Medinės drožėjo Aurelijaus Baldausko darbų metamorfozės

Utena

Vytauto Ridiko nuotr.

Utenos diena redakcijaŠaltinis: Etaplius.lt

21717

Nebūtina gilintis, kas lemia mokslinį metamorfozių apibrėžimą, mums užtenka tik supratimo, kad nėra nieko amžino – viskas aplinkui kinta, keičia turinį, būvį ir formas. Tas pats ir su medžiais – ateina metas nebe žaliuoti, žydėti, nešti vaisius ir pavėsį, o griūti ša­kom į samanas ir, praradus gyvastį, kilti dūmais į dan­gų ar virsti daiktu, rakandu. Medžio drožėjai niekada lengvai nenurašo medžių: šaknų ar šakų raizgalynėje, kamieno rievių margume jie įžvelgia daugybę naujų idėjų, formų, vaizdų ir net veidų. Toks ir uteniškis Au­relijus Baldauskas, gruodžio 3 dieną Utenos kultūros centro (UKC) stiklo galerijoje pristatantis antrą per­sonalinę darbų parodą.

Foto galerija:

Uteniškis – iki kaulų smegenų
Apibūdindami save dauge­lis mėgsta išskirti tuos gyveni­mo momentus, kai jie ko nors siekė, kur nors vyko, ką nors įsta­baus ten patyrė, savo kasdienį gy­venimą stumdami į pilką pavėsį, tačiau UKC lėlių teatro „Zuikis Puikis“ pastatyminės dalies ve­dėjas, medžio drožėjas A. Bal­dauskas stebina savo ramiu pa­stovumu ir dideliu prieraišumu gimtajam miestui – Utenai, kie­kvienu savo pasakojimo sakiniu liudydamas, kad nuo pat gimimo buvo ir tebėra savo vietoje.

56-erių Aurelijus augo ramioje Birutės gatvelėje, į kurią kelio ne­pamiršta ir šiandien – ten tebegyvena drožėjo mama. Baigęs 8 kla­ses tuometėje Teofilio Tilvyčio vidurinėje (dabar – „Saulės“ gim­nazija) mokykloje mokslus tęsė Utenos politechnikume (dabar – Utenos kolegija), pasirinkęs, kaip dabar pripažino, visiškai netinka­mą techniko-elektriko specialy­bę. „Nuo vaikystės mėgau kons­truoti, patiko įvairi radiotechnika, lankiau radiotechnikų būrelį, net buvau pasidaręs elektrinę gitarą, kurių nusipirkti tais laikais nebu­vo jokių galimybių. Mokykloje labiausiai patiko fizinio lavinimo pamokos. Mėgau bet kokį eks­tremalumą, patiko motokrosas“, – vaikystės ir jaunystės pomė­gius vardijo uteniškis, neslėpda­mas, kad ir dabar kartais sėda ant motociklo – tik jau ne ant savo, o sūnaus. Vos porą metų padir­bęs elektriku Aurelijus ėmėsi kitų darbų, o save visiškai atrado pate­kęs tarp lėlių teatro „Zuikis Pui­kis“ kūrėjų. Tarp jo laisvalaikio pomėgių vis didesnį svorį įgavo įvairūs medžio darbai, kurių da­lis tampa išraiškingais lėlių teatro personažais.

Kūrybiškumas – iš senelių
Nors daugiau tikrų drožėjų gi­minėje nebuvo, Aurelijus prisimi­nė, kad daugelio jo bendraamžių vaikystė tuo ir išskirtinė, jog vi­sose šeimose nemažą dalį įvairių darbų nudirbdavo ir buičiai rei­kalingų daiktų pasidarydavo pa­tys namiškiai, o vaikams belik­davo prisidėti ir mokytis iš jų, kad nebūtų nieko nesugebantys baltarankiai. Pro Aurelijaus akis neprasprūdo ir gimtosios Biru­tės gatvės kaimynų veikla – lais­valaikiu jie iš medžio ruošinių, gautų iš suvenyrus gaminančios įmonės, droždavo ar raižydavo įvairius dirbinius nuo tušinukų iki riešutų gliaudyklių (spaustukų ar spragtukų).

Tačiau tikrąjį kūrybiškumą ute­niškis sakė paveldėjęs iš abiejų senelių. „Senelis iš motinos pu­sės, kurio aš net nemačiau, kaip pasakojo namiškiai, mėgo me­džio darbus, o kitas mano sene­lis buvo krosnių meistras. Galima sakyti, kad rimtai drožti pradėjau būdamas dvidešimt aštuonerių“, – pasakoja lygiai tiek pat – pusę savo gyvenimo – drožybai atsida­vęs tautodailininkas.

Į parodas atvedė kaimynas
Neaišku, kiek laiko A. Baldaus­ko laisvalaikiu kuriami mediniai kūriniai būtų gyvenę tik jo aplin­koje (dauguma iš jų taip ir likda­vo vaikystės namų kieme Birutės gatvėje), jei ne akylas senųjų lie­tuvių amatų bei tradicijų puoselė­tojas ir žinovas, dantų gydytojas, kaip jį pagarbiai vadina – drožė­jas, Kazys Preikšas, Baldauskų kaimynystėje turintis savo odon­tologijos kabinetą. „Jis man taip ir pasakė, kad užteks būti niekam nežinomam, laikas pasirodyti, ir paskatino dalyvauti tradicinėje Utenos tautodailininkų parodoje Utenos kraštotyros muziejuje“, – 2009-uosius kaip savo parodinės veiklos pradžią prisiminė Aureli­jus, tapęs nuolatiniu šių kasmečių parodų dalyviu.

Tais pačiais metais jis tapo rajo­no tautodailininkų grupės „Svir­nas“ nariu, o 2014-aisiais įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. 2011 metais A. Baldausko dar­bai buvo eksponuojami Lietuvos centre prie Lietuvos Respublikos ambasados Varšuvoje, 2015-ai­siais – „Aukso vainiko“ parodoje Ignalinoje. Tais pat metais vyko ir pirma personalinė kūrybos paro­da UKC stiklo galerijoje.

Darbų neskaičiuoja
Aurelijus nesigaili, kad kūrybi­nio kelio pradžioje nepradėjo re­gistruoti ir skaičiuoti savo darbų. „Kai tokių klausimų sulaukda­vau vis dažniau, pagalvojau, kad gal ir reikėjo to imtis nuo pradžių, o dabar jau per vėlu“, – „Ute­nos dienai" kalbėjo drožėjas. Su nostalgiška šypsena jis prisime­na ir savo pirmą rimtą darbą: „Tai buvo gražus moters veidas, kau­kė...“ – sakė uteniškis, daugumą savo darbų dabar apibendrintai vadinantis „kaukėmis“. Kiloda­mas kelis dar nebaigtus naujau­sius darbus, iš pirmo žvilgsnio – stiprių, vyriškų kunigaikščių ar karžygių kaukes, drožėjas dar ne­buvo apsisprendęs, kaip juos pa­vadins – pavadinimai ateis vė­liau. Jo žodžiais, vienai kaukei prireikia nuo savaitės iki mėnesio laiko, nes „dirbant su medžiu ne­paskubėsi, gali tik sugadinti. Yra buvę, kai padariau ir greičiau, bet nemėgstu skubėti.“

Aurelijus neslėpė, kad nėra len­gva skirtis su savo darbais, tačiau jį šildo mintis, kad jo kaukės, fi­gūros, angelai iš dirbtuvės daž­niausiai iškeliauja ten, kur yra laukiami, – draugai, pažįstami patys ieško darbų dovanoms ar norėdami pagyvinti interjerą, tad meistrui ramu. „Esu prastas ko­mersantas, nemoku ir nenoriu verslauti. Daugiausia darbų dova­noju. Daug jų yra ne tik Lietuvo­je, bet ir Anglijoje, Norvegijoje.“

Drožėjo autoritetai
Atsakydamas į klausimą apie dailės autoritetus, A. Baldaus­kas ilgai negalvoja. „Visada pa­tiko skulptoriaus Stanislovo Ku­zmos darbai, jis mano idealas. Nesistengiu į jį lygiuotis, kopi­juoti, tai net neįmanoma, tiesiog žaviuosi jo kūryba. O iš uteniš­kių man labiausiai patinka Ane­lės Araminienės darbai“, – šiltai apie vyresnės kolegės darbus ir veiklą atsiliepė drožėjas, negai­lėdamas pagyrų jos užmojams įvairiais darbais puošti ir gražin­ti savos sodybos aplinką. „Me­dis juk ne koks popierius, jis gana sunkus, reikia vyriškos jė­gos, bet, atrodo, ta moteris gali viską.“

Savo darbams Aurelijus daž­niausiai renkasi ąžuolą, liepą, uosį. Jis džiaugiasi, kad, žinoda­mi jo pomėgį, draugai ir pažįs­tami parūpina medienos. O jam belieka įžvelgti geriausius me­ninius sprendimus, kuriuos tarsi savaime siūlo tas „medžio gaba­las". „Net ir pradėjus kurį dar­bą, pirminį sumanymą gali pa­koreguoti išryškėjusios medžio rievės ar kiti dalykai“, – darbo ypatumais dalijosi drožėjas, tu­rėdamas omenyje, kad raižant medieną reikia viską tiksliai ap­skaičiuoti ir numatyti, nes kaltu užgriebus per daug ar per giliai klaidos jau neištaisysi – nieko nei prilipdysi, nei priklijuosi. Meistrą džiugina tai, kad dabar yra galimybė nusipirkti kokių tik nori darbo įrankių, nors jie nėra pigūs. „Sulūžusius tenka išmesti, o atšipusius – galąsti“, – drožė­jo kasdienybės užkulisius apro­dė vienas iš „Zuikio Puikio" te­atro spektaklių kūrėjų.

Geriausias poilsis – savoje sodyboje
Paklaustas apie dabar visų mėgstamas tolimas keliones, drožėjas mojo ranka: „Kelionės mane nelabai žavi, išskyrus, va­žiavimą motociklu... Nemėgstu keliauti, o geriausiai pailsiu šei­mos sodyboje prie Tauragno eže­ro, kur galiu ir dirbti, ir grožėtis gamta. Patinka pačiam tvarkyti aplinką, pjauti žolę.“

Be kalbantis ne kartą minėtų motociklų, Aurelijus nepamirš­ta paminėti bendro visų lietuvių pomėgio – krepšinio. Uteniš­kį nuo paauglystės lydi ir meilė muzikai. Jis su šypsena prisimi­nė, kaip sovietiniais metais buvo svarbu ir sunku įsigyti padores­nį bei tikrai nepigiai kainuojantį juostinį magnetofoną ir „susime­džioti“ populiarių Vakarų grupių įrašų, kad būtų ne tik ką klausy­tis, bet ir į ką lygiuotis su sava­darbe elektrine gitara.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt