Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Šiaulių kraštas

Šiauliai

Di­džio­sios Šiau­lių ge­gu­ži­nės And­ri­ja­ve 1905 m. Tre­čio­je ei­lė­je iš kai­rės ket­vir­tas M. K. Čiur­lio­nis. (Rep­ro­duk­ci­ja iš J. Nek­ra­šiaus rin­ki­nio)

Jonas NekrašiusŠaltinis: Etaplius.LT

368989

Šiemet rugsėjo 10 d. minėsime įžymaus lietuvių menininko – dailininko, kompozitoriaus, chorvedžio, literato – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) 150-ąsias gimimo metines. Ta proga pateikiame keletą įdomesnių faktų, susijusių su šiuo menininku bei jo žmonos Sofijos Kymantaitės gyvenimu ir jų ryšiais su Šiaulių kraštu.

Kurtuvėnų regioniniame parke esantis Girnikų piliakalnis mena M. K. Čiurlionį. 1905 m. gegužės 7 d. kunigo J. Vizbaro iniciatyva ant Girnikų kalno buvo pastatytas kryžius, skirtas lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo metinėms paminėti. Paminklo statybą rėmė grafas Pliateris, grafienė organizavo aikštelės sutvarkymą, buvo pastatyti suoliukai, kad būtų galima gėrėtis apylinkių panorama, nes kalnas tada dar nebuvo apaugęs mišku. Kryžių šventino kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Iškilmėse dalyvavo rašytojas Jonas Biliūnas, dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti veikėjai.

Kunigas J. Tumas-Vaižgantas, pašventinęs kryžių, tada pasakė pamokslą: „...Kaip šitą visoje Lietuvoje didžiausią Girnikų kalną, anot pasakos, milžinai supylė, idant mes, šiandieną ant jo pasilipę, galėtume apregėti čia plačią apylinkę ir pasidžiaugti įvairia jos grožybe, – taip Milžinų-Lietuvių, ir tai daugelio reikėjo, kol pastatė mums tą aukščiausią rodyklę – lietuvišką spaudą – nuo kurio šviesa krenta ne tik ant Kurtuvėnų apylinkės, bet ir ant visos Lietuvos.“ (Pasirašo: Kurtuvėniškis. Kurtuvėnų parapijoje spaudos atgavimo metinės sukaktuvės. Vilniaus žinios, 1905 05 19, p. 3).

Ku­ni­gas Vin­cen­tas Ja­ru­lai­tis. (Iš J. Nek­ra­šiaus rin­ki­nio)

1905 m. birželį netoli Šiaulių rajono, Ginkūnų apylinkėje, Andrijavo dvare prie kelio į Vijolių kaimą buvo surengta Didžioji Šiaulių gegužinė, kurioje pabuvojo 300 lietuvių. Joje dalyvavo S. Kairys, K. Pietaris, J. Tumas-Vaižgantas, M. Petrauskas, J. Vileišis, V. Zubovas ir kiti. Nežinomo fotografo nuotraukoje gegužinės dalyvių viduryje sėdi ir M. K. Čiurlionis.

P. Bugailiškis irgi mini M. K. Čiurlionio viešnagę Šiauliuose. Jis rašo: „Šiauliuose susipažinau su žymesniais žmonėmis, be Valstybės Dūmos atstovų, su čia apsilankiusiais M. K. Čiurlioniu, Žemaite, G. Petkevičaite-Bite.“

Rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958) gimė Joniškyje. Iki 12 metų augo Šiauliuose, Kuliuose ir pas dėdę kunigą Vincentą Jarulaitį (1859–1939). Šį gyvenimo periodą Sofija aprašė apysakoje „Šventmarė“. Likimas lėmė jai susitikti su 1898–1899 metais Kuliuose vikaravusiu J. Tumu-Vaižgantu, kuris daug lėmė tolimesniame jos gyvenime. Tai jis įkalbėjo tėvus ir dėdę pagalvoti apie geresnį Sofijos išsimokslinimą. Pats J. Tumas-Vaižgantas mokė ją lietuviškai skaityti ir rašyti, nuvežė į Palangą, į pirmą viešą lietuvišką spektaklį.

Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio po­rtre­tas. 1981 m. Dai­li­nin­kas Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius. (Iš Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nio)

Sofija apie savo vaikystę rašo: „Matau save trejų metų Šiauliuose. Tėvai tada laikė viešbutį, tačiau dėl savo nepaprasto pasitikėjimo visais teko viešbutį likviduoti, iš likučių įsikurti kolonialinę krautuvėlę. Šiauliuose gyvenant, kaimo gyvenimas buvo artimas – trylika kilometrų nuo mamos tėviškės, Raizgių kaimo <...> nuolatiniai giminių apsilankymai, kaimiškos tradicijos, vargai, džiaugsmai, kaimo šnektos siautė mano vaikystės gūžtą. Lig septynerių metų dažnai būdavau Sidabrave, netoli Šeduvos, pas dėdę kunigą Jarulaitį. Dėdė mane ir skaityti mokė.“ Mažąja Sofija rūpinęsis kunigas V. Jarulaitis buvo jos dėdė, motinos brolis.

Sofija Kymantaitė 1907 m. Vilniuje susipažino su M. K. Čiurlioniu, mokė jį lietuvių kalbos, kurią, studijuodamas Varšuvoje, jis prastai mokėjo. Sofija prisimena: „Kitus kalbos mokydama, pati vis daugiau jos esmę ėmiau jausti, suprasti, pagrindu man buvo mano motinos šiauliečių tarmė, ausyse skambėjo motinos kalbos perlai.“

So­fi­ja Ky­man­tai­tė. 1905 m. Kro­ku­va. Fo­tog­ra­fas T. Je­bold. (Iš Mai­ro­nio li­te­ra­tū­ros mu­zie­jaus rin­ki­nio)

1909 m. sausio 1 d. Plungės Romos katalikų parapijinėje bažnyčioje Sofiją Kymantaitę ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį sutuokė Sofijos dėdė, kunigas Vincentas Jarulaitis, kilęs iš Raizgių k., Šiaulių rajono. Sofija Kymantaitė su M. K. Čiurlioniu 1907–1909 m. dažnai lankydavosi pas jos dėdę kunigą A. Jarulaitį, kuris juos globojo. V. Jarulaičio globa netiesiogiai padėjo M. K. Čiurlionio įvairiapusiškai kūrybai. Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui pamilus kanauninko sesers dukrą Sofiją, jaunoji pora V. Jarulaičio buvo svetingai globojama, sutuokta Šateikių bažnyčioje, apgyvendinta klebonijoje. Jiems vasarą suteiktos sąlygos pabūti prie jūros.

„Naujas gyvenimas. Nauja kalba. Nauji pasauliai... Stebuklingų dienų neįmanoma išgalvoti...“ – rašė apie tai M. K. Čiurlionis. Ta vasara Sofijos dėdės kanauninko globoje buvo laimingiausia ir kūrybingiausia M. K. Čiurlionio gyvenime. Jis nutapė apie 20 pačių vertingiausių paveikslų: „Pasaka“, „Demonas“, „Rojus“, „Žemaičių kryžiai“, „Žemaičių kapinės“ ir kt. Dėl V. Jarulaičio svetingumo M. K. Čiurlionis atsidėkodamas jam paliko sukurtus meno kūrinius.1911 m. balandžio 10 d. M. K. Čiurlionis mirė. Dailininkas 1911 m. balandžio 13 d. buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinių aukščiausioje Literatų kalnelio vietoje. Prie atviro kapo pirmasis kalbėjo kunigas V. Jarulaitis, našlės dėdė. Jo kalba buvo graži, gili. Jis sakė: „Prieš du metu jam šliūbą duodamas nesitikėjau, kad štai dabar laidot jį man teks...“ Kapinių koplyčioje gedulingas Šv. Mišias aukojo ir velionio M. K. Čiurlionio kapą pašventino taip pat kunigas V. Jarulaitis.

Po M. K. Čiurlionio mirties, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė dažnai lankydavosi Šiauliuose, susirašinėjo ir bendravo su pažįstamais ir giminaičiais iš šio miesto. Dažnai Sofija svečiuodavosi šiauliečio gydytojo Nainio namuose M. Valančiaus gatvėje.

Lietuvių dailininkas Adomas Varnas (1878–1979), kilęs iš Joniškio, prisiminimuose pasakojo, kad su M. K. Čiurlioniu susitiko 1905 m. birželio mėn., kai su P. Rimša, A. Staneika per Varšuvą važiavo į Lietuvą. Varšuvoje aplankė M. K. Čiurlionį, kuris gyveno penktame aukšte, vieno namo palėpėje. Pas M. K. Čiurlionį pabuvo apie valandą. A. Varnas prisiminė tėviškę ir M. K. Čiurlioniui padainavo dainelę „Valio, dalgele“, sakydamas, kad tai Joniškio lygumų daina. M. K. Čiurlionis griebėsi užrašyti dainos žodžius, melodiją ir buvo labai ja patenkintas. A. Varnas, prisimindamas susitikimus su M. K. Čiurlioniu, 1923 ir 1958 metais nutapė šio dailininko ir kompozitoriaus portretus.

Lietuvos teisininkas, spaudos darbuotojas Peliksas Bugailiškis (1883–1965) prisiminimuose rašo, kad Peterburgo lietuvių kolonijos dailės gyvenime būta didesnių iškilmių, pavyzdžiui, Varšuvos meno mokyklos mokinių paroda 1906 m., kurioje su savo kūriniais dalyvavo ir M. K. Čiurlionis. Ji išsamiau paminėta vietos laikraščiuose. Kiek vėliau Mažojoje konservatorijos salėje suruoštas „Muzikos bei literatūros rytas“ M. K. Čiurlioniui paminėti; jis čia ilgesniam laikui buvo atvykęs 1908 m., kur jį į meno pasaulį įtraukė dailininkas M. Dobužinskis.

P. Bugailiškis rašo, kad jam dalyvaujant lietuvių „Rūtos“ svetainėje-klube su didele sale ir scena, M. K. Čiurlionis jai paruošė įspūdingą uždangą ir patsai dalyvaudavo jos koncertuose.

P. Bugailiškis buvo Lietuvos mokslo draugijos narys, „Čiurlionio kuopos“, užsibrėžusios ne tik nupirkti visus M. K. Čiurlionio tapybos kūrinius, bet ir „neišleisti iš Lietuvos viso, kas gaminama jos dailininkų ir kame greta aukštojo meno žymu Lietuvos siela“ atstovas Šiauliuose. Lietuvos dailės draugija paskelbė vajų M. K. Čiurlionio kūriniams išpirkti.

Žemaitijos tautodailininkas Vincas Uogelė (1894–1934) 1919 m. gruodžio 10 d. iš medžio išdrožė skulptūrą „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“. Ant jos postamento išskobtas dailininko biustas. Jame iškaltas užrašas: „A. A. / MIKOS / ČIURLIONIS / MALIORIUS / 1875–1911“. Šis darbas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje (ŠAM – LS-142).

So­fi­ja Ky­man­tai­tė-Čiur­lio­nie­nė. 1907 m. Vil­nius. Fo­tog­ra­fas Alek­sand­ras Vla­dis­lo­vas Štrau­sas. (Iš Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­jaus rin­ki­nio)

Stasys Šalkauskis (1886–1941), susidomėjęs M. K. Čiurlionio kūryba, laiške broliui Kazimierui Šalkauskiui paprašė jo atsiųsti šio dailininko darbų. Vėliau S. Šalkauskis parašė straipsnį „M. K. Čiurlionis“, kuris 1925 m. buvo išspausdintas žurnale „Ateitis“ Nr. 9–10 (p. 396–402). Šiame straipsnyje S. Šalkauskis M. K. Čiurlionį lygino su Vydūnu, „kuris naujojoje lietuvių literatūroj užima tokią vietą, kokią Čiurlionis vaizduojamajame mene“. Šis straipsnis buvo iliustruotas M. K. Čiurlionio kūriniais.

Šiaulietis dailininkas Gerardas Bagdonavičius (1901–1986) domėjosi M. K. Čiurlionio kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką, formavo jo stilių. Minint šio genialaus dailininko ir muziko mirties metinių sukakties 70-metį, G. Bagdonavičius sukūrė M. K. Čiurlionio portretą.

M. K. Čiurlionio atminimui skirtus knygos ženklus sukūrė šiauliečiai grafikai Eduardas Juchnevičius (1942–2011) – ekslibrisas „Kastukas“, Sigitas Burneckis ir kiti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt