PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2024 m. Rugsėjo 15 d. 19:22

Mėnuo nepanašus į kitus

Lietuva

Freepik nuotr.

Ričardas JakutisŠaltinis: Etaplius.LT


317077

Nežinau paslaptingesnio žodžio už žodį „nostalgija“. Ilgokas žodis, jau pats savaime liūdnokas. Kol jį ištari, apninka ilgesys, liūdesys ir visi kiti niūroki jausmai. Žodynuose jis apibrėžtas paprastai – praeities ilgesys, bet daug kur šis žodis šiek tiek paslaptingiau ir kilniau apibūdinamas – ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas.

Graikiškai „nostos“ – grįžti, o antroji žodžio pusė ir pabrėžia tą ilgesį. Nostalgija XIX amžiuje buvo traktuojama kaip liga: niūrastis, verkšlenimai, širdies ritmo sutrikimai. Šiandien, sakoma, nostalgija sukelia teigiamų jausmų, tačiau to slogučio likę. Jautiesi prastai, o gyventi norisi. Bet nesutikčiau su tais, kurie sako, kad nostalgija verčia kabintis kilpą ant kaklo. Bent man žodis „nostalgija“ primena vaišes, pobūvį, kai dar ne viskas suvalgyta ir išgerta, bet svečiai jau skirstosi namo.

Jei nostalgija būtų raidės pavadinimas, ji atsirastų viduryje tarp alfos ir omegos. Sakyčiau, tai – epsilon. Nors, anot Jurgio Kunčino, kuris visą vieną savo tekstų skyrė raidei epsilon, ji arčiau omegos, o ne alfos. Jei reiktų nostalgiją lyginti su ženklu, sakyčiau, jog šis žodis tapatus ženklui begalybė – irgi ilgokas, kur sujungtos dvi ištįsusios „o“ raidės, du ovalai.

Gi gražiausias tekstas, kurį norėčiau pacituoti, rašant apie nostalgiją, tai žodžiai iš Julijaus Slovackio „Laiškų motinai“: „Norėčiau kada nors, saulei leidžiantis, nuvažiuoti su Tavim, mieloji mano, prie to namo, to geltono, medinio; to, prie kurio auga šermukšnis karoliais papuoštomis šakomis; nors ten jau nieko iš tų laikų neliko.“

Jeigu reiktų rinkti nostalgiškiausią mėnesį, sakyčiau, jog tai – rugsėjis. Mėnuo nepanašus į kitus. Neteisingas mėnuo. Devintasis metų mėnuo, nors lotyniškas pavadinimas September – septintas. Tarsi dar vasara, tačiau į nugarą jau alsuoja ruduo. Jau reikia gobtis kokiu šiltesniu rūbu, bet dar norisi ir ledų.

Truputį stebiuosi, jog šis mėnuo dar vadinamas žydų mėnesiu. Kodėl taip jie pasirinko? Vis dažniau lyja, stiprėja vėjai, daugiau depresijos, dangus pilkas pilkas ir didžiausia švente tampa retkarčiais išnyranti saulė, o žydai švenčia Naujuosius metus. Nors gal taip ir turi būti, gal nostalgiškasis rugsėjis tikra žydų savastis, nes nostalgija labiausiai susieta su šia tauta.

Pamąsčiau, jog mylintys rugsėjį turėtų išsiskirti puikiu humoro jausmu. Žydai tokį jausmą turi, subtiliam jų humoro jausmui niekas neprilygsta. Pavyzdžiui, prisimindami Mozės klaidžiojimus, žydai juokauja, jog kelią į laisvę jie pamini valgydami palapinėse. Tiesa, Berklio universiteto istorijos profesorius Jurijus Slezkinas sako, jog visi mes esame kažkiek žydai. Su šiuo teiginiu susidūriau ir aš, kai buvau paprašytas ištarti žodį „gerai“. Kadangi „r“ nekaip tariu, tai nežinau, ką pašnekovas pagalvojo, bet šiaip jau žydai man artimi, nes jie netriauškia „čipsų“, negeria „Coca-Colos“, nepietauja degalinėse, nebrenda giliai į jūrą, deginasi pavėsyje.

Žydai visad buvo susiję su diplomatija ir keitimusi informacija. Kai atsirado pinigai – su pinigais. O pati pirmoji, labiausiai paplitusi funkcija, nustebsite, – elgesys su ugnimi. Tai yra kalvystė. Tie žmonės atliko pavojingas, bet nepaprastas funkcijas, todėl į juos visuomet vyravo atitinkamas ir požiūris.

Žydai tapo pirmeiviais kone kiekvienoje veiklos srityje: Einšteinas, Bohras, Durkheimas, Levi-Straussas, Freudas, Adleris, Kleinas, Spinoza, Bergsonas, Wittgensteinas, Mahleris, Schoenbergas, Heine, Bellow’as, Agnonas... Net 22 proc. Nobelio premijų laimėjo žydai.

Žydų sritys – verslas, teisėtvarka, medicina, žurnalistika, menas, mokslas ir apskritai aukštasis išsilavinimas. Būtent šiose svarbiausiose srityse žydų esama neproporcingai, kartais stebėtinai daug. Kodėl visi mes esame žydai? Todėl, kad kiekvienas šiuolaikiniame pasaulyje gali tapti žydu – tapti tarpininku, verslininku arba kokios nors srities profesionalu.

Lankantis įvairiuose pasaulio kampeliuose, tenka vis įtikinėti, kad mūsų šalis ne buvusi Rusija, kad sostinė – ne Ryga, kad mes – ne slavai. Izraelyje to aiškinti nereikia. Visi ten žino Lietuvą, žino Vilnių, lietuvių kančias, išsikovotą nepriklausomybę. Kai kur susikalbėti gali net lietuviškai. Ir laikas Izraelyje toks pat, kaip ir Lietuvoje, nesiskiria taip, kaip Lietuvos ir Europos širdies – Briuselio.

Rašytojas Markas Zingeris sako, jog anekdotai apie žydus galimi pasakoti tik inteligentams. Šiaip jau žydai mėgsta iš savęs pasijuokti. Sako, jog net anekdotus apie save jie kuria patys, tik tuo niekam nesigiria. Kad ir apie tai, jog būna juokingų žydiškų pavardžių. Pavyzdžiui, Petraitis, Jurgaitis, Kavaliauskas...

Tarptautinis smuikininkų konkursas. Dalyviai: Davidas Natanzonas (JAV), Isaakas Levinsonas (Kanada), Leonidas Kaganovičius (Prancūzija), Abramas Fridmanas (Argentina), Efimas Šmukleris (Australija), Naumas Abramovičius (Anglija), Sergejus Ivanovas (Izraelis).

Apie du žydus, dirbančius Finansų ministerijoje. Vienas jų:

– Mėnuli, mėnuli, padaugink šiuos pinigėlius!

Jo bičiulis:

– Ministre, o kokių dar turite pasiūlymų infliacijai stabdyti?

O štai žydo patarimas.

– Ko jie ant cigarečių pakelių visokias baisybes klijuoja. Parašytų tiesiog, jog surinktos lėšos bus skirtos Seimo narių atlyginimų padidinimui ir visi bemat mestų rūkyti.

Žydo paklausė:

– Ar jums viskas gerai?

– Viskas gerai, – atsakė šis.

– Tai kodėl jūs vis atsidūsėjate?

– Tiesiog mes taip kvėpuojame.

O dėl ko labiausiai reikia vertinti žydus? Ogi todėl, kad jie žino, jog, darant biznį, užsidirbti reikia po metų, o ne kitą dieną.

Grįžtu prie rugsėjo. Tai metas, kai viskas slenka ramia vaga. Nešventinės dienos turi savo žavesio. Šeštą valandą miestas bunda, septintą – jau prabudęs, aštuntą – gyvas. Nors ne. Tai Vilniuje. Šiauliuose viskas valanda vėliau: septintą miestas bunda, aštuntą – prabudęs, devintą – jau gyvas. Man dėl to Šiauliai ir žavūs. Skubantys pridaro daug klaidų. Šiandien daug kalbama apie miestų mirtis. Ypač apmiršta tie miestai, kuriuose nėra turistų, menininkų, ambasadų darbuotojų, užsienio filialų atstovų ar NATO lakūnų. Apmiršta ir tie, iš kurių daug emigruojančiųjų į užsienį. Pastarosiomis dienomis labai gražiai kažkas parašė apie miesto kranus. Jie irgi miesto gyvasties liudytojai.

Taip ir gyvename. Žmonės prisirišę prie praeities. Nemylimi? Vis dar Landsbergis ir Kubilius. Dienos, kai moterys tvarkosi, skalbiasi, valo, tebevadinamos ne darbo. Kai vyrui blogai, jis ieško moters, kai gerai, dar vienos moters... Poetas Edmondas Kelmickas viename savo eilėraščių brūkštelėjo: „Tu ateini stoties laiku.“ Puiki sąvoka „stoties laikas“. Pagalvojau, jog gali būti ir „rugsėjo laikas“, kuris šiek tiek kitoks nei kitų mėnesių.