PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Kovo 24 d. 08:19

Meilės nublokšta į Malį lietuvė atsidūrė XIV amžiuje...

Šiauliai

Laimingoji. „Aš nežinau, ko galima pasimokyti iš XIV amžiaus“, – teigia rašytoja Viktorija Prėskienytė-Diawara, 36 metus gyvenusi egzotiškajame Malyje. Dar sovietmečiu nutekėjusi į Afriką, ji sugebėjo atsispirti didžiuliam vietinių spaudimui ir tradicijų bei prietarų šalyje gyventi ne pagal kitų, o pagal savo norus. Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


32473

Rašytoja Viktorija Prėskienytė-Diawara, dainininko Viktoro Diawaros mama, dar sovietmečiu ištekėjo už afrikiečio, tačiau nė už ką neketino įsisukti į jų užburtą tradicijų ir papročių ratą. 36 metus Malyje gyvenusi moteris sugebėjo atlaikyti milžinišką vietinių spaudimą ir netgi priversti maliečius prisitaikyti prie jos pačios. Šiauliuose, Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, savo knygą „Bėgimas į nežinią“ pristačiusi rašytoja atvirai papasakojo apie savo gyvenimą toje šalyje, kultūrinius ypatumus ir, kaip pati sako, gyvenimą XIV amžiuje.

Juokas juokais, ketinimai ketinimais

Būsimą savo vyrą Gaoussou V. Prėskienytė-Diawara sutiko M. Gorkio literatūros institute, kuriame studijavo 1965–1969 m. Pažinties istorija – įdomi. Per vieną paskaitą dėstytojas įžeidžiamai replikavo merginai iš to paties kurso apie jos juodaodį širdies draugą (kaip jis sakė – „negrą“). Nepatenkinta lietuvė aršiai stojo jo pusėn, o dėl tokio susikirtimo abi merginos buvo nubaustos – pervestos į neakivaizdinį skyrių.

Viktorija kartkartėmis prasilenkdavo su Gaoussou, tiek ir tebendravo, tačiau, atėjus laikui jam išvykti, moteris išgirdo netikėtus žodžius: „Atėjo atsisveikinti ir padovanojo man tokią skulptūrėlę. Ir pasakė, kad jis atvažiuos manęs vesti. Aš nusijuokiau ir tuo viskas pasibaigė.“

Bet išties tai buvo tik pradžia. Po trejų metų jiedu ir vėl susitiko. Nustebusi Viktorija išgirdo tuos pačius žodžius: atvažiavo jos vesti. Moteris nusijuokė darkart, tačiau 1970-aisiais jųdviejų parašais buvo patvirtinta santuoka. „Jis buvo visai nepanašus į mūsų vaikinus: labai mandagus, išlaikytas, įvykdydavo visus mano kaprizus, žinoma, kalbėdavomės apie meną, apie tai, kaip rašysiu scenarijus, ir pan.“ – prisimena ji.

Tačiau, pasibaigus vizai, Gaoussou iškeliavo į gimtinę, o lietuvaitė – į savo šalį. Netrukus gimė dukra ir ji su vaiku norėjo keliauti paskui vyrą į Afriką – Malį. Sovietams tai nepatiko, nuolat sudarydavo kliūčių. Grasinta ir kalėjimu, bet galiausiai 1979 m. šeima atsidūrė egzotiškajame krašte.

Kitoje planetoje

„Maskvoje buvo –45 °C, o Malyje buvo +45 °C“, – nusijuokia rašytoja, prisiminusi atvykimą į Afriką. Lietuvę stebino maliečių apranga, ryškios spalvos. Blogą įspūdį paliko mokyklos. Iškart jai teko rinktis iš dviejų darbo pasiūlymų. Dėstyti rusų kalbos ji nenorėjo, tad priėmė iššūkį dirbti Meno institute Aktoriniame fakultete ir dėstyti aktoriams.

Moteris pripažįsta, kad girdėtos vyro kalbos apie gimtinę daugeliu atvejų buvo netiesa. Gerokai nustebo, sužinojusi, kad uošvis – Korano mokyklos mokytojas, turintis keturias žmonas, 17 sūnų...

Stebinančių dalykų kaskart daugėdavo. „Tu po truputį atidarai tą langelį po langelio, gyvenimą, kuris yra labai skirtingas. Užtat kad tu patenki į visiškai kitą planetą, kur yra visai kitos vertybės ir kiti žmogiški santykiai, pasaulio supratimas. Reikia išmokti ten gyventi, nes jie gyvena XIV amžiuje“, – atskleidžia rašytoja.

Dėl Šaltojo karo ir įvairių politinių priežasčių grįžti į Lietuvą nebuvo galimybių, pavyko tik išsiųsti dukrą mokytis į lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Baisu Viktorijai buvo pagalvoti, kas nutiktų, jei duktė patektų didžiulės vyro šeimos įtakon. „Mergaites ten perša ne tėvas, o dėdės“, – sako ji.

img-1593.jpg

Šeimos Afrikoje – be proto gausios. Pvz., Viktorijos vaikai turi 47 tikrus pusbrolius ir pusseseres. „Aš gyvenau izoliuota, nes supratau, kad jeigu pakliūsi į tą didelės šeimos grūstuvę – ten yra kaip maža valstybė – tu niekada neišlįsi ir negalėsi nieko kito daryti“, – teigia moteris.

Kitokia Malyje ir santuokos samprata. Tai ne dviejų mylinčių žmonių sąjunga, o dviejų šeimų sustiprinimas. Apskritai apie lietuviams neįprastus vietinių gyvenimo ypatumus Malyje daugiau nei tris dešimtmečius gyvenusi moteris gali pasakoti daug ir ilgai: „Ten jie turi savo taisykles, savo gyvenimo būdą.“

Ten, kur gyventi sunku

Prieš kelionę į Malį apie jį lietuvė nežinojo beveik nieko, tik tiek, kad vietos gyventojai buvo išsivadavę iš kolonijos ir tapę laisvi. O štai žmonos gimtinėje Gaoussou buvo lankęsis „Poezijos pavasario“ metu, bet apie ją žinojo tik tiek, kiek pasakojo Viktorija. „Studijuodamas Sovietų Sąjungoje, jis gyveno labai gerai, gaudavo stipendijas, vykdavo į užsienį. Jie pasaulį įsivaizdavo visai kitokį, nes nematė, kaip iš tiesų gyvena tarybiniai žmonės. Jie Lietuvos nežinojo, žinojo tik rusus“, – pasakoja ji.

O štai Afrikoje lietuvė susidūrė su daugybe praeities šešėlių, pvz., ten yra tarnų, kurie atlieka mums įprastus kasdienius darbus, vis dar egzistuoja kastų sistema, šeimą turi išlaikyti vyriausiasis sūnus. Pasak Viktorijos, po truputį visgi einama modernumo keliu. Tiesa, lėtai, nes vietiniai yra labai konservatyvūs.

Lietuvei pavyko pakeisti kai kurių tenykščių požiūrį į tam tikrus dalykus. Ji tarnauti pasirinkdavo vaikinus, nors jiems tvarkymasis ar valgio ruoša – nevyriškas darbas. Teko gerokai pavargti, kol jie pakeisdavo savo nuostatas. „Vienas dalykas yra atvykti ir viską pamatyti kaip turistui, kitas – gyventi tarp jų. Tradicija yra gerai, jeigu ji yra pritaikyta prie modernaus gyvenimo, bet jeigu ji tempia į dugną, tai nemanau, kad yra gerai“, – konstatuoja.

Viktorija nebuvo nusiteikusi pasiduoti afrikietiškoms tradicijoms. „Ten yra labai sunku gyventi, bet aš gyvenau izoliuotai, turėjau savo darbą. Man būdavo gaila tų aktorių, kurie negaudavo darbo, todėl įkūriau trupę su vyru „Theatrale Teriya“. Mes pradėjome statyti spektaklius ir važinėti po visą Malį“, – pasakoja lietuvė.

Spektakliai būdavo dviem kalbomis – prancūzų ir bambarų. Pastarąja tam, kad suprastų liaudis, o prancūzų – dėl prestižo. Viktoriją džiugino, kad pastatymai visame Malyje sulaukdavo vietinių dėmesio, būdavo žiūrimi. Be to, Malyje moteris užėmė reikšmingas pareigas – buvo Lietuvos garbės konsulė.

„Reikia turėti charakterį“

36 metus Malyje praleidusi lietuvė elgėsi drąsiai, ryžtingai priimdavo sprendimus. Šalyje, kur socialinis gyvenimas pagrįstas didžiuliu spaudimu, ji priimdavo nepopuliarius sprendimus: „Kai reikia atlaikyti tą spaudimą, yra labai sudėtinga. Kai jie išgirdo, kad aš siųsiu dukrą į Vokietiją, į lietuvišką gimnaziją, tai pas mus po 5–6 asmenis ateidavo per dieną aiškinti, kad mes negalime siųsti todėl, kad ji taps ne malietė, o ji yra malietė. Aš atsakiau: „Eikit jūs po perkūnais! Aš atvažiavau į Malį, mano mama gal net neįsivaizdavo, kad taip bus. Mano dukra gal įsimylės marsietį ir išskris į Marsą gyventi. Ir jūs manęs tuo neįtikinsit.“ O vyrą būtų „užspaudę“ – jis nebūtų išsiuntęs.“

Kol šeima, tik atvykusi į Malį, neturėjo tarnaitės, vyras pats suplaudavo indus, tvarkydavo namus. Tiesa, užsidaręs duris ir užtraukęs visas užuolaidas, kad tik niekas nematytų. „Ten yra labai sudėtingas gyvenimas, reikia išmokti. Aš negalėjau prisitaikyti, bet aš verčiau juos prisitaikyti prie manęs, – tvirtą charakterį demonstruoja V. Prėskienytė-Diawara. – Ten iš ryto atsikeli ir prasideda karas. Ten visada esi karo parengtyje.“

Maliečiai yra labai prietaringi, tiki burtais, bet Viktorija nepabijojo iš to pasijuokti. Kaip pati save apibūdina, aštraus liežuvio moteris vietinių išdrįso paklausti, kur buvo tie stiprūs burtininkai, kai juos užgrobė Prancūzija, kodėl nesugebėjo jų užburti, kad to neįvyktų. Šie gi atkirto, kad baltaodžių burtai neveikia...

Linksmai rašytoja pasakoja apie atvejus, kai gamindavo patiekalus ar sriubas, nebūdingas jų kultūrai. Vyrai, anot jos, maistą ragaudavo, tačiau moterys būdavo užsispyrusios ir į burną nedėdavo nė kąsnelio kitokio maisto.

Lietuvė ten atrodė tikrai išskirtinė. Kadangi visi pinigai įprastai būna tik vyrų rankose, tai įvykis, kuomet savo vyro algos atėjo su įgaliojimu pasiimti Viktorija, pritraukė būrį žiūrovų – ten pinigų moterims niekas nepalieka. O jei paliktų, malietės viską išleistų sau, ne vaikams, nesvarbu, kad šie nevalgę ar neaprengti. Malyje vaikai yra ne motinos, o tėvo. Todėl Viktorijos dukros rūbais klasės draugė nusistebėjo – kaip ji vaikščiojo kaskart taip gražiai apsirengusi? Paslapties nėra – lietuvė rūpinosi savo vaikais, o vietinės moterys viską perka tik sau.

SRTF logo