Medicinos techniko Vytauto darbas plika akimi nepastebimas, bet gyvybiškai būtinas

Tauragė

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt

153859

Jurbarko ligoninė švenčia 95-erių metų sukaktį. Tiek metų praėjo nuo to laiko, kai 1925 m. spalio 25 dieną buvo atidaryta valstybinė plaučių ligoninė. Per daug metų ji ne kartą keitėsi, modernėjo, iškilo nauji pastatai, o kiekviena medikų karta paliko savo istorinį braižą.

1605081573-39274.jpg

1605081585-56363.jpg

Kiekvienas etapas nepraėjo be tam tikrų iššūkių – nuo sveikatos problemų iki santvarkos pokyčių, restruktūrizacijos ir kitų panašių dalykų. Nepaisant pokyčių ligoninė visada išlaikė pagrindinę misiją – diagnozuoti ligas, gydyti, slaugyti sergančiuosius ir įvairiais būdais stiprinti visuomenės sveikatą. Nors situacija dėl COVID-19 šalyje įtempta, o nuo šeštadienio paskelbtas karantinas, VšĮ Jurbarko ligoninė deda visas pastangas, kad būtinoji pagalba būtų suteikiama laiku ir saugiai. Šiuo metu tai užtikrinti itin sudėtinga – koronavirusas patvirtinamas vis didesniam ratui medikų, o jų iškritimas iš rikiuotės atneša papildomų organizacinių rūpesčių. Prie šių aplinkybių įvyksta ir nenumatytos: pavyzdžiui, dingsta elektra, sutrinka prietaisų darbas. Personalui tokiais atvejais tenka pasiraitoti rankoves ir mąstyti, ką daryti toliau. Geroji žinia, kad ekstremalią situaciją kontroliuoja „už kadro“ dirbantis profesionalas Vytautas, kurio darbas plika akimi nepastebimas, bet gyvybiškai būtinas. Ligoninės medicinos technikui-inžinieriui Vytautui Duobai kritiniais atvejais tenka operatyviai suktis, kad elektros tiekimas svarbiausiems taškams nenutrūktų, visi aparatai veiktų, o medikai galėtų tęsti darbus. 

„Daugelio medicinos prietaisų priežiūra atliekama per įvairias bendroves, su kuriomis sudarytos sutartys, bet tą minutę, kai įvyksta avarija, tenka priimti sprendimus čia ir dabar, nelaukiant, kol iš toli atvyks specialistai. Turi problemą spręsti pats“, – sako Vytautas, pakalbintas ankstyvą rytą, netylant telefono skambučiams ir iškvietimams. Inžinierius juokauja, kad skambučiai netyla ne tik tada, kai dėl avarijos išderinama visa medicinos prietaisų sistema, bet ir kiekvieną dieną, nes ligoninėje apstu įvairiausios aparatūros. „Jei nors viename prietaise užsidega raudona lemputė, tuoj gaunu skambutį – iškart mane kviečia, turiu lėkt patikrinti“, – šypsosi pašnekovas.

Prisiminė pradžią

Prieš 40 metų atvykęs dirbti į naują, dar dažais kvepiančią ligoninę V. Duoba ilgus dešimtmečius yra vienas pagrindinių specialistų, prižiūrinčių medicininę įrangą ir dalyvaujančių jos atnaujinimo procese. Vytautas sako, kad Jurbarko ligoninė visada buvo tarp pažangiausią techniką turinčių panašaus pobūdžio gydymo įstaigų. Jau tada, kai į ją atvyko dirbti, vertinant pagal tuos laikus, čia jis rado naujovišką įrangą – rusų gamybos, bet gerai žinomą ir įvertintą mokslininkų. Ir ne tik technika buvo nauja – 1980 m. pastatytas Jurbarko ligoninės 5 aukštų korpusas priviliojo daug jaunų medikų. Ne tik iš Jurbarko, be ir kitų rajonų. Kai kurie, kaip Vytautas, pasiliko ilgiems dešimtmečiams, dirba iki šiol, ir sunku net įsivaizduoti, kaip be jų išsiverstų ligoninė.

