Metų mokytoja: „Dar neišsižadėkime kreidos“

Šiauliai

Kaip šeima. Juliaus Janonio gimnazijoje daugiau nei dešimt metų veikia V. Rakužienės vadovaujamas jaunųjų mokslininkų klubas „MES“. „Matau, kaip klubo nariai bendrauja tarpusavyje, ir tas bendrystės jausmas toks stiprus, kaip šeimoje. Tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi“, – sako mokytoja. (A. Rutkausko nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

55059

Šiandien, minint Tarptautinę mokytojų dieną, dešimčiai Šiaulių miesto pedagogų bus įteikti Metų mokytojo apdovanojimai. Nusipelniusiame dešimtuke – ir Juliaus Janonio gimnazijos fizikos mokytoja ekspertė Valentina Rakužienė. „Kai gimnazijoje buvo pakabintas skelbimas, kad tapau Metų mokytoja, „pirmokai“ nesuprato, su kuo mane dabar čia sveikinti – sveikino su gimtadieniu“, – juokiasi ji ir priduria titulo nesureikšminanti.

Svarbiausia – tyrėjo gyslelė

– Kodėl – nejaugi Metų mokytojos apdovanojimas nėra svarbus ir malonus jūsų triūso įvertinimas?

– Metų mokytoja – ką tai reiškia? Kad šiais metais dirbau gerai, o kitais – šiaip sau? (Šypsosi) Galbūt nuo sovietinių laikų išlikęs negeras jausmas: tuomet apdovanojimai būdavo ir keistai skirstomi, ir priimami... Nors ir dabar iš draugų ar pažįstamų socialiniuose tinkluose gaunu prašymų pabalsuoti už kokį nors žmogų x rajono Metų mokytojo rinkimuose. Vadinasi, Metų mokytoju taps tas, kuris feisbuke surinks daugiau patiktukų. Ką mes vertiname? Kiek draugų, pažįstamų, giminių mokytojas turi? Arba kiek jis atitinka kažkokius tik valdininkams suprantamus kriterijus?

– Na, gerai. O pati jaučiatės nusipelniusi Metų mokytojos titulo?

– Šįmet tikrai nesijaučiu. Jei šis apdovanojimas yra susijęs su mokinių pasiekimais – ankstesniais metais jų buvo daugiau. Jei su kasdieniu darbu – kasmet dirbu vienodai.

Žinote, aš labai skeptiškai žiūriu į dalykines olimpiadas ir labai džiaugiuosi, kad į pasaulinius jaunimo mokslo ir technologinių inovacijų, Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų bei kitus konkursus išvažiuoja ne tik puikių akademinių gebėjimų turintys, gerai besimokantys mokiniai, bet ir tie mokiniai, kurių pagrindinė stiprybė – praktiniai tiriamosios veiklos gebėjimai. Būtent jie turi didžiausią potencialą šiuolaikiniame pasaulyje. Labai daug mokinių puikiai sprendžia uždavinius pagal duotus algoritmus, šablonus, jiems pakanka akademinių žinių, bet viduje jie neturi kūrybinės ugnelės, tyrėjo gyslelės.

– Geras mokytojas arba gera mokytoja – kokie jie?

– Turbūt geras mokytojas yra tas, kuris, pasibaigus pamokoms, savo draugų rate nesako: „Jeigu galėčiau, šiandien pat eičiau dirbti kitur.“ Žmogus, kuris deklaruoja, kad dirba šį darbą tik dėl atlyginimo, kaži ar gali būti geras mokytojas. Arba žmogus, kuris nemėgsta mokinių. O niekam ne paslaptis, kad tokių mokytojų yra ir yra nemažai, kiekvienam turbūt teko su jais susidurti. Tą dieną, kai pajusiu, kad mokiniai mane pradėjo nervinti, erzinti savo buvimu, žinosiu, jog man atėjo laikas į užtarnautą poilsį (šypsosi).

O gera mokykla – tikrai ne ta, kuri puikuojasi reitingų viršūnėse, kurioje dešimtimis vykdomi beverčiai projektai. Gera yra ta, į kurią mokiniai noriai sugrįžta po savaitgalio, po atostogų, po išleistuvių, po daugelio metų, į kurią atveda savo vaikus. Manau, kad man labai pasisekė – dirbu puikioje mokykloje.

– Jeigu nesureikšminate olimpiadų, galbūt nesureikšminate ir pažymių?

– Pažymiai toli gražu nėra vienintelis vertinimo kriterijus. Būna visokių situacijų: kartais rašai mokiniui dešimtuką tik todėl, kad jis gerai „iškalė“ informaciją, kartais rašai mokiniui trejetą ir taip skauda viduje – galbūt jis pasiekė savo galimybių ribą, galbūt jam paprasčiausiai nepasisekė. Taip pat ir su egzaminais. Tikrai nemanau, kad trys valandos gali nulemti tolesnį jauno žmogaus gyvenimą.

img-7634.JPG

Mokytojo darbas neleidžia senti

– Galbūt tuomet švietimo sistemoje reikėtų kardinalių pokyčių?

– Gal jau nebereikia tų pokyčių... (Juokiasi) Dabar nieko kito nedarome tik reformuojame ir keičiame. Nespėja baigtis viena reforma, prasideda kita. Žmonės palikti be aiškumo, supriešinti. Naujausias perliukas: Švietimo ministerija paskelbė, kad mokykloms, kurios pasiekė prasčiausius rezultatus, bus skirtas papildomas finansavimas. Na, tai ką, rašysime visiems dvejetus (juokiasi). Iš tikrųjų net nežinau, ar čia juoktis, ar čia verkti. Mokytojo profesijoje šiuo metu labai trūksta aiškumo, stabilumo, įvertinimo. Bet galbūt galvos aukščiau geriau mato...

– Šnekame apie mokinius, o kokia mokinė buvote pati?

– Kalbant apie pažymius, nebloga. Bet pritingėdavau (juokiasi). Labai nemėgau ruošti namų darbų – tiesiog nesuprasdavau, kokia jų prasmė. Jeigu mokykloje suvoki, kaip išspręsti uždavinį, sugebėsi jį išspręsti ir namuose. Jeigu ne, iš to nebus jokios naudos. Tuo principu vadovaujuosi iki šiol – labai retai užduodu namų darbų. Manau, kad pamoka yra pakankamai ilgas laiko tarpas, kad būtų galima padaryti tai, ką reikia. Tinginukas ras būdą, kaip nuo namų darbų išsisukti, kaip juos nusirašyti (technologijų amžius), o stropieji mokiniai pasmerkiami bemiegėms naktims prie vadovėlių.

– Kodėl po mokyklos pasirinkote studijuoti fiziką?

– Man niekuomet nebuvo didelio skirtumo – tikslieji ar humanitariniai mokslai. Kai baigiau mokyklą, netgi dvejojau: studijuoti kalbas ar tiksliuosius mokslus. Esu baigusi 9-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Ragainės progimnazija), o čia, Juliaus Janonio gimnazijoje, lankydavome fizikos fakultatyvą, mums dėstė šviesios atminties mokytoja Regina Bučinskienė. Ji man pasakė: „Eilėraščius rašyti gali bet kas – stok į fiziką.“ Tuo metu fizika man pasirodė pats solidžiausias mokslas, įstojau.

– Studijuojant, dirbant niekuomet nesusidūrėte su požiūriu, kad fizika skirta ne „moteriškoms smegenėlėms“?

– Su tokiu požiūriu susiduriu tik tada, kai nueinu į kokią nors elektronikos prekių parduotuvę. Vadybininkai pamato, kad atėjo pagyvenusi moteris, ir pradeda sekti pasakėles, kurios neturi nieko bendro nei su realybe, nei su fizika. Po to labai nustemba, kad pasakėlėmis nepatikėjau (šypsosi).

Beje, mūsų gimnazijoje turime gana įdomų reiškinį: mergaičių, pasirinkusių fiziką, turbūt yra ne mažiau nei berniukų. Fizika apskritai yra sunkus mokslas. Jeigu paklaustumėte pradinuko, kokios pamokos jam atrodo baisiausios, jis garantuotai atsakytų, kad fizika, chemija. Nors to dar nesimokė, jau žino (šypsosi). Todėl per pirmąją pamoką turiu tokį ritualą. Klausi į gimnaziją atėjusių devintokų, kam fizika nėra mėgstamiausias dalykas. Praktiškai visi sąžiningai pakelia rankas. Tuomet klausiu, kas ketina rinktis fiziką 11 ar 12 klasėse. Viena kita ranka. Prašau, kad prisimintų šitą „statistiką“ po poros metų. Smagu matyti, kad tie mokiniai, kurie prieš dvejus metus sakė: „Fizika – ne man, niekada jos nesirinksiu, nesuprasiu“, sėkmingai mokosi ją aukštesniuoju lygiu, laiko valstybinį egzaminą, sieja su ja gyvenimą. Mane tai džiugina. Jei nors vienam mokiniui pavyko įrodyti, kad fizika nėra tokia jau baisi, vadinasi, dirbu ne veltui.

– Kiek metų mokytojaujate?

– Gimnazijoje – nuo 1994 m., o apskritai – nuo 1986 m. Tiesa, iš mokyklos buvau porai metų pabėgusi. Tai buvo senais laikais, kai keitėsi santvarkos. Tuomet buvo pati kompiuterizacijos pradžia, man teko dirbti programuotoja. Darbas sekėsi, bet sėdėti kabinete prie kompiuterio aštuonias valandas... Neištvėriau, grįžau ir esu patenkinta. Galbūt ne veltui sakoma, kad mokytojo darbas neleidžia pasenti. Jeigu nori bendrauti su užsieniečiu, turi mokėti ne tik jo kalbą, turi pažinti jo aplinką, kultūrą. Taip pat ir su mokiniais: jeigu nori juos suprasti, reikia žinoti, kuo jie gyvena. Dar reikia nusimesti tą visažinio teisuolio kaukę, kurią mes, mokytojai, taip mėgstame. Aš nebijau pasakyti mokiniams, kad ko nors nežinau, ir atsakymo paieškoti kartu, nebijau pripažinti, kad klydau, nebijau atsiprašyti mokinio, jei buvau neteisi, nebijau parodyti, kad supykau ar įsižeidžiau, – aš toks pat žmogus, kaip ir jie.

alexis-brown-nuotr-82988-unsplash.jpg

Mokiniai visada išbandys mokytoją

– Šiais laikais mokytojai raginami, netgi, sakyčiau, spaudžiami būti išmanūs. Jūs – išmani mokytoja?

– Turiu puikios įrangos, ja naudojuosi. Vaikams rodau procesų vizualizacijas, kartu tyrinėjame interaktyvius objektus, naudojamės išmaniaisiais įrenginiais, bet smagiausia būna, kai jie po viso šito paprašo: gal galite dabar lentoje paaiškinti? Todėl dar neišsižadėkime kreidos (šypsosi). Mes nepagalvojame, kad dabartinė karta jau yra persisotinusi technologijų. Kartais vaikai patys sako: bereikia tik spragintų kukurūzų ir pamokoje sėdėsime kaip kino teatre.

– Apie tą naująją kartą tenka išgirsti įvairių nusiskundimų. Išsiblaškę, nemandagūs, niekuo nesidomintys...

– Tai – ne mokinių bėda. Į mokyklas ateinanti karta – vadinamųjų supermamų vaikai: už juos viskas pagalvota, nuspręsta. Dar yra švietimo sistemos padariniai. Jeigu pradinėse klasėse tik žaisime ir paišysime vaikams saulutes, girsime už menkiausias pastangas, vyresnėse klasėse, tolesniame gyvenime jiems bus labai sunku. Ne veltui japonai sako, kad mokiniai turi kas kažkiek metų pakeisti klasę ar net mokyklą. Tuomet jie suvoks, kad ne pasaulis prie jų taikosi, o jie prie pasaulio. Dabartinė karta įpratusi, jog vertinamos jų tikros ar įsivaizduojamos pastangos, o ne rezultatas. Be to, jie išmokę gauti tą rezultatą, nieko nedarydami, manipuliuodami tėvais, savo sveikata. Turime nepamiršti vieno paprasto dalyko: mes esame suaugę žmonės, jie – vaikai, todėl žaidimo taisykles turime nustatyti mes. Mokiniai visada išbandys mokytoją, nustatys jo kantrybės, tolerancijos ribas ir kasdien stengsis tas ribas peržengti, praplėsti. Su tavimi jie elgsis taip, kaip tu jiems leisi. Jie niekada negerbs tavęs, jei negerbsi jų.

– Kokiais savo mokinių pasiekimais labiausiai didžiuojatės? Galbūt dalyvavimu minėtuose pasauliniuose, tarptautiniuose konkursuose?

– Turbūt didžiausias pasiekimas yra tas, kad daugiau nei dešimt metų gimnazijoje veikia mūsų jaunųjų mokslininkų klubas „MES“. Turime tradiciją: kiekvienais metais buvę ar esami klubo nariai tarpušventy susirenka šiame kabinete. Matau, kaip jie bendrauja tarpusavyje, ir tas bendrystės jausmas toks stiprus, kaip šeimoje. Tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

– Pabaigai: ar Lietuvoje mokytoju būti gera?

– Pastebėjau, kad švietimo temoje dabar labai madinga Suomija. Ten puiki švietimo sistema, mokytojai ir mokiniai gyvena be rūpesčių, kiekviena diena Suomijoje – šventė. Vis tik aš vadovaujuosi taisykle: visur gera, kur mūsų nėra. Juk taip jau yra, kad kaimyno žmona visada gražesnė, vaikai protingesni, o namas didesnis (juokiasi). Aš negaliu atsakyti už visus kolegas: Lietuvoje būti mokytoju gera ar bloga. Bet jeigu vis dar tebesėdžiu pedagogo rogėse, man, matyt, yra gera.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt