Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Etaplius.LTŠaltinis: Radviliškio rajono savivaldybė
Nepastebimai diena po dienos prabėgo 48-eri metai, beveik pusė amžiaus, kaip Dievo pirštas atvedė dabar jau velionį kunigą Juozapą Vaicekauską į Grinkiškį, kur prie tilto per Šušvę subėga šeši keliai, kur vienoje upės pusėje į dangų kyla balti bažnyčios bokštai, o kitoje – mokyklos rūmas. Tai dangiškosios ir žemiškosios šviesos šaltiniai, kurie ilgą laiką valdžios buvo priešinami, bet bažnyčia vis tiek švietė vilties ir tikėjimo šviesa, o kunigas Juozapas tvirtai stovėjo, saugodamas tą bažnyčios šviesą ir pats skleisdamas ją aplinkui savo žodžiu ir gyvenimu.
Man atrodo, kad Grinkiškis šiam kunigui buvo pažadėtoji žemė, kaip ir man, kaip ir nemažai daliai praėjusio amžiaus antrosios pusės šio miestelio, visos parapijos ir seniūnijos žmonių. Gimęs dar prieškaryje 1933 m. Šiauliuose gausioje šeimoje, po karo augo ir mokėsi Radviliškyje, nes čia persikėlė visa šeima iš sugriautų Šiaulių. Čia baigė vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais pradėjo studijas Kauno kunigų seminarijoje, kurią baigė 1961 m. Būtent todėl nekrologe, trys datos: gimimo, įšventinimo į kunigus ir mirties.
Po seminarijos buvo kunigystė keliose parapijose, kol 1975 m. birželio mėnesį kunigas Juozapas atvyksta į Grinkiškį ir pradeda dirbti Grinkiškio ir Pašušvio parapijų administratoriumi, arba, kitaip tariant, klebonu. Čia ir apsistojo kunigas Juozapas iki pat gyvenimo pabaigos – šių metų birželio 4 dienos vakaro. Iki paskutinio atodūsio šioje žemėje, po šiuo dangum, o dabar jau ir amžinojo poilsio vieta Grinkiškio žemelėje, kur tiek metų eita ir sustota amžinai.
Šią atsisveikinimo su velioniu kunigu Juozapu valandą kalbėdamas Grinkiškio parapijos žmonių vardu, aš vis tiek neišvengsiu asmeninio santykio su dabar jau šviesios atminties ilgamečiu mūsų klebonu. Miestelis nedidelis. Visi čia miname tuos pačius kasdienybės takus. Per daugelį metų daugiau ar mažiau vieni kitus pažįstame.
Visus mus iš dažnai pilkos buvusios kasdienybės pakėlė laisvės ir tikėjimo kitokia ateitimi banga, su Sąjūdžiu atūžusi ir į Grinkiškį. Tada išryškėjo kunigo Juozapo santūrus tvirtumas. Jis buvo tikriausias ir didžiausias autoritetas, su juo tardavomės, kaip tvarkysime savo miestelio ar kaimo atmintinas vietas.
Kunigas šventino atstatytus ar naujai pastatytus kryžius, paminklus, aukojo mišias valstybinių švenčių proga. Žodžiu, buvo su savo parapijiečiais ir džiaugsme, ir skausme. Krikštijo, tuokė ir laidojo. Rado paguodos žodį.
Dėl to kunigui Juozapui suteiktas Grinkiškio seniūnijos garbės piliečio vardas.
Dabar Grinkiškio žemė amžiams priglaus jo kūno palaikus, bet liks velionio gyvenimo ir tarnystės šio žemės lopinėlio žmonėms šviesa. Liks tikėjimo kelias, kurį mums rodei, kunige Juozapai. Liks kunigo ištikimybė pašaukimui ir tarnystei artinant žmones prie Dievo, o Dangų – prie žmonių. Tikime, kad Jūsų siela jau Viešpaties meilės paunksmėje. Melskis už mus taip, kaip meldeisi Pašušvio ir Grinkiškio bažnyčiose.
Ačiū Tau, Viešpatie, kad leidai šioje žemėje būti kartu su kunigu Juozapu. Tegul jam šviečia Amžinoji šviesa!
Visų Grinkiškio seniūnijos gyventojų vardu Klemas Indrėkus