„Baigiau ketvirtą klasę 1969 m. penketais, o Gargždų 1-osios vidurinės mokyklos (dabar „Minijos“ progimnazija – aut. pastaba), į kurią atėjau mokytis iš Medsėdžių, mokytojai abejojo, ar galėjo kaimo mokyklėlėje mokinius taip gerai paruošti. Pirmoji mokytoja tikrai mus puikiai išmokė, buvo reikli, bet gera“, – prisimena Vanda Stalmokienė.