Mo­kyk­los bend­ruo­menė so­ti­na ša­lies kultū­ros ir is­to­ri­jos van­de­nyną

Šiauliai

Oru­mas. Ba­zi­lionų mo­kyk­los-dau­gia­funk­cio cent­ro di­rek­to­rius Ri­man­tas Go­rys: „Bar­bo­ra Me­je­rytė, Ba­zi­li­jonų or­di­nas, Ro­mual­das Ozo­las ir „Pa­du­by­sio kro­ni­kos“ – ker­ti­niai ak­me­nys, ant ku­rių tvir­to pa­ma­to orų gy­ve­nimą ku­ria iš­ti­sos kar­tos.“ (R. Go­rio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

127187

Ba­zi­lionų mo­kyk­la-dau­gia­funk­cis cent­ras nau­jais moks­lo me­tais iš pa­grin­dinės mo­kyk­los taps aš­tuon­me­te mo­kyk­la-dau­gia­funk­ciu cent­ru. Vaikų mažė­ja, mo­kyk­la pri­va­lo ne­be­for­muo­ti kla­sių, ta­čiau cent­ro di­rek­to­rius Ri­man­tas Go­rys ti­ki – var­giai kas su­stab­dys prie­š du de­šimt­me­čius mo­kyk­los bend­ruo­menės pra­dėtas veik­las, pra­tur­ti­nan­čias ne tik moks­lei­vių, mo­ky­tojų, bet ir vi­so mies­te­lio, ra­jo­no, ša­lies kultū­rinį gy­ve­nimą.

Bar­bo­ra Me­je­rytė, Ba­zi­li­jonų or­di­nas, Ro­mual­das Ozo­las ir „Pa­du­by­sio kro­ni­kos“ – ker­ti­niai ak­me­nys, ant ku­rių tvir­to pa­ma­to orų gy­ve­nimą ku­ria iš­ti­sos kar­tos.

Po netikėto radinio – B. Mejerytės klasė

„Viskas prasidėjo daugiau nei prieš 20 metų, kai įsijungėme į kraštotyrinę veiklą. Ieškojome žymiausių kraštiečių moterų, o panosėje buvo Barbora Mejerytė, žinoma kaip vertėja, 1950–1951 m. išvertusi iš anglų kalbos Džono Golsvorčio „Forsaitų sagą“, vėliau Valterio Skoto „Aivenhą“ ir Čarlzo Dikenso „Dombį ir sūnų“. Ji porą metų mūsų mokykloje dirbo mokytoja, gyveno Žalpelių kaime, kuris yra už 2 km nuo Bazilionų. Norėjosi apie ją sužinoti kuo daugiau, užmezgėme ryšius su giminėmis“, – prisimena R. Gorys.

Ir tada, kokiais 2003-iaisiais, nutiko neregėtas dalykas – rengiant mokykloje ekspoziciją, su giminių duotais vertėjos reikmenimis į rankas pateko 11 sąsiuvinių, rašytų B. Mejerytės ranka. Paaiškėjo, kad tai jos romano „Jonė“ rankraštis. „Netikėta visiškai, iš dangaus nutikęs dalykas. Nesuvokėme, ką su juo daryti, bet kilo mintis leisti knygą. Lygioje vietoje pats to nebūčiau padaręs, bet visada buvo žmonių, kurie tokiais atvejais padėdavo“, – sako pašnekovas.

gorysrimantas.JPG

Vienas jų – kraštietis Vytenis Rimkus, kurį, R. Gorio teigimu, galima būdavo sutikti Šiaulių bulvare, įprastiniu maršrutu einantį iš vienų universiteto rūmų į kitus. Visada galėjai pamatyti profesoriaus beretę – tokį tradicinį įsimintiną siluetą. Jis R. Gorį nusiuntė į „Saulės deltos“ leidyklą, greit su leidyklos vadovu Hubertu Smilgiu, susižavėjusiu unikaliu radiniu – 1946 m. dailyraščiu rašytu rankraščiu, buvo sutarta dėl knygos leidybos.

„Prie knygos leidybos prisidėjo žymūs Šiaulių krašto lituanistai – abu Prieskieniai, redaktorė R. Petkevičienė – universiteto lituanistų elitas. 2005 m. pradėjome, 2007 m. išleidome. Rėmėjų paieška ilgai neužsitęsė, tuomet jie buvo dosnesni. Taip mūsų gerbiama kraštietė tapo rašytoja, o ne liko tik vertėja“, – sako R. Gorys.

Jam nuostabiausia, kaip tie rankraščiai išliko tiek metų, o didžiausias džiaugsmas – išleista knyga. Lyg to būtų maža, didelio dėkingumo sulaukta iš Algirdo Saudargo, B. Mejerytės sūnėno.

„A. Saudargas tapo mecenatu, įkūrėme mokykloje B. Mejerytės klasę-muziejų. Man mokyklos muziejus asocijuojasi su truputį pelėsiais apaugusia patalpa, neturinčia gyvybės, todėl įkūrėme klasę-muziejų ir vaikai iki šiol gyvena su B. Mejeryte. O mecenatas mus iki šiol remia, papildo muziejų. Tapo aišku, kad kai kokios nors veiklos imiesi, išsyk kitų krypčių atsiranda“, – sako mokyklos vadovas.

dsc00541.JPG

Vienuolis bazilijonas mokykloje – po 200 metų

Nauja kryptis – 2001-aisiais miestelyje ir mokykloje atsiradę bazilijonai vienuoliai. „Kai pradėjau mokykloje dirbti, niekas dorai nenutuokė, kas tie bazilijonai. Mūsų žinios buvo menkos, buvo paminėti kažkokie vienuoliai. Maniau, kad tokie nebeegzistuoja. O pasirodo, kad nuo 1990-ųjų Vilniuje, prie Švč. Trejybės bažnyčios, jau rezidavo bazilijonų vienuolis. Ordinas buvo atsiėmęs savo nuosavybę – vienuolyną ir galiausiai pirmasis vienuolis bazilijonas – tėvas Pavlo (Petro Jachimecas OSBM) pas mus atvyko. Po daugiau nei 200 metų pertraukos“, – prisimena R. Gorys.

Tėvas Pavlo pasirodė po to, kai tuometis bažnyčios kunigas Jordanas Urbonas pakvietė Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentę dr. Aldoną Vasiliauskienę išgvildenti Bazilijonų ordino ir miestelio istorinių vingrybių. „2001-ųjų pavasarį vieną gražią dieną durys atsidaro ir į kabinetą įeina A. Vasiliauskienė ir bazilijonų vienuolis. Ji juokiasi, kad atvyko su mūsų miestelio įkūrėju. Savotiška situacija. Niekas nežinojo, kas jie tokie, o štai stovi priešais. Gyvas“, – juokiasi ir R. Gorys.

Taip užsimezgė draugystė tarp mokyklos ir ordino ir ji išsivystė į 15 konferencijų ciklą. Pirmoji konferencija buvo surengta Bazilionų mokykloje ir taip visi sužinojo, kad miestelio bažnyčios gyvavimo istorija prasidėjo 1749 m., kai broliai dvarininkai Jonas ir Antanas Beinorai pakvietė Rytų apeigų katalikus vienuolius – bazilijonus – įsikurti miestelyje. Su vietos dvarininkų pagalba vienuoliams pavyko pastatyti Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčią, o šiek tiek vėliau ir vienuolyną.

1773 m. vienuoliai bazilijonai miestelyje įsteigė pradžios mokyklą, kuri po 20 metų tapo agrarine, o 1825 m. – keturklase. Tuo metu mokykloje mokėsi apie 200 mokinių, bet buvo metų, kai susirinkdavo ir iki 300 mokinių.

„Užmezgėme ryšius su ukrainiečiais, viena konferencija būdavo pas mus, kita – Ukrainoje. Įsijungė Šiaulių universitetas, miestas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Voluinės sritimi, veikla tapo tarptautinė, su ambasadų ryšiais ir mes tapome tos veiklos dalimi“, – sako mokyklos direktorius, nuoširdžiai besidžiaugiantis draugyste su vienuoliais. Ukrainiečius kviečia ne tik į ordinui skirtus renginius, jie laukiami miestelio, mokyklos šventėse. R. Gorys šį ryšį sako drąsiai galintis pavadinti bičiulyste.

„Įsimintina Ukrainos ambasadoriaus Lietuvoje Boriso Klimčiuko dovana mokyklai mokslo metų pradžios proga – Voluinės srities (Ukraina) filharmonijos simfoninio kamerinio orkestro „Kantabile“ koncertas 2005 m. Tokio lygio atlikėjų Bazilionuose nėra buvę“, – sako direktorius.

Mokykloje buvo įkurta dr. A. Vasiliauskienės vardo klasė, o pernai rugsėjo 20-ąją Bazilionai šventė – miestelyje Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčia iškilmingai paminėjo 270 metų jubiliejų.

foto-1.JPG

Taip mokykloje buvo įkurta R. Ozolo biblioteka

Trečia mokyklos sėkmė – leidžiamas istorijos ir kultūros žurnalas „Padubysio kronikos“. Jis leidžiamas drauge su Romualdo Ozolo paramos fondu ir Šiaulių universitetu, remiant rajono savivaldybei, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui. Mokyklos direktorius yra leidinio atsakingasis sekretorius.

„Filosofas, Nepriklausomybės Akto signataras sugrįžo į mokyklą 2005 m. kaip Garbės galerijos narys, sutikdamas dalyvauti projekte „Drąsinkime ateitį“. Projekto tikslas – sugrąžinti į mokyklas buvusius mokinius, kurie pasidalytų gyvenimiška patirtimi ir pasiekimais. Tai vienas prasmingų kada nors sumanytų ir vykdytų projektų švietimui“, – sako pašnekovas.

2008 m. Bazilionų mokykloje R. Ozolas pristatė savo knygą „Supratimai“. Po pristatymo signataras pareiškė apie savo sprendimą – visą gyvenimą kauptą biblioteką dovanoti mokyklai. Kad efektyviai būtų panaudota ši medžiaga, buvo mąstoma apie informacinio centro sukūrimą prie mokyklos.

R. Ozolas pirmąją savo biblioteką įkūrė dar būdamas moksleiviu Mekių kaime – susikalė dviejų dalių lentynėlę. O tada biblioteka keliavo, kur jis bevyko, kol išaugo iki neįsivaizduojamų apimčių.

Galutinė bibliotekos buveinė – Vilniuje, didžiuliame pusrūsyje, kur beveik visos knygos buvo laikomos. Pasak direktoriaus, knygos ten iki lubų sukrautos vos tilpo, o butas irgi buvo vien knygų nugarėlės. R. Ozolui knyga buvo viskas. Nieko taip nevertino kaip knygos.

„Reikia pripažinti, kad R. Ozolo bibliotekos masto nelabai įsivaizdavome. Manėme, kad tai gali būti šiek tiek didesnė nei statistinio Lietuvos inteligento mokslininko asmeninė biblioteka nuo 2 iki 5 tūkst. egzempliorių. Bet kai pradėjome jas gabenti, darėsi nejauku. Gal nedera, kalbant apie knygas, vartoti tokių mato vienetų kaip kubai, tonos, bet šiuo atveju sunku būtų nusakyti bibliotekos apimtį: parvežta netoli 7 tonų knygų – nuo 15 iki 18 tūkst. egzempliorių. Tai rinkiniai filosofijos ir istorijos, enciklopedijos, grožinė lietuvių ir pasaulio literatūra, bibliografiniai leidiniai ir kita. Didelę bibliotekos dalį sudaro jo paties kūryba: rankraščiai, išleistos knygos ir jau minėtas dienoraštis“, – sako pašnekovas, atsidusdamas, kad prisiėmė tą naštą, kuri iki šiol likusi kaip našta – gerąja to žodžio prasme.

Taip mokykloje buvo įkurta R. Ozolo biblioteka. Ketinta statyti priestatą, kur būtų įkurtas mažasis lituanistikos centras, tačiau statybos sustojo. „Bet mažasis R. Ozolo lituanistikos centras yra, gyvuoja. Esame tikras daugiafunkcis centras. Beveik kiekviena mūsų klasė – biblioteka. Vaikai mokosi tarp pagal temas susistemintų knygų“, – sako direktorius.

foto-3.JPG

„Ir žodis „kronikos“ skamba taip paslaptingai“

Kiekvieno R. Ozolo atvykimo į Bazilionus proga buvo surengiami pasivaikščiojimai – mini ekspedicijos po Padubysį. Pirmoji ekspedicija įvyko ankstyvą pavasarį Dubysos žemupyje – nuo Mirskiškės malūno, buvusio Vlado Kurkausko dvaro, Jusaičių link.

„Kalbėjomės apie anksčiau vykusių kraštotyrinių ekspedicijų aprašytus objektus ir reiškinius, publikacijas ir linkome prie to, kad reikėtų leisti žurnalą, kuriame rastų vietos visi Dubysos baseine įsispaudę ir išlikę gyvenimo pėdsakai – kasdienio gyvenimo, kovų, asmeninių dramų, vilčių, siekių paliudijimai. Po pasivaikščiojimo vėlai vakare R. Ozolas paskambino ir paklausė: „Kaip tau žurnalo pavadinimas – „Padubysio kronikos“?“ – prisimena R. Gorys.

Jis iškart sutikęs: „Man R. Ozolas buvo tas, su kuriuo galima bet kur ir bet ką, žinant jo patirtį. Ir žodis „kronikos“ skamba taip paslaptingai. O tada išsigandau, kad tikrai reikia žurnalą leisti. Gavome finansavimą, 2013-iaisiais pirmąjį numerį leidome. Apie leidybą neturėjau jokio supratimo. Bet įsijungė ŠU profesoriai, istorikai. Kai kas manė, kad esame pasmerkti žlugti. Džiaugėmės pirmu numeriu, nebuvo pirmas blynas prisvilęs.“

2015-aisiais Lietuva R. Ozolo neteko, R. Gorys susirūpino, kad žurnalo leidyba sustos. „Bet traukinys jau buvo ant bėgių pastatytas, kritikos nebeliko“, – sako jis.

Žurnalas leidžiamas du kartus per metus, jame straipsnius publikuoja iš šio krašto kilę, čia dirbę ar šio krašto istorija besidomintys įvairių mokslo sričių specialistai, politikai, menininkai. „Dabar žurnalas tapo ta ašimi, apie kurią viskas sukasi“, – sako R. Gorys, pridurdamas, kad jam enciklopedijos nebereikia – viskas apie kraštą yra parašyta žurnale

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt