Miesto veteranė

Širvintos

Širvintų ŠirvisŠaltinis: Etaplius.lt

153078

Šį kartą pataikiau apsilankyti ir pakalbinti širvintiškiams gerai žinomą ir pažįstamą, buvusią ilgametę miesto kapinių prižiūrėtoja Stasę Sirnickienę. Po pokalbio, važiuodama savais keliais, mąsčiau apie šios žvalios, energingos moters gyvenimą.

Visai neseniai, atšventusi devyniasdešimt šeštąjį gimtadienį, ponia Stasė šypsodamasi prisiminė taip greit prabėgusią vaikystę ir jaunystę. Augo gražiame, dabar jau išnykusiame Aukštadvario kaime, netoli Naidų ežero. „Man buvo gera namuose, augau su dviem broliais, tiesa, jie buvo jaunesni už mane, tačiau kai paaugo – turėjau užtarėjų, – prisiminė ponia Stasė. Namuose mes visi turėjome paskirstytus darbus ir juos sąžiningai atlikdavome. O darbo buvo: mama laikė ir karvę, ir kiaulių, ir avelių. Nuo vaikystės įpratusi dirbti, kitaip nemokėjau gyvendama kaime, kur kolchoze prasidėjo mano darbo biografija, ne kitaip buvo ir persikėlus į Širvintas“.

– O kaip atsitiko, kad iš kolchozo atsidūrėte rajono centre? Tais laikais ištrūkti iš kaimo buvo neįmanoma? – pasidomėjau, nes, kiek menu, ponia Sirnickienė visada gyvena Širvintose.

– Ištekėjau. Mane su vyru supažindino giminaičiai. Patiko aukštas, dėmesingas Motiejūnų bibliotekos darbuotojas Juozas. Tačiau susitikdavome labai retai, susisiekimas buvo labai prastas, telefonų taip pat neturėjome. Manęs laukė kaimas ir darbai, Juozas irgi užimtas žmogus. Retkarčiais, laisvadienių vakarais Juozas aplankydavo mane namuose, o aš vakaruškose. Grįžtu namo su palydovu, o namie laukia Juozas. Nebuvo jokių pykčių ar nepasitikėjimo. Mane palydėjęs vaikinas atsiprašydavo Juozo ir eidavo namo. Šokius lankydavau net ištekėjusi, nes, jau tapusi Sirnickiene, dar gyvenau kaime, o vyras savo namuose. Iškilmingų vestuvių nekėlėme. Paprasčiausiai metrikacijos skyriuje mus „surašė“, net liudininkų nereikėjo, pas draugę pasivaišinome arbata ir kiekvienas į savo namus. Kaip galėjau palikti mamą, jai ūkyje daug darbų! – sako ponia Stasė. – Taip gyvenome apie metus. Vyrui įkyrėjo lankyti kažin kur gyvenančią žmoną, reikėjo sukti savo gūžtą: išsinuomojome namo dalį dabartinėje Ukmergės gatvėje.

O jaunoji žmona ne tik pati persikėlė, dar ir gyvulių atsivežė. Vėl sukosi kaip voverė rate. Vyras, palikęs biblioteką, susirado geriau apmokamą darbą statybose. O po kurio laiko, Juozui perėjus dirbti į komunalinį ūkį, pastebėjusi darbštų jauną vyrą, komunalinio ūkio vadovybė Sirnickams skyrė jau komunalinį butą. Koks buvo džiaugsmas – savas butas, patys šeimininkai. Čia gimė pirmagimis sūnus Algis, dukros Nijolė ir Svajonė. Po kurio laiko šeimą papildė pagrandukas Kęstutis. Nuoširdi, vikri, visada skubanti padėti vyresniems marti Stasė netruko susidraugauti su šešuru. O ir jis neliko abejingas geram žodžiui, skanesniam kąsneliui. Žiūrėk, jau paslaptingai besišypsodamas ir atneša kažką pasislėpęs po pažastimi. Juozo pamotė buvo atsargi, per daug neprisileisdavo draugystei su marčia, tačiau, ilgiau kartu begyvenant, ištirpo nepasitikėjimo ledukas. Tėvo pamotė tapo tikra močiute, pamilo ir augino mažuosius, prižiūrėjo iš mokyklos grįžusius vyresniuosius. O kaip be vyresnio, atsakingo žmogaus! Vyras ištisomis dienomis darbe, žmona irgi netinginiavo: kultūros namuose kūreno krosnis, dar skubėjo tvarkyti kino teatro, o čia atsirado dar viena proga padirbėti – buvo ieškomas kapinių prižiūrėtojas. O kodėl ne? Darbo vieta šalia namų – reikia pabandyti – nutarė. Tas pabandymas truko net trisdešimt trejus metus.

Naujas darbo baras – baisiai apleistos kapinės. Kapinių pradžioje dar patvarkyti kapai, o kuo toliau link upės – šabakštynas, per suaugusius krūmus nesimatė pastatytų paminklų, antkapių, kapeliai išnykę, kur ne kur kauburėlis. Daug sveikatos ir darbo buvo įdėta, kol kapinės tapo „peršviečiamos“, iškirsti krūmai, sutvarkyti apaugę kapai, išneštos per ilgus metus susikaupusios žolių ir lapų krūvos. Tada atsirado vietos naujai laidojamiesiems. Tačiau greit užsipildė senosios kapinės, jos buvo praplėstos ir tapo tokios, kokias ir dabar matome. Palyginimui galima pasakyti, kad naujosiose iki šiol jaučiama šeimininko ranka: kapai išsidėstę eilėmis, tarp jų takučiai. Viso to nebuvo senosiose – ten ir dabar nepatogu prieiti prie artimųjų kapų. O kiek buvo atvejų, kai susijaudinę žmonės kreipėsi į kapinių prižiūrėtoją, kad nebėra gėlyčių, pasodintų ant artimųjų kapo, kad dingo gėlių vazos. „Neturtingai žmonės gyveno, rublis buvo didelis pinigas. Patardavau, kad įdaužtų vazą ar paliekamą stiklainį, tada jau ramiau – nepaims. O kiek kartų ėjau su kapų lankytojais ieškoti perkeltų gėlių. Ir rasdavome! Tada gėles atgal persodindavom į buvusią vietą. Mūsų kiemas buvo tartum sandėlis – ateidavo pasiskolinti kas kastuvo, kas grėblio, kas grąžindavo, kas ne, kitų įrankių eidavau ieškoti į kapines. Visko buvo. Dabar jau žmonės sąmoningi, galima sodinti ir puošti kapą, kaip patinka – niekas nepajudina. Šiuo metu kapai labai išpuošti, prižiūrėti, kiti net pernelyg. Kapai yra ramybės vieta, čia nereikia lenktyniauti, kieno paminklas brangesnis, ar krauti kuo daugiau dirbtinių gėlių“, – savo mintimis dalinosi ponia Stasė.

Sugrįžusios iš kapinių, laukė namų ruoša. Laimei tėvas vakarus praleisdavo su vaikais. Pats gražiai piešė, jo rašysena buvo labai daili. Viso to jis mokė savo vaikus. Sumanydavo įvairių žaidimų. Vaikams paaugus atsirado galimybės dalyvauti organizuojamose ekskursijose. Aplankyta Ryga, Talinas, Maskva, Sankt Peterburgas, o Lietuvoje ne tik Nida ar Šventoji. Kai tik Komunalinių įmonių kombinato dirbantieji važiuodavo į teatrą, cirką, koncertą, Stasė visada važiuodavau kartu. Vyras niekada neprieštaravo. Pasak ponios Stasės, visko jos gyvenime buvo, tačiau su vyru visada galėjo susitarti, vienas kitą gerai suprato. „Deja, jau dvidešimt devyneri metai, kai lankau jo kapą. Greit prabėgo ne tik vaikystė ir jaunystė. Nepastebėjau, kaip pralėkė branda, užaugo ir suaugo manieji vaikai. Toks gyvenimas. Pernai, švęsdama devyniasdešimt penktąjį gimtadienį, turėjau tik du proanūkius, o šiemet mane sveikino jau ir trečiasis. Esu laiminga ir turtinga keturių vaikų mama, penkių anūkų močiutė ir trijų proanūkių promočiutė. Džiaugiuosi žentu ir marčiomis. Gyvenu kartu su Kęstučio šeima, o jo žmona Vida darbštuolė ir mano „patieka“, kur buvus kur nebuvus vis prie manęs, jei ko užsigeidžiu – visko turiu. Vilniuje gyvenanti Svajonė su šeima dažna mano viešnia. Su dukra Nijole buvau miesto šventėje, labai norėjau pamatyti saliutų ir pamačiau, ji visada atsiranda, kai tik prireikia. Sūnus Algis su savo anūku Nojumi niekada nepraeina pro šalį. Vyriausiai proanūkei dvidešimt dveji – gal sulauksiu ir proproanūkių“, – viltingai kalba ponia Stasė.

Atsisveikindama su visiems širvintiškiams pažįstama, buvusia ilgamete kapinių šeimininke ponia Stase Sirnickiene, dėkoju už tai, kad daugeliui padėjo sunkią valandą ir išliko tokia pat geraširdė, jautri, visada pasiruošusi patarti ir padėti, kad tokiais išaugino ir savo vaikus. Sveikatos Jums ir būtinai atšvęskite šimtąjį jubiliejų!

Valda PATINSKIENĖ

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt