Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Žydrūnas PilitauskasŠaltinis: Etaplius.lt
Inga Jocytė – veikli ir aktyvi moteris, su dviem dukrytėmis gyvenanti Labardžiuose. Tai jos gimtinė. Baigusi mokyklą, išvyko studijuoti į Klaipėdą, kur Vilniaus dailės akademijos filiale pabaigė vizualinio dizaino studijas. Po 5-erių metų, praleistų Klaipėdoje, išvyko gyventi į Kauną. Ten įgijo architektūros magistro laipsnį, kiek padirbėjo ir grįžo atgal į tėviškę.
Gerą aurą skleidžianti vieta
„Nesigailėjau grįžusi. Mano pagrindinis darbas – auginti vaikus ir jiems sukurti kuo geresnę aplinką. Tam čia turiu puikias sąlygas, kokių neturėčiau gyvendama mieste. Veiklos daug, nežinau, ką reiškia nieko neveikti. Visada svajojau užsiimti labdaringa veikla, savanoriavimu. Dabar galiu pasakyti, kad sukūriau sau tokią nišą, savais būdais kuriu gerumą, kurį dovanoju kitiems, man be galo malonu tai daryti“, – kalbėjo Inga.
Ingai ir jos šeimai priklauso rojaus kampelis, kuriuo jie nusprendė dalintis ir su kitais. Miško glūdumoje, ant vandens, įkurdintas namelis, mažai civilizacijos, jokių pašalinių žmonių – štai kas vilioja žmones į Labardžiuose esantį miškelį. „Tai vadinu mūsų šeimos turtu, ramybės oaze. Anksčiau čia buvo gūdus miškas, pilnas šiukšlių, tiesiog šabakštynas. Viskas prasidėjo maždaug prieš 10 metų, kai nutiesėme kelią. Didžiausias indėlis buvo tėvų. Tuomet žiūrėjome, ką dar galima pagražinti. Sutvarkyta teritorija po truputį pradėjo plėstis, čia atvykdavo pailsėti draugai, pažįstami. Miškas pasidarė lankytina vieta. Visa šeima esame gamtos, gryno oro, natūralumo, ramybės mėgėjai“, – apie gražųjį miškelį pasakojo moteris.
Miško durys platesniam pasauliui atvertos tik nuo šių metų. Idėją mestelėjo Ingos artimas draugas. „Pabandėme skleisti informaciją, truputį pasireklamuoti. Nesinori šios vietos paversti komercine, svarbu, kad išliktų miško pasakiškumas, mistika, romantiškumas, privatumas. Esmė – ne namelis, o intymumas, kai miške esi visiškai vienas.
Savaime suprantama, viskam reikalingos investicijos, tačiau Inga stengiasi aplinką puoselėti minimaliomis sąnaudomis. Tai nėra pragyvenimo šaltinis, o hobis, teikiantis didžiulį malonumą.
Vieta, galinti padėti susikurti vidinį rojų
Inga vieną dieną sugalvojo, kad šiai vietai reikia pavadinimo, pabrėžiančio miško išskirtinumą. Ji prisiminė straipsnį apie geišų mokyklą. Pagrindinė jų mokymo mintis – reikia susikurti vidinį rojų. „Užklupus sunkumams ar rūpesčiams, sau kartoju, kad reikia susikurti vidinį rojų ir juo mėgautis. Taip miškelis tapo „Miško rojumi“. Apsilankiusieji iš čia išvažiuoja pakylėti. Šioje vietoje užplūsta geri jausmai, teigiamos emocijos, žmonės atsipalaiduoja, medituoja, džiaugiasi, neskuba išvykti. Smagu gėriu dalintis su kitais. Džiugu išgirsti gerą žodį iš žmonių, kurie neturi tikslo tau įtikti. Malonu, kad galiu prisidėti prie kitų džiaugsmo“, – sakė moteris. Susidomėjimas šia vieta didžiulis. Vienu metu čia priimama tik viena lankytojų grupė. Tai ir yra pagrindinis šios vietos žavesys.
Pradėjus kviesti šia vietove pasimėgauti kitus, namelyje atsirado lova, šalia jo – lauko virtuvėlė, dušas, įvairių smulkmenų, kurių žmonėms gali prireikti. „Esu dizainerė-architektė, man įdomu viską padaryti kuo ergonomiškiau, kad neužimtų daug vietos, bet būtų gražu ir reikalinga. Namukas ne guminis, bet jame viskas telpa“, – pasakojo labardiškė.
Apie ateitį Inga daug negalvoja. Yra minčių plėstis, tačiau reikalingos investicijos, vien rankomis visko nepadarysi. „Mūsų tikslas – kad, atvykus pas mus, išnyktų pyktis, kurio tiek daug televizijoje, žiniasklaidoje, žmonių santykiuose. Norime padaryti pasaulį geresnį. Po truputį tobuliname ir save, ir šią vietą. Nėra gražesnio ir prasmingesnio tikslo, nei kurti tai, kas turi išliekamąją vertę. Kiekvienam svarbu ką nors palikti po savęs“, – sakė Inga.
Atvykusieji miške džiaugiasi gamta ir jos teikiamais malonumais. Vandens telkinyje gausu žuvų, miške netrūksta uogų, grybų, laužavietėje galima pasigaminti vakarienę. Inga į savo veiklą bando įtraukti ir kitus. Bendradarbiaujama su Rietavo žirgynu, apsistoję „Miško rojuje“ galės nuvykti pajodinėti.
Šeimininkai nesiekia vienu metu miške apgyvendinti kuo daugiau žmonių. Inga – meno žmogus, ji nemoka pardavinėti, įtikinėti. Jai svarbiausia atvirumas, nuoširdumas. Su tokiomis savybėmis versle neprasimuši. Moteriai norisi tuo, ką turi, pasidalinti su pasauliu. „Aš mėgstu ką nors sugalvoti, padaryti, kurti, realizuoti. Man tai gyvenimo varikliukas. Smagu, kai kiti tai įvertina. Ši veikla man maloni. Pats geriausias dalykas, kai hobis tampa darbu“, – sakė Inga.
Geriausia vietagyventi – kaimas
Vyrauja nuomonė, kad žmogus, gyvenantis kaime, yra uždaras. Inga mano, kad gyvenimas nepriklauso nuo gyvenamosios vietos, daug svarbiau – požiūris. „Kaimas dažnai turi negatyvią reikšmę, bet aš esu kaimo žmogus ir tuo didžiuojuosi. Čia turiu geresnes sąlygas susikurti sau malonią aplinką. Kaimas – tobuliausia vieta auginti vaikus. Nesutinku, kad kaimo žmonės yra siauro mąstymo. Domėdamasis, bendraudamas ir ieškodamas pleti suvokimą, supratimą, mąstymą, pasaulėžiūrą. Myliu Lietuvą, kaskart, pabuvojusi svetur, suprasdavau, kad noriu gyventi čia. Man svarbu jausmas, jaukumas“, – pasakojo moteris.
Inga su šeima į Labardžius grįžo prieš trejus metus. Jos nuomone, Rietavas yra nuostabi vieta. Jauna šeima šiame mieste pasigenda tik vienintelio dalyko – picerijos. Visa kita – mokykla, darželis, muzikos mokykla, kirpyklos, vaistinės, parduotuvės – yra. Renginių ir švenčių taip pat netrūksta, labiau stinga laiko visur apsilankyti. „Savaime suprantama, visos vietos turi ir trūkumų, ir privalumų. Pasirinkimas žiūrėti į viską pesimistiškai nudažo vaizdą liūdnomis spalvomis, o aš mieliau renkuosi vidinį rojų“, – sakė Inga.