Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Nuotrauką dariau prieš metus
Stasys PuščiusŠaltinis: Etaplius.lt
Tai yra skaitytojo nuomonė, už kurios turinį Etaplius.lt redakcija neatsako.
Kas atsitiktu, jeigu visi miškai ir ežerai būtų privatizuoti, nebepriklausytų valstybei?
geluvos-ez-ir-miskai-2018-10-16-007.jpg
Paskutiniu metu, vis dažniau keliamas klausimas dėl privačių zonų. Pilnai suprantama, jeigu žmogus nusipirko arba gavo palikimą tam tikrą plotą žemės, tai čia jau yra jo privati zona, arba teritorija. Yra nemažai teritorijų, kuriose yra nedidelių miškelių, arba privačios žemės sklype tyvuliuoja ežerėlis. Ir tada atsiranda draudimas, kad privačioje zonoje, negalima nei grybauti, nei uogauti. Na, Seime buvo pasiūlymas, kad privačiuose miškuose leistinas atstumas nuo sodybų turi būti 100 metrų, kuriame negalima nei grybauti, nei uogauti. Vaikštant po miškus galima pastėbėti tokias teritorijas su gresmingais užrašais, kad nei uogauti, nei grybauti šiose teritorijose negalima. Pagal mano ir kitų pašnekovų nuomone, 100 metrų jau yra perdaug. Turėtų būti sumažintas iki 50 metrų.
Kyla daug kam klausimas, o kiek hektarų gali turėti miško privatus asmuo? Čia pašnekovų nuomonės labai skirtingos. Bet dauguma prieina išvados, kad nuosavo miško daugiau nei dveji hektarai, neturi būti. Bet ir tuos plotus turi kontroliuoti valstybinės miškų priežiūros įstaigos. Tas pats klausimas liečia ir ežerų priklausymą privatiems asmenims. Dabar gi girdisi nusiskundimų, kad kaip kurie piliečiai valdantys nemažus ežerėlius užtveria ir nebeleidžia niekam prie jų prieiti. Tai daug kam sukelia pasipiktinimą. Šiaip jau yra ir kitokia nuomonė. Mat kada visi gali vaikščioti po miškus ir naudotis jų gėrybėmis, tai atsiranda tokių, kurie niokoja miškų paklotes, pradeda uogauti su grebliukais (krapštukais). Tai tokiems asmenims turi būtį skiriamos didelės baudos.
Šiaip jau visi turime suprasti vieną dalyką, kad miškai, ežerai ir upės priklauso mums visiems, bet visi privalome būti miškuose arba prie ežerų kultūringi ir atsakingi už savo veiksmus. Aš pav. mėgstu grybauti ir šiaip pasivaikščioti po miškus pastebiu, daug primėtytų celofaninių maišeliu ir kitokios taros, kaip stiklinės, taip ir plastikinės. Pagal mane miškuose turėtų veikti miškų tvarkdarių, o taip pat ir ežerų tvarkdariai. Kadangi miškai ir ežerai yra visų, tai jie turi būti tik valstybiniai. Miškų ir ežerų privatizavimas sukelia pasipiktinimo bangų.