Suviliojo būstas

Vytauto gimtinė – Plokščiai, tačiau visą vaikystę ir jaunystę jis praleido Kaišiadoryse ir Elektrėnuose. Elektronika susidomėjo jaunystėje, tad iškart po mokslų vidurinėje įstojo į Vilniaus politechnikumą Radiotechnikos skyrių studijuoti medicininės technikos. Baigęs įsidarbino Kauno klinikose, kurios, pasak Vytauto, tais laikais buvo vienos stipriausių ligoninių. Kelerius metus ten dirbo medicinos inžinierių brigadoje, tuo pačiu priklausydamas gamybiniam susivienijimui „Medtechnika“. Būtent nuo pastarojo ir prasidėjo pažintis su Jurbarku.„Kai pastatė Jurbarko ligoninę, į ją privežė įvairių naujų medicinos prietaisų. Medicinos darbuotojai nebuvo su tokiais susidūrę, nežinojo, kaip elgtis. O Kauno klinikose jau buvome daug ką matę, turėjome komandą su didesne patirtimi ir žiniomis, tai tekdavo atvykti į Jurbarko ligoninę padėti“, – prisimena Vytautas. Po kurio laiko neapsikentę įvairių trikdžių Jurbarko ligoninės vadovai nusprendė, kad jiems būtina turėti savo medicinos techniką. „Tuometinis vyr. gydytojas Daukantas ėmė skambinėti į „Medtechnikos“ susivienijimą, prašydamas skirti specialistą. Kadangi vadovybė pažadėjo suteikti gyvenamą plotą, sutikau persikelti į Jurbarką. Tuo metu jau po truputį ėmė klibėti sovietų sąjunga, ir nors klinikose buvo geros sąlygos dirbti, ėmiau galvoti apie įsikūrimą ilgesniam laikui“, – prisimena Vytautas, kuris į Jurbarką atsiviliojo ir būsimą žmoną. Sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų ir liko čia gyventi visam laikui.

Buvo laikas, kai užteko atsuktuvo

Savo sprendimo atvykti į Jurbarką Vytautas nesigaili. Pasak jo, ligoninė buvo ką tik pastatyta, graži, specialistai visi jauni. Minusas buvo tik tas, kad jis čia buvo vienas savo srities specialistas. Jeigu Kauno klinikose prie naujos ar sugedusios įrangos susirinkdavo visa brigada, tai Jurbarko ligoninėje pasi-konsultuoti nebuvo su kuo. Tai jam buvęs didžiausias iššūkis. „Nuolat atkeliaudavo vis nauji prietaisai, patobulinimai. Atsirado tokie dalykai, kaip narkozės, kvėpavimo aparatai – buvo tikras perversmas medicinoje“, – prisimena Vytautas. Nors narkozės aparatai buvo buvo rusų gamybos, bet labai gerai įvertinti tų konstruktorių, kurie vėliau juos tobulino arba kūrė naujus. Tobulėjo ir rentgeno technika. „Jei palyginti, koks procesas vykdavo prieš 40 metų ir dabar, tai skiriasi kaip diena nuo nakties. Kai sugesdavo rentgenas – 50 žmonių eilė laukdavo. Dabar sutvarkyti prietaisą daug išmonės nereikia, arba specialistus kvietiesi, arba pakeiti kurį nors bloką nauju, ir tvarka. O anksčiau atsidarydavai visą mechanikos spintą, ir pusė dienos praeidavo, kol surasdavai sugedusią pavienę detalę. Betaisant būdavo atbėga dar kažkas pasakyti, kad jau kitas koks svarbus aparatas sugedo. Palieki vieną darbą nebaigtą, leki prie kito“, – pasakoja prisiminęs senus laikus Vytautas. Įranga stipriai keitėsi maždaug kas dešimtmetį. Tobulėjo dideliais tempais ir gal tik vieną momentą kiek buvo stabtelėjusi – kai Lietuva atsiskyrė nuo sovietų sąjungos ir vyko visas pertvarkymo procesas. Nors ir tada sulaukdavo siuntų – naudotų prietaisų iš Vokietijos , Švedijos. Taisydavo, testuodavo, domėdavosi naujovėmis. Prisimena ir kaip į Jurbarko ligoninę atkeliavo laikmečio stebuklas – pirmieji echoskopai. Apie juos teko mokytis Vilniuje, radiotechnikos gamykloje. „Dabar juokinga, kai palyginu, kokius prietaisus turime dabar, ir kokie buvo pirmieji,“ – svarsto Vytautas, tvirtindamas, kad visa technika yra įveikiama, jei prie jos ilgiau pasėdi ir pastudijuoji.

Gali nieko neveikti – bet viskas turi veikti

„Kartą studentės, atliekančios praktiką, manęs paklausė, ką turi veikti medicinos technikas. Aš ir sakau – jis gali nieko neveikti, bet viskas turi veikti“, – juokiasi Vytautas užklaustas, kokia jo įprasta darbo diena ir ką sudėtingiausia atlikti. „Sunkiausia, kai dėl tam tikrų aplinkybių negali kažko greitai padaryti, išspręsti problemos. Laimei, dabar mes turime daugiau prietaisų, nei po vieną, yra kuo juos pakeisti. Šiuo metu integruojame dar vieną rentgeną. Naują, kuris yra pilnai skaitmenizuotas“, – rodo įrangą, pasidžiaugdamas, kad radiologijos kabinete įrengti du stacionarūs ir du kilnojami skaitmeniniai ir skaitmenizuoti rentgeno aparatai, skirti darbui skyriuose ir operacinėje. Pasak Vytauto, naujais skaitmeniniais rentgeno aparatais tyrimai atliekami greičiau bei su mažesne pacientų apšvita, o gaunamas skaitmeninis vaizdas – kokybiškesnis bei leidžiantis atlikti detalesnius vertinimus. „Nuotrauka iškart gaunama skaitmeninėje formoje ekrane. Nebereikia mums su kasetėmis vaikščioti“, – jam antrina čia pat dirbančios radiologės, tuo pačiu prisimindamos ir senus laikus, kai rentgeno nuotraukų paruošimui reikėdavo virtinės laboratorinių darbų. Karpydavo pačios juostas, dėdavo į kasetes, išsiėmusios tamsoje merkdavo į ryškalus, džiovindavo spintoje. „Nenorim nė prisiminti, nepalyginsi, kaip turime dabar“, – sako Janina Bacevičienė, viena ilgiausiai šį darbą dirbančių medikių.

Techniniai sprendimai – meistriškumo įrodymas

Medikams turint tokią pažangią techniką darbo mažiau, o štai Vytautui – tiek pat. „Atsiradus pažangai buvau paaukštintas – iš rūsio persikėliau į antrą aukštą. Rankos jau ne tepaluotos, atsuktuvo mažiau reikia“, – juokiasi Vytautas. Prakalbus rimtai, pripažįsta, kad bet kokiai išmaniai technikai vis tiek reikalinga priežiūra. Tokiame darbe klaidų negali būti. Sako, kad įpratęs vykdyti kasdienę apžiūrą – pasitikrina, kokiu pajėgumu ligoninė dirba, kiek deguonies sunaudoja. Kai visa medicinos priežiūros sistema kompiuterizuota ir valdoma interneto pagalba, nesunku viską patikrinti. Didžiausias pasiekimas, kurį pademonstruoja inžinierius, naujai įrengta reanimacinė-pooperacinė palata, o naujausias – IP telefonijos teikiami privalumai.

Giria ir kolegos

Gydytoja anesteziologė reanimatologė, atsakinga už Reanimacijos-intensyvios terapijos ir operacinės skyriaus darbo organizavimą, Vilmantė Sasnauskienė negaili pagyrimų Vytautui. „Čia yra mūsų nuostabiausias specialistas, kuris rūpinasi visų gerove. Jis viską apgalvoja, kad mūsų darbas būtų sklandus, sugalvoja kelius, kaip apeiti, jei ištinka kažkas nenumatyto. Pajungia generatorius, aprūpina elektra. Rūpinasi kiekvienu prietaisu. Kas jo nežino, tai nemato, o kai mes žinom, tai mums jis labai matomas“, – šypsosi rodydama inžinieriaus sugalvotus ir reanimacijos-pooperacinei palatai pritaikytus techninius sprendimus.

„Džiugu, kad pavyko sutvarkyti šitą skyrių. Viena medicininių dujų ir kitų pajungimų konsolė skirta dviem lovoms. Deguonis, vakuumas, elektros energija, šviesa, prietaisų išlaikymas tam tikrose pozicijose. Monitoringas, patogumas, tvarkingumas. Jeigu kas nors sutrinka, iš karto įjungiamas signalas. Jeigu jūs matytumėte, kas yra už šitų tvarkingų sienų, tikrai nustebtumėte. Daug žmonių dirbo prie to projekto. Vytautas vienas pagrindinių. Darbo bus jam ir daugiau – turime daug svajonių ir planų. Labai norime turėti centrinio motoravimo stotį – kad visi monitoriai būtų sujungti į vieną monitorių“, – sako gydytoja. Tuo tarpu mūsų pašnekovas Vytautas rodo naujas priemones, medikamentus, patogų prieinamumą prie jų.

V. Sasnauskienė juokauja, kad kartais ji aptinka ir tokių daiktų, kurie jai neatpažistami ir labai tiktų ligoninės muziejui, jei toks būtų. Galbūt kada nors medikai sugalvos ir įkurs, nes tai medicinos istorija.„Ne kartą esu radusi stalčiuose vamzdelių ir kitų smulkių dalykėlių, kurie neaišku, kam būdavo skirti. Tada klausiu vyresnių gydytojų, kurie prisimena senus laikus ir papasakoja, kam juos naudodavo“, – paaiškina penkerius metus Jurbarko ligoninėje dirbanti V. Sasnauskienė.

Vytautas patikina, kad nauja įranga kur kas kompaktiškesnė nei anksčiau: „Jei rentgenas 100 kilovatų galingumo, tai jo generatorius pagal senesnius kriterijus užimtų pusę kabineto, o dabar jis – spintelės dydžio“. Parodo inžinierius ir deguonies generatorių, kuris gamina deguonį ne tik Jurbarko ligoninei, bet ir kitam pastatui. Vienas agregatas per valandą gali pagaminti 500 litrų deguonies, kitas – 15 tūkst., trečias – 100 tūkst. Atrodo daug, bet jei žinotume, kad vienam žmogui per minutę reikia 6 litrų, o per parą 10 tūkst., kaupiami deguonies litražai neatrodytų tokie dideli. 

„Mano specialybė – medicininė aparatūra, tad gyvenimas privertė domėtis viskuo, kas susiję su techniniais dalykais“, – reziumuoja Vytautas, patikindamas, kad laisvalaikiu jis mėgsta tokią veiklą, kuri leidžia pailsėti smegenims. Pavyzdžiui, keliauti su šeima ir džiaugtis būriu anūkų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